Šv. Faustina. Nėra skurdo, kuris Tave išsemtų

Ištrauka iš „Katalikų pasaulio leidinių“ knygos „JĖZAU, PASITIKIU TAVIMI. Apmąstymai ir maldos prašant Dievo gailestingumo“. („Katalikų pasaulio leidiniai“ 2011)

Dienoraščio išraukos

„Tu, o Jė­zaus, vien iš mei­lės pats dėl mū­sų pri­si­ė­mei to­kią bai­sią kan­čią. Ta­vo Tė­vo tei­sin­gu­mas bū­tų per­mal­dau­tas vie­nu Ta­vo ato­dū­siu, o vi­sas Ta­vo su­si­nai­ki­ni­mas yra vien Ta­vo gai­les­tin­gu­mo bei ne­su­vo­kia­mos mei­lės dar­bas. Tu, o Vieš­pa­tie, iš­ei­da­mas iš šios Že­mės pa­no­rai pa­si­lik­ti su mu­mis ir pa­si­li­kai Al­to­riaus Sak­ra­men­te, ir pla­čiau mums at­vė­rei sa­vo gai­les­tin­gu­mą.

Nė­ra skur­do, ku­ris Ta­ve iš­sem­tų; vi­sus pa­kvie­tei prie šio gai­les­tin­gu­mo šal­ti­nio, prie šios Die­vo pa­si­gai­lė­ji­mo ver­smės. Čia yra Ta­vo gai­les­tin­gu­mo pa­dang­tė, čia vais­tai nuo mū­sų ne­ga­lių; prie Ta­vęs, gy­vo­ji gai­les­tin­gu­mo ver­sme, ei­na vi­sos sie­los: vie­nos – kaip el­niai, Ta­vo mei­lės iš­troš­kę, ki­tos – kad nu­plau­tų nuo­dė­mių žaiz­dą; ki­ti – nu­var­gin­ti gy­ve­ni­mo, kad pa­si­sem­tų jė­gų.

Mir­da­mas ant kry­žiaus, ap­do­va­no­jai mus am­žin­uo­ju gy­ve­ni­mu; leis­da­mas at­ver­ti sa­vo šven­čiau­si­ą­jį šo­ną, at­vė­rei mums ne­iš­se­mia­mą gai­les­tin­gu­mo šal­ti­nį; da­vei mums, ką bran­giau­sio tu­rė­jai, tai yra sa­vo Šir­dies krau­ją ir van­de­nį. Štai Ta­vo gai­les­tin­gu­mo vi­sa­ga­ly­bė, iš jos mums lie­ja­si vi­sos ma­lo­nės“ (Dien. 1747).

* * *

„Jė­zau, am­ži­no­ji Tie­sa, mū­sų Gy­ve­ni­me, mal­dau­ju ir pra­šau Ta­vo gai­les­tin­gu­mo varg­šams nu­si­dė­jė­liams. Mie­liau­sio­ji ma­no Viešpa­ties Šir­die, ku­pi­na gai­les­čio ir ne­iš­ma­tuo­ja­mo gai­les­tin­gu­mo, mel­džiu Ta­ve už varg­šus nu­si­dė­jė­lius. O Šven­čiau­sio­ji Šir­die, gai­les­tin­gu­mo šal­ti­ni, iš ku­rio trykš­ta ne­ap­sa­ko­mų ma­lo­nių spin­du­liai vi­sai žmo­nių gi­mi­nei, mal­dau­ju Ta­ve švie­sos varg­šams nu­si­dė­jė­liams.

O Jė­zau, pri­si­mink sa­vo kar­čią kan­čią ir ne­leisk, kad pra­žū­tų to­kiu bran­giu Ta­vo šven­čiau­siuo­ju krau­ju at­pirk­tos sie­los. O Jė­zau, kai mąs­tau apie tą di­džiu­lę Ta­vo krau­jo kai­ną, džiau­giuo­si jo di­dy­be, nes pa­kak­tų vie­no la­šo už vi­sus nu­si­dė­jė­lius. Nors nuo­dė­mė yra pyk­čio ir ne­dė­kin­gu­mo pra­ra­ja, už mus su­mo­kė­ta kai­na yra su nie­kuo ne­pa­ly­gi­na­ma – to­dėl kiek­vie­na sie­la te­pa­si­ti­ki Vieš­pa­ties kan­čia, te­gu Jo gai­les­tin­gu­mas bū­na jos vil­tis.

Die­vas nie­kam ne­at­sa­kys sa­vo gai­les­tin­gu­mo. Že­mė ir dan­gus ga­li pa­si­keis­ti, bet Die­vo gai­les­tin­gu­mas ne­si­baigs. O, koks džiaugs­mas lieps­no­ja ma­no šir­dy­je, kai ma­tau ne­su­vo­kia­mą Ta­vo ge­ru­mą, o ma­no Jė­zau. Trok­štu vi­sus nu­si­dė­jė­lius at­ves­ti prie Ta­vo ko­jų, kad per be­ga­li­nius am­žius gar­bin­tų Ta­vo gai­les­tin­gu­mą“ (Dien. 72).

* * *

„O Jė­zau, ant kry­žiaus nu­kry­žiuo­tas, mal­dau­ju Ta­vęs, su­teik man ma­lo­nę, kad vi­sa­da ir vi­sur, vi­suo­se da­ly­kuo­se vyk­dy­čiau šven­čiau­sią Ta­vo Tė­vo va­lią. O kai ši va­lia man at­ro­dys sun­ki ir sun­kiai įvyk­do­ma, tuo­met Ta­vęs mal­dau­ju, Jė­zau, te­gul iš Ta­vo žaiz­dų man iš­si­lie­ja jė­ga ir stip­ry­bė, o ma­no lū­pos te­gul kar­to­ja: te­esie Ta­vo va­lia, Vieš­pa­tie. – O pa­sau­lio Gel­bė­to­jau, žmo­ni­jos iš­gel­bė­ji­mo My­lė­to­jau, ku­ris per to­kias so­pu­lin­gas kan­čias pa­mirš­ti sa­ve, o gal­vo­ji apie sie­lų iš­gel­bė­ji­mą, Jė­zau gai­les­tin­giau­sias, su­teik man ma­lo­nę pa­mirš­ti apie sa­ve, kad vi­sa gy­ven­čiau sie­loms, pa­dė­da­ma Tau [at­lik­ti] iš­gel­bė­ji­mo dar­bą pa­gal šven­čiau­si­ą­ją Ta­vo Tė­vo va­lią“ (Dien. 1265).

Nu­mi­rei, Jė­zau, bet iš­si­lie­jo gy­ve­ni­mo vers­mė sie­loms ir at­si­vė­rė gai­les­tin­gu­mo jū­ra vi­sam pa­sau­liui.  O gy­vy­bės ver­me, ne­iš­ma­tuo­ja­mas Die­vo gai­les­tin­gu­me, ap­glėbk vi­są pa­sau­lį ir iš­si­liek ant mū­sų (Dien. 1319).

Iš italų kalbos vertė kun. Vytautas Langas