2011 05 06

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Ar kvepia žemė?

Balandžio 3-oji

Pradeda želti laukiniai česnakai, garšvos ir dilgėlės. Ir pernykštė varnalėšos šaknis dabar labai gera, valgoma. Ir darže peržiemojusius pastarnokus galima kepti. Dabar pats laikas išmesti lauk visus vaistinėse pirktus spalvotus žirnelius ir tiesiog šviežius vitaminus valgyt kartu su mėsdrais, kaip sako dzūkai. Nežinau, ar kalbininkai toleruoja tokį raiškų ir iškalbingą žodį, bet čia, Dzūkijoje, šitiems mėsdrams išlikti yra duodamas šansas. Lapės pergudrauto ežio kailis čia švariausiai išmėsdrinamas, alkana čižyla (zylė) žiemą irgi sau ką nors po truputį išmėsdrina. O neseniai išgirdau šį žodį visai netikėtai, ir ištarė jį Dzūkijoje labai gerbiamas žmogus, miškininkas Algirdas Valavičius. Kalbėjomės apie šaltalankių atsiradimą Lietuvoje, ir Algirdas Valavičius prisiminė, kad dar tarybmečiu buvo gavęs iš Kazachstano net 60 kilogramų šaltalankio sėklų su visais mėsdrais, bet kai išdžiovino ir išvalė, sėklos pasirodė labai daigios. Neapgavo kazachai, nors iš karto atrodė, kad ilgokoje kelionėje iki Druskininkų tie mėsdrai galėjo sėkliukes ir supūdyti. Šitaip pamažu aiškėja, kad tas užmirštas žodis vis dar turi pavasariškų galimybių tarmiškai gyvuoti, ir nesurasi jam geresnių sinonimų.

Pirmieji žali lapeliai, be abejo, gali pagardinti ne tiktai vienokius ar kitokius mėsdrus, kuriais kiekvieną pavasarį, pabrėžtinai labdaringai per televiziją pasiaimanuojant, apdalinami skurstantys Lietuvos žmonės. Ta pirmoji žaluma vis dėlto gali ir savotiškai perspėjamai priminti mums tuos visoje Europoje siautusius, šitą ar kitą šalį dar šiais ar anais šimtmečiais alinusius badmečius, kai duona būdavo kepama su gilėmis, viržiais ir net pušų žieve. Man ir pačiam dar pasitaikė ne vieną kartą kalbėtis su žmonėmis, kurie gerai prisiminė badmetį po Pirmojo pasaulinio karo – jie dar žinojo, kaip išsikepti karčią duoną, kaip raiste paslėpti gyvulius, kad kareiviai nesurastų. Po Antrojo pasaulinio karo mano gimtuose Kalniškiuose bado nebuvo. Ventos kolūkis už varganus darbadienius visai nieko nemokėjo, į darbus žmonės ėjo kaip į baudžiavos lažą, tačiau maitinosi iš savo mažų sklypelių ir iš visokių pačios gamtos resursų, kurie visados kaime tarsi ir neišsenkantys. Bet buvo tame žemaitiškos mano tėviškės vargingame pokaryje daug baimės, neteisybės ir absurdo. Vis atsirasdavo naujoviškų žmonių, kurie jausdavosi už kitus pranašesni vien todėl, kad juos į kaimą siuntė partija. Ir gražiausia, kad retkarčiais  tokiems vis tiktai būdavo parodoma jų tikroji vieta. Ne kartą mums trims, netgi anuomet ir gero medaus, ir šviežių uogienių tikrai nestokojusiems vaikams, tėvas pasakojo tokį atsitikimą, iš kurio paskui atsiradęs lyg ir pašaipus priežodis, lyg ir savotiškas kolūkinis anekdotas.

Matuojant sodybinius sklypelius, vienas komisijos narys, nuo seno kaime gerbiamas žmogus, pasilenkė prie išgeltusių žiemkenčių ir susirūpinęs juos pauostė. Kolūkio pirmininkas, ką tik ,,iš aukščiau“ atvežtas ir kolūkiečių susirinkime „išrinktas“ vadovu, labai nusistebėjo – ,,Ir kuo gi čia pačiam taip kvepia ta žemė?“ Tada sodietis pasižiūrėjo į jį ir taip atsakė: „Ka durns asi, ti neužūdi“. Tai buvo rizikingas akibrokštas, bet naujasis pirmininkas šito jau nebe juokais buvo nusipelnęs – juk tai jis prie tuokart žmonėms matuojamų 60 arų sodybinių sklypelių reikalavo primatuoti ir sodelius, ir kiemus, kuriuose nei jokios bulvės, nei jokie runkeliai niekada ir niekieno nebūdavo auginami. O kad sunkiai peržiemojusių javų žemė visada kvepia pelėsiniais grybais – tai yra aišku kiekvienam kaimiečiui. Gal tas iš papratimo susirūpinęs ir prie naujo ,,mandro“ pirmininko pavasarinę žemę ūkiškai pauostęs žmogus tiesiog norėjo pasitikrinti, ar daug to pelėsio dirvoje – gal dar atsigaus žiemkenčiai… Tada toks pirmininkų nenuovokumas žemaičių kaimuose buvo suprantamas kaip sėdėjimas ne savo vietoje. Ir tas ūkiškas atsikirtimas („Kad kvailas esi, tai neužuodi…“) tapo vietiniu kolūkiniu frazeologizmu, todėl tikrai buvo verta tautosakiškai užfiksuoti jo atsiradimo vietą ir laiką. Į žodynus šis žemaitiškos kalbos faktas nepateko, niekas jo anuomet neužrašė.

