2011 04 27

bernardinai.lt

LRT.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Andrius Navickas. Postų dalybos ar rūpinimasis bendruoju gėriu?

Prieš pat Velykas pagaliau  baigėsi savivaldos rinkimai – išrinkti merai, sufiormuotos administracijos. Dar kartą įsitikinome, kad didžiausia intriga prasideda, kai rinkėjų balsai suskaičiuojami ir politikai pradeda savuosius manevrus.  Ką gi, atėjo laikas apibendrinimams.

 Pirmiausia, galima konstatuoti, kad dar labiau išbluko ribos tarp politinių partijų. Po seniau vykusių rinkimų galima buvo daugiau ar mažiau tiksliai nuspėti, kas su kuo stengsis sudaryti koalicijas, buvo galima kalbėti apie tam tikrus natūralius politinius aljansus, o po pastarųjų savivaldos rinkimų tokios kalbos nevertos nė sudilusio skatiko.

Regis, praeityje liko laikai, kai, pavyzdžiui, Tėvynės sąjunga tvirtai buvo pareiškusi, kad jai nepriimtinos jokios koalicijos, kuriose dalyvauja Darbo partija ar „tvarkiečiai“, kai liberalai griežtai oponavo jaunalietuviams ir panašiai. Šiandien svarbiausia patekti į valdančiąją koaliciją, turėti galimybę dalyvauti skirstant miesto ar rajono biudžetą. Ypač tai buvo akivaizdu didžiausius biudžetus turinčių miestų valdžios dėlionėse.

 Kurį laiką nesėkmingai bandžiau išsiaiškinti, kokios politinės vizijos konkuruoja Vilniuje ar Kaune, tačiau netrukus supratau, jog ieškau juodos katės juodame kambaryje, kur jos veikiausiai net ir nėra. Tuo labiau kad vienu metu rimtai į Kauno mero postą pretendavęs verslininkas net sugebėjo griežtai atsiriboti nuo politiko profesijos, pareikšdamas, kad meras joks politikas, bet veikiau ūkininkas. Paradoksalu, tačiau, regis, jam pritarė net kai kurie politikos senbuviai bei apžvalgininkai. Esą miesto ar rajono viešų reikalų sprendimas – jokia politika, svarbiausia viską tiksliai inventorizuoti, o paskui taupiai naudoti lėšas.

 Jei politiką mes suvokiame vien tik kaip rietenas, derybas dėl postų ir deklaratyvius pareiškimus – tai tokios politikos nereikia ne tik savivaldos lygmeniui, bet ir visai valstybei apskritai. Tačiau nuo antikinių laikų politika yra racionalus įvairių pozicijų derinimas, siekiant bendro gėrio, apsisprendžiant dėl prioritetinių sričių, dėl to, kaip veiksmingiausia spręsti aktualiausias problemas. Sutinku, kad mūsų politikams labai dažnai trūksta elementaraus ūkiškumo, supratimo, jog nepakanka įvardyti problemas ir dėl jų esą labai nerimauti, bet reikia pateikti konkrečius jų sprendimo pasiūlymus ir juos kryptingai įgyvendinti.  Tai, kad reikia gerinti šiukšlių išvežimo, transporto grūsčių, duobėtų kelių  bei didelių sąskaitų už šildymą klausimus akivaizdu visiems.

Tačiau visų šių problemų sprendimui reikia lėšų, ir čia jau prasideda savo esme politinė diskusija: kaip išdėlioti spręstinus uždavinius pagal jų svarbą, kaip suderinti skirtingus miestelėnų interesus? Ar bandyti į savo rankas perimti šildymo paslaugas, ar kaip tik jos turi būti visiškai privatizuotos, pasitikint laisvosios rinkos veiksmingumu? Kas svarbiau miestui – investicijos į stadioną, ar pasenusių liftų daugiabučiuose atnaujinimas?

 Visa tai politiniai sprendimai, turintys didelę reikšmę kiekvieno iš mūsų gyvenime. Norint juos priimti, tikrai nebūtina priklausyti kuriai nors politinei partijai ar studijuoti sudėtingas politinės filosofijos knygas, tačiau jie neišvengiamai susiję su vertybinėmis nuostatomis, konkrečiu prioritetų sudėliojimu, taip pat labai svarbu, kad Tarybos narys nepamirštų, jog yra deleguotas spręsti viešas problemas, ir  miesto biudžetas turi būti sudaromas galvojant apie bendrąjį gėrį.

Per savivaldos rinkimus dar kartą įsitikinome, jog politinių partijų pastangos bet kuria kaina dominuoti vietos valdžios lygmeniu atneša kur kas daugiau žalos nei naudos. Viena vertus, ir vėl visas būrys politikų, apgavo rinkėjus ir atsisakė jiems patikėtų mandatų. Kita vertus, ir toliau matėme absurdišką spektaklį, kai dėl to, kas valdys Kauną, tariamasi Vilniuje, o dėl sostinės valdžios net ir Briuselyje. Nematau jokių racionalių argumentų, kodėl žmonėms neturi būti suteikta teisė tiesiogiai rinkti savo atstovus į vietinę valdžią be kokių nors sąrašų tarpininkavimo.

 Negi ir po visų tų valdžios dėlionių, kurias mums teko stebėti pastarosiomis savaitėmis, kas nors dar sakys, kad rinkimų tvarkos keitimas keltų grėsmę politinių partijų stabilumui?

O ar mes iš tiesų turime bent vieną tikrą politinę partiją?