Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2011 04 29

Romas Norkūnas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Kai žiema užleidžia vietą pavasariui

Romo Norkūno nuotrauka

Vakarais gerai rašyti dienos įspūdžius. Pagrindinis kovo 12 dienos įspūdis buvo tai, kad pirmą kartą šį pavasarį išgirdau vieversį.

Kita diena taip pat labai šilta, gal net tvanki, visą pusdienį vakarų pusėje kažkas dundėjo — gal tai pirmoji šio pavasario perkūnija. Tai paskutinė mūsų nendrių pjovimo diena. Vaikai prie bebro užtvankos dabar atrodo kaip bebriukai, jie nešioja nedidelius pėdelius nendrių, eidami vienas paskui kitą į krantą. Mūsų takelis – tai sumintas sniegas, jis vinguriuoja tarp krūmokšnių ir kupstų. Tenai, kur yra užšalę bebro vandens takai, mes kartais įlūžtam, todėl pjaunam karklus ir klojam, taip padarom praėjimus. Prie bebro užtvankos nendrės pačios storiausios.

Po kiek laiko vaikai nuėjo į namus, nes buvo girdėti, kaip kaimo Miškinių kampe atvažiavo ir iš savo autobusėlio išlipęs garsiai sveikinasi net iš Švendubrės atvažiavęs Tadas Suraučius, kuris vežioja į kaimą maistą. Toloka, bet girdisi, jį jau galima pažinti beveik iš nuojautos, iš kai kurių garsų nuotrupų. Vaikai nubėgo apsipirkti. Vilma serga ir niekur neina. Pirmokė Agota didžioji pagalbininkė, ryte pasiskambino ir nubėgo parnešti pieno ir varškės iš Volungevičių vienkiemio, paskui apsipirko pas Tadą, o vakare dar nuvažiavo pas mokytoją Marytę paimti Marcinkonių močiutės lauktuvių krepšį.

Pavasaris eina. Šilta, sniego yra, pakibo varvekliai ant nendrinio stogo, tačiau didžiausią džiaugsmą vaikams kelia pavasarinės balos. Geras metas, tai laikas, kai neskubėdama traukiasi žiema, ir jos vietą užima žmogus, tai yra tas metas, kai atrodo, kad gali viską susupėt.

Saulė leidžiasi sukurdama didelį laužą vakaruose. Agota jau pavargusi, stumiu jos dviratį. Jai nepasisekė dieną nendryne, išpylė beveik visą mūsų arbatą. Tada atėjo jos mažasis brolis Jovaras ir iš tolo man apie tai porina. Iš pradžių truputį pykstu, bet Jovaras to negirdi. Po to sugrįžta ir vėl klausia , ar Agotai neklius už tai. Pasiūlau jai čiupti kašelėje gulintį atsarginį pjautuvą ir kirsti nendres. Labai nedrąsiai ateina Agota su pjautuvu, pjauna, ir matau, kaip paslapčiom žiūri į mane. Pamerkiu jai akį, žinau, kad viskas bus gerai. O juk paklaũsė brolio, kuris buvo reikalingas jai kaip tarpininkas. Vaikai labai jautrūs neteisybei, jeigu jie dirba, reikia jiems pagelbėti. Apskritai didelė pedagoginė klaida yra nuolatos stebėti vaiką ir sakyti jam, kaip daryti geriau, o didžiausia klaida yra sąžiningai dirbantį žmogų versti dar daugiau dirbti, taip gali bet ką nuo savęs atstumti ir atpratinti nuo sąžiningo darbo. Apie tai galvojau dar vasarą.