Atrodo, kad ir dar vienas, labai taikliai piktą žemaitį apibūdinantis pasakymas –  „baisia pikts, ain šnypšdams…“ –  ko gero, anuometinių kalbininkų nebuvo deramai įvertintas, nors šitaip sakant apie vieną ar kitą vyrą ne tik Kurtuvėnų ar Šaukėnų apylinkėse, bet ir Kuršėnų vienkiemiuose neretai būdavo galima išgirsti. Kadaise vaikystėje išgirdęs mamos ištarmę apie tokį tėvo šnypštimą dar nedaug ką tesupratau, bet dabar jau tikrai aišku, kad niekas kitas taip nešnypščia, tik žemaitis. Įdomiausia, kad jokio šnypštimo nė nesigirdi, bet yra tas ore jau besisukantis piktumas. Todėl toks moteriškas apibūdinimas, kai neperkalbamas vyras arba nesuvaldomai užsispyręs sūnus, arba neperprantamas paauglys anūkas sutapatinamas su pikčiausiu kiemo kalakutu, kuris taip bjauriai besipūsdamas tik sukasi aplink ir šnypščia, iš tikrųjų stebėtinai vaizdingas. Situacija dažniausiai ir būna tokia: piktas vyras nebesuprasi ko vis labiau pučiasi suirzęs, bet muštis dar nepuola, tai gal dar ir apsiramins. Apie jį sunerimusi žmona taip ir sako: vaikšto šnypšdamas. Bet nei tas piktokai tylus ir kantrus, nuo sunkių darbų nuolat pervargęs mūsų tėvas, nei tas baugiai nervingas ir nesuprasi, ko taip iš toli nakčia atsibeldęs ir tėvo kailinius besivelkantis dėdė, nei šitas kasdien vis apmaudžiau dėl visko įsižeidinėjantis, nuolat vis įkaušęs ir visų nemėgstamas kaimynas… tikrai gi nešnypščia, niekada nesu girdėjęs.

Daug tokių vyriškų šnypštimų patyrė ir perkentėjo žemaičių moterys, tai buvo prieš pusę amžiaus, ir todėl dabar taip autentiškai  smalsu ir gera prieš pat Velykas sugrįžti į tą kvepiančią vaikystės žemę, beįsiskaitant į labai etnografišką ir teisingą knygą, jautraus kuršėniškio rašytojo Apolinaro Čepulio „Likimo upės“ antrąją dalį, vis labiau įsitikinant, kaip dažnai tas kietas, bet ir piktas ūkininkas, šio ypatingai žemaitiško romano herojus Aleksas, pats sau vis prisidirbantis visokiausių kliaudų… vaikšto šnypšdamas. Eina – ir šnypščia, ieško priekabių – ir šnypščia. Taip rašo Apolinaras Čepulis, kuriam literatūrą Kuršėnuose kadaise dėstė sąžiningai tylus ir kantrus poetas Stasys Anglickis.

Balandžio  13-oji

Aptikau gyvą lapės olą. Ir jos takas gerai sumintas, ir plunksnų bei zuikio pūkų primėtyta. Viduje tikriausiai snūduriuoja tos apsukruolės motinos gerai prižiūrimi lapiukai. Galėsiu čia pat pasistatyti maskuojančią palapinę ir stebėti juos visus, nes vieta patogi. Tik bėda, kad rytoj iš pat ryto reikės važiuoti į Vilnių – valdžia sugalvojo prideramai atšvęsti Lietuvos nacionalinių parkų įkūrimo dvidešimtmetį, ir todėl veteranų dalyvavimas itin pageidautinas. Deja, negalėsiu važiuoti. Atleiskit ir nepykit. Supraskit ir nebarkit. Ne, tikrai jau nebenufotografuosiu tos Šalinių sodyboj per žiemą išmiegojusį ežį taip gudriai nudaigojusios lapės, bet ir į Vilnių tikrai nebevažiuosiu. Nes tiek skubių darbų atsirado mano daigyne ir retųjų augalų buveinėse prie Krūčiaus upelio – nors tvenkinį tvenk. Žemė taip greit džiūsta, kad jeigu rytoj pat šitokiame sausame smėlyje nepasėsiu savo godotinų augalėlių, tai vėliau jau tikrai nei vienas daigelis nebepasirodys. Toks pavasarinių darbų ceitnotas mane juk užklumpa kasmet, ir visi tai žino, o aš tiesiog negaliu suprasti, kaip galima būtent šitokiu metu planuoti  tegul net ir neatidėliotinai svarbią konferenciją. Priežasčių nevažiuoti į sostinę, žinoma, yra ir daugiau.

