Dvasios brolybė

Mintys po Rašytojų sąjungos suvažiavimo.

Sako, kad rašytojas – vilkas vienišius. Jam geriau vienam. Ir tai šventa tiesa. Sunku įsivaizduoti, bet Levas Tolstojus, sako, taip nė karto ir nesusitiko su Dostojevskiu. Nors vienas kitą labai vertino. Ir matėsi, kaip nejauku kiekvienam rašytojų suvažiavime – bandymai juokauti tik pridengė inteligentišką pažeidžiamumą, o būtinybė išsaugoti išorinį įvaizdį, atitikti vaidmenį – kirtosi su ta vidine esybe, su kuria kiekvienas save sieja.

Štai ką norėjau pasakyti. Yra politikų sluoksniai, verslininkų sluoksniai, sportininkų sluoksniai. Tie sluoksniai nei geresni ir nei blogesni už rašytojų, bet jie kitokie. Jų kitoks biologinis laukas. Sutikti toje pačioje vietoje šimtą politikų ar šimtą bankininkų – tai ne tas pat, kaip sutikti šimtą rašytojų.

Kodėl žmonėse rašytojui būti savimi sunkiau negu „paprastam“ žmogui? Todėl daugelis ir išgėrinėja, kad nepriima savo apvalkalo ir nori apie jį pamiršti. Kiti griebiasi įvairių pozų, kartais atrodančių pasipūtėliškai, kad taip apsaugotų savo trapų „aš“. Bet ir su ta poza jie vargu ar laimingi. Ar galime smerkti tuos žmones? Jie – savo tipo įkaitai.

Verslininkui, politikui, sportininkui kur kas lengviau būti savimi žmonėse: nes jie neturi tikros vidinės vienatvės, kuria esti bet kokia kūryba, patirties. Toje vienatvėje būtinai formuojasi vidinis „aš“, kurį parodyti pasauliui praktiškai tegalima tik pačiame kūrinyje. Žmonėse tokia asmenybė jaus diskomfortą, nesijausdama savimi.

Gyvename pasaulyje, kuris nori vaidybos. Ir yra šimtai ir tūkstančiai žmonių tipų, kurie be problemų vaidina ir laiko suvaidintąjį „aš“ savo esybe. Bet bendraujantis su Tiesa rašytojas, kūrėjas negali personos, kaip būtų pasakęs Karlas Jungas, vieno ar kito personažo, kurį įkūnija žmonėse, laikyti savimi, savo esybe. Dėl to tokiam žmogui kur kas sunkiau –­ nes jis turi dvejintis. Pažįstu rašytojų, kurie patiria didžiulį stresą, sudalyvavę televizijos laidoje, ir niekada nežiūri į save ekrane. Jie jaučia, kad „tai ne jie“.

Pamėginkite paaiškinti tuos jausmus įpratusiam kasdien vaidinti politikui, televizijos vedėjui arba banko valdybos pirmininkui (banko valdybos pirmininkas atlieka „banko valdybos pirmininko“ vaidmenį) ir suprasite, kur slypi kūrėjo rūšies ypatybė.

Bet grįšiu prie suvažiavimo. Šimtai rašytojų – tai šimtai pasaulių, šimtai sukurtų, – kiek talentas leido, – ir išgyventų pasaulių… Ne mums, mirtingiesiems, spręsti, kiek būta talento. Svarbu, kad tie žmonės, rašytojai, gyvena tarsi dviejuose pasauliuose: mus supančioje realybėje ir jų susikurtoje realybėje. O tai negali nepaženklinti žmogaus, jo psichikos ir biolauko. Negali nesukurti žmogaus tipo.

Mintys, man atėjusios į galvą per suvažiavimą: ar mes jaučiame dvasinę brolybę? Ar suprantame, kad esame tam tikras žmonių tipas, ir ar jaučiame giminingumą tokios pat rūšies, kokiai patys priklausome, atstovui?

Ar atsitiktinai anais laikais būdavo dailininkų cechai? Rafaelis buvo dailininkas, bet jis jautėsi cecho dalis. Buvo ir muzikantų cechai.

Kam reikia jausti, kad kitas rašytojas yra dvasinis brolis? Kad tave suprastų. Kad geriau suprastum pats save. Kad išgyventum sąlygomis, kada poetas ir filosofas – apgailėtina figūra masinės kultūros užkaboriuose.

Kadaise jau teko rašyti apie tai, kad be tam tikro aristokratiškumo dvasia negali išgyventi. Tiesa, tai pavojingas kelias, nes ji gali pavirsti snobizmu (kuris dažniausiai yra vidutiniškumo sinonimas). Bet jei žmogus nepraranda kilnumo, tai dvasios aristokratiškumas – būtina sąlyga, leidžianti atsilaikyti prieš slepiamą ar atvirą panieką rašytojui ir jo užsiėmimui.

Ar reikia įrodymų tam, kokią vietą užima literatūra ir apskritai kultūra mūsų visuomenės vertybių hierarchijoje? Pakanka pasiklausyti vakaro žinių. Kas žiniose pateikiama pirmojoje, antrojoje, trečiojoje vietoje? Kurioje vietoje yra kultūra, o joje –­ literatūra (tokios, tiesą sakant, iš viso nėra). Populiariose interneto svetainėse kultūra visuomet puslapio apačioje, maždaug tarp „oro“ ir „įvairenybių“. Laikai, kada poetas ir filosofas buvo lygus imperatoriui, seniai praėję. Ir Senekos seniai nebeauklėja būsimųjų valdovų.

Gresia ne tik pavojus tapti hermetiškam, užsidaryti paniekos pasauliui bokšte, bet ir pavojus prarasti save ir savo dvasią niveliuojančio pasaulio akivaizdoje.

Jei gyvename vertybių sistemoje, kurioje mes, rašantieji, esame „sąrašo gale“ (gaudami atitinkamą atlygį), tai mums nieko kita nelieka, tik palikti mums primestą netikrą vertybių sistemą ir susikurti savo pačių sistemą, kuri atitiktų tiesą. O tiesa yra ta, kad rašytojas – ir apskritai kūrėjas –­ dirba amžinybės kategorijoje, vienaip ar kitaip sukurdamas amžiną realybę. Nes žodis yra amžinesnis negu mus supanti realybė, kuriai tarnauja politikai, verslininkai, bankininkai ir sportininkai. Jų veikla nukreipta į dabartį, o mes nugalime laiką.

Pasaulis gyvena tuo, kas laikina – ir tik besidarbuojantieji amžinybei gyvena amžinais dalykais. Bando pagauti akimirką ir ją įsprausti į to, kas nedūla, rėmus. Žinoma, niekas negali pasakyti, kieno kūrinys išliks šimtus metų, o gal ir tūkstančius, o kieno – bus pamirštas jau po kelerių ar gal – rytoj. Galų gale ir Bachas buvo keletą šimtmečių nežinomas, kol jo muzika netapo populiari.

Kiekvienas kūrėjas kuria rizikuoda­mas – be jokių garantijų. Nes negali nekurti. Vieni kūriniai lieka amžininkų nepastebėti, bet tampa dvasiniu penu palikuonims. Kitus pastebi amžininkai, bet jie lieka neįdomūs palikuonims. Treti apskritai lieka nepastebėti. Ir jie nebūtinai yra netalentingi. Nes gyvename epochoje, kada knygos tampa preke ir šlovę uždirba ne teksto kokybė, kaip buvo kadaise, o rinkodara. Knygą galima puikiai reklamuoti ir parduoti kaip dešrą arba padangas. Populiarios televizijos laidos vedėjos knyga gali tapti bestseleriu ir užgožti tikro rašytojo knygą. Šioje paradoksalioje situacijoje rašytojas gali sutrikti, nustoti orientuotis.

Galbūt aš klystu, bet būtent tokį sutrikimą mačiau balandžio 15-ąją daugelio rašytojų, suvažiavimo dalyvių, akyse. Rašytojai bandė juokauti, per pertraukas susimąstę rūkė prie Pedagoginio universiteto, kurio aktų salėje vyko suvažiavimas. O priešais šį pastatą – policijos valdyba. Staiga įsivaizdavau policininkų pasaulį – kaip jie žiūri pro savo langus į tuos keistus, barzdotus, ilgaplaukius, ne visad tvarkingus keistuolius, suvažiavusius iš visos šalies, atsiplėšusius nuo savo rašomųjų stalų…

Labai gerbiu policijos darbą, juk ji, iš esmės, suteikia žmonėms ramų gyvenimą ir saugumo jausmą. Bet negaliu nematyti ir tos bedugnės, kuri skiria rašančiųjų gentį nuo patruliuojančios genties. Nuo politinėse batalijose dalyvaujančios genties. Nuo po žalią aikštę ritinėjančios kamuolį genties.

Gyventi paraleliame pasaulyje, žiūrėti į šį gyvenimą ir jos aistras kaip į sapną –­ ar tai ir nėra rašytojo pašaukimas ir prakeikimas? Matyti savyje, savo jausmuose tipišką, amžiną žmogų, o ne tiesiog būti savimi ir tiesiog sau gyventi, negalvojant ir nefiksuojant savo minčių ir būsenų (Dieve, kokia laimė, koks lengvumas –­ gyventi nesidvejinant)?

Sako, kad visos tos rašytojų organizacijos – totalitarinės praeities paveldas. Bet tai netiesa. Kūrėjų cechai kaip tik egzistavo tolimoje praeityje. Senovės Graikijoje Platonas sukūrė filosofų mokyklą… O šiandien egzistuoja Pramonininkų konfederacija, Politinių partijų tarybos, Dziudo federacija… Žvejų draugijos! Žmonės jungiasi pagal profesijas ir pašaukimą, o galiausiai – pagal tipą ir dvasią.

Gaila, bet tarp kūrėjų – dėl pačios kūrybos individualistinės prigimties – nėra tokio vieningumo. Ir vis dėlto kai kurių suvažiavimo dalyvių akyse pastebėjau tą džiaugsmą: susitikimo su savo tipo žmogumi džiaugsmą. „Mes visi priklausome šiai genčiai“ – regis, bylojo jų skvarbūs žvilgsniai. Ar man tik taip pasirodė?