Tuo metu labai dirbo visi kaimo žmonės, eidavo grybauti, rinko pardavimui voveruškas. Tada sunkiausia, regis, buvo antrokei Raistei, kuri dar tik mokėsi grybauti. Nunešiau jai sūrį ir sakau, kad čia tau už tai, jog stengiesi. O štai jų kaimynai „vokietukai“, tikri dičkiai ir neklaužados, gaila jų, gaila diedukų Garuckų. Tie lietuviukai, užaugę svetimame krašte, neklauso nieko, akys jų sako – mes kvailiukai, todėl galim daryti, ką norim. Apsimeta tokie dėl savo patogumo. Padūksta ir išvažiuoja, taip ir nesupratę, kad šieno, kurį ruošiame gyvuliams diedukų sode, reikės ir jiems, juk nė vienas vaikas dar neatsisakė nei ledų, nei saldaus sūrelio. O tuo tarpu žinau, kaip yra sunku Raistės tėveliams, Asta kepa duoną ir dirba vertėja, o Algirdas yra talentingas drožėjas. Jisai man ir sako, kad ir kaip būtų sunku, į užsienį nevažiuos, nes mums yra svarbesnė patirtis, kurią įgyjame gyvendami ir darbuodamiesi savo krašte.

Romo Norkūno nuotrauka

O štai kitos dienos įspūdžiai… Pas pasieniečius eiti netraukia, ten net vartai nežinia kodėl patys atsidaro. Bet leidimus lankytis pasienio ruože, kur yra du mano aviliai, kur yra tetervinų stebėjimo bokštelis, o kitame šone, prie Ašašninkų kaimo , labai gražus Grūdos ežeras, mums išrpašo labai mandagus budintis. Tada su dideliu palengvėjimu dumiam su arkliu namo. Kotra nusuka į mišką, ir iš lėto patižusiu keliuku per mišką išlendame prie Bitinaičių sodybos. Gražiai atrodo jų namas, langai nepakeisti, baltuoja vakaro saulėje.

Bet galvoju ir apie tai, kad nėra troboje pavargusios ir laimingos šeimininkės, kuri gal nuo duonos minkymo ir jos kepimo galėtų būti sušilusi. Senosios krosnies nėra troboje, o ir šeimininkai ne visada čia būna, tad ir užeiti ne bet kada gali. O jeigu būtų stogas nendrinis, o jeigu iš kamino rūktų dūmas ir kvepėtų kepama duona… Kažkodėl dabar tikiu, kad kepamos duonos kvapą galima būtų pajusti toli, jisai gali skverbtis ir pro kaminą, ir pro duris, gal net pro langus. Kodėl taip nėra? Šis atsakymas man atrodo slypi šiuose Marlo Morgano žodžiuose: „Būtinybė yra išradingumo motina“. Jokios valios pastangos, regis, negali priversti žmogaus atsisakyti tam tikrų arba visokių patogumų. Kaip, pavyzdžiui, atrodytų žmogus, lopantis (adantis) savo batus, kai yra pakankamai pinigų naujiems įsigyti. Ar gali taip būti? Žinoma, kad gali. Tik neaišku tada būtų, kam tie pinigai banke, jeigu viską gali pasidaryti pats, jeigu pasitikėti gali tik savimi ir kaimynu.

Kai grįžau sausio tryliktosios naktį iš naktinio žygio, sužinojau, ką tai reiškia bristi vienam neišmintu taku per miškus. Svarbiausias pojūtis išėjus į kelią, tai didžiulis raumenų pasipriešinimas einant lygiu keliu. Tai adaptacija, kurios galimybes mes palaipsniui užmirštame. Labai daug apie tai sužinojau begyvendamas Musteikos kaime. Dabar tomis pačiomis pėdomis, berods, seka žmona Vilma. Kiek ji taip ištvers? Dabar ją užvaldęs didelis entuziazmas, ji važiuoja į darbą dviračiu, mokykliniu autobusėliu ir maršrutiniu autobusu, veiklos turi. Bet argi taip reikia stengtis pačią pirmąją darbo savaitę? Taip ir stipriausią jautį gali nuvaryti nuo kojų. Pamiršome jau šį darbinį kaimo pagalbininką, ir kažin ar greitai pamatysime. O juk buvo. Ir nuvaryti jį, pasirodo, galima visai nesunkiai, todėl negalima ant jo bartis ir šaukti. Labai gražiai apie darbinius jaučius yra parašęs Pranas Juozapavičius knygoje „Dzindzakės žemei prabilus“.