Visos šventinės oracijos pagyvenusio gamtmeldžio širdžiai atrodo jau girdėtos, o visas įprastines ar net jubiliejines panegirikas kas pavasarį vis reikšmingiau iškukuoja Aušrinės vienkiemio gegutė. Prie mano įsisavintų gyvenimiškųjų liaudiškos teisybės ištarmių –  kad vitaminus būtina valgyti kartu su mėsdrais… kad įsisopėjusius nebeturimus dantis tik šventagaršvė paguodžia… kad alkanam ir pernykštė varnalėšos šaknis kraują pravarinėja… – galima pridėti dar keletą šventiškesnių postulatų. Gyvenime reikia užimti kuo mažiau vietos ir į jokį viešesnį šurmulį net su patikimiausiu dviračiu nesiveržti be reikalo. Labai svarbu nepapulti į tokią situaciją, kur iš tavęs,  kaip iš to ne savo vietoje atsiradusio kolūkio pirmininko, kas nors užtikrintai pasišaipys. Gal beveik ir nereikėtų šitokių darbymetiškų senstančio ekologo pasiteisinimų per patį jubiliejinį mūsų nacionalinių parkų pasigarbinimą. Tačiau gal nepakenks ir nusišypsoti beįsivaizduojant, kaip gražiai kažkur tebesisukioja po kiemą net šnypšdamas piktas žemaitis, arba kaip išsižadamai nejaukiai savo kiemo žaltį praeivio saujon įbruka dievobaimingai atsargus dzūkas, ir tavęs jau niekas neapkaltins tautosakos nežinojimu ar uoslės neturėjimu. Kuo mažiau šventiško pasididžiavimo žodžių jubiliejine proga parinksiu mylimiems saviškiams pasveikinti, tuo ramiau galėsiu net savo asmeninį skurdą puoselėti kaip daržo šalavijus. Nes mažutė vietinės reikšmės smulkmena kartais tikrai svarbesnė net ir už globalinę konvenciją.

Prieš keletą dienų mane susistabdė neįprastai keistai pasisveikindamas Liškiavos senbuvis Albinas Kalpokas ir tiesiog įdavė gyvą žaltį, radęs jį po akmeniu, dar tokį pavasariškai vangų, mieguistą gyvį, nes diena pasitaikė žvarbi. Pasiskundė, kad jo namiškiai labai bijo žalčių, ir paprašė paleisti kuo toliau nuo jo namų. Striukės kišenėje parsivežiau į Aušrinę tokį slidų lobį ir tiesiog prie senbernių Bitinų keliuko paleidau pušynėlyje. Tas iš pažiūros dar apyjaunis, blaiviai mąstantis ir nepiktas žaltys taip lygiai sau ir nuėjo per samanas. Kitą dieną vėl sutinku Albiną Kalpoką, o jis ir klausia: ,,Nu ir kaip toj žvėris, ar gyvena?“ Gyvena, sakau, man ji nieko blogo nedaro, gyventi netrukdo. Kaimynas tik šypteli kreivai ir mosteli ranka, o aš nutoldamas stumiuosi dviratį į smėlingą Markelevičiaus kalną ir nuoširdžiai džiaugiuosi: dabar jau tikrai žinosiu, kad dzūkams ne tiktai vilkas yra ,,baisi žvėris“, bet ir žaltys kartais gali taip bauginamai apsireikšti kieme kaip ,,toj žvėris“. Žodis paprastas, kasdieniškas, bet jei nori pajusti jo gyvą eigastį, jo biblinį šiurpulį, reikia kokį nors ypatingą netikėtai sutikto žmogaus norą išpildyti arba pačiam patekti į kokią keistesnę situaciją.

Tačiau net ir įdomiausioje aplinkosauginėje konferencijoje tarp sostinės mūrų šventiškai besėdėdamas šitokio gyvo žodžio, šitokio moteriškosios giminės veiksnio, tarsi tyliausio žalčio prabudimo ir nuslydimo per samanas tikrai taip ekologiškai švariai nepajusi.

Balandžio  23-oji

Ne vien tik žiemkentišku pelėsiu kvepia pavasario žemė. Kai saulėtame pušynėlio šlaite sužydi ankstyvoji viksva ir mažytė smiltyninė našlaitė, kurios lapelis labai panašus į širdį, kai sugeltonuoja penkiapirštės sidabražolės, o aukščiau žydinčios blindės viršūnėje sudūzgia drūtos kamanės, apsigobusios juodais gauruotais kailinėliais, kiekvienas pasakys, kad žemė kvepia. Į Liškiavą nuolat iš Vilniaus šventadieniškai atvažinėjantis Apolinaras Janušauskas, priklaupęs prie mano puoselėjamos mažos smiltyninės našlaitės ir išgirdęs, kad ji tikrai yra gyduolė, nes ir jos lapelio forma primena žmogaus širdį, tuojau paklausia, ar ji kvepia. ,,Galima čia pat ir pauostyt…“ – sakau jam. Apolinaras uosto labai susikaupęs ir