Romo Norkūno nuotrauka

Galvoju apie tai dabar, kai skaitau šiais metais „Vagos“ leidyklos išleistą Marlo Morgano knygą „Dykumų balsai“. Kad ir kaip keista, šis pasakojimas apie Australijos aborigenus man nuolatos mintimis siejasi su „Aklaviete“, šią 1987 m. „Komjaunimo tiesoje“ spausdintą Vasilijaus Peskovo dokumentinę apysaką, surinktą iš šio laikraščio iškarpų, man davė bendradarbis Henrikas Gudavičius su labai griežta „rezoliucija“: „Romui. H.G. Nepamesti!“ Tai apysaka apie sentikius, kurie atsiskyrę nuo pasaulio išgyveno keturiasdešimt penkerius metus. Abu šie pasakojimai apie tai, kaip žmonės gyvena visai nepalaikydami ryšio su civilizuotu pasauliu. Gyvena taip, kaip moka, kaip išgali. Aš nežinau, kaip visa tai vertinti, mes į juos galbūt galime žiūrėti kaip į tam tikrą eksperimentą. Bet koks stiprus yra tikėjimas, kuris palaiko žmonių stiprybę laikytis to, ką, regis, pats sau įsakai: tabu yra tai, kas nepažįstama, tabu — tai kas nereikalinga, tabu — vienkartiniai dalykai. Žmonija užmiršta savo galimybes. Atsiskyrėliai mums jas parodo.

O ar mes žinome, ką turime? Kiek yra žmonių, sąžiningai besidarbuojančių ir nelaukiančių didelio atlygio. Prieš metus, vasario 28-ąją, išėjo Juozas Aputis, kuris buvo tapęs Zervynų kaimo dalimi. Niekada nesu girdėjęs rimtesnio vertinimo apie bendradarbį Henriką Gudavičių, negu yra pasakęs šis rašytojas, mūsų literatūros klasikas: „šito tai bijau“. Tai buvo 2004 metais, per literatūrinį susitikimą Merkinėje. Abu jie yra žemaičiai, atėję gyventi ir dirbti į mūsų kraštą. Juozas Aputis Lietuvos literatūros klasiku tapo dar būdamas gyvas. Todėl ne kartą prisiminiau šį jo trumpą prisipažinimą. Nedidelių ginčų metu su mūsų Dzūkijos nacionalinio parko vadovais tvirtindavau, kad Henriką Gudavičių jau dabar galima dėti šalia tokių mitinių rašytojų kaip Aleksandras Solženicynas arba Michailas Prišvinas, kuriuos dažnai skaitome kaip savus.

Ginčytis yra dėl ko, parko vadovai neskuba leisti knygų, kurias rašo Henrikas. Gal Parko galimybės yra ribotos, bet saugoti gamtą ir mūsų aplinką turime ne vien racionaliais draudimais ir leidimais. Turime puoselėti ir senovinį požiūrį, kuris remiasi gyvais išgyvenimais, tai turėtų būti alternatyvus požiūris į žmogų, sugrįžtantį į gamtą, kaip jos dalį. Neaiškūs yra ir kriterijai, kas yra pensininkas, ir kodėl jisai turi gauti atlygį tik už pusę darbo. M. Morganas rašo, kad niekada nesi per senas būti vertinamas. Gerai mūsų filosofijos galiūnui Arvydui Šliogeriui, kurį jau gali skaityti ne vienos šalies šio vieno iš pamatinių pasaulio pažinimo mokslo gerbėjų.

O ar daug kas prisimena, kad žmogaus gyvenimo prasmę A. Šliogeris savo knygoje „Būtis ir pasaulis“ suranda paprastame mūsų kaimo gėlių darželyje? Ši jo mintis visų filosofinių terminų, žodžių ir minčių fone nustebina savo paprastumu, taip jisai mums tampa suprantamesnis. Aš galvoju, kad, sudėjus į vieną vietą tai, ką yra parašęs Henrikas Gudavičius, pamatytume, jog tai ne tik sudėtingos filosofijos priartinimas prie paprastos, suprantamesnės kalbos. Tai išgyvenimai, kurie yra alternatyva šiuolaikinio pasaulio chaosui. Ir visa tai galėtų tapti sava ne tik mums. Kas mums galėtų pagelbėti? Juk norinčiųjų matyti visų Henriko raštų knygą būtų ne vienas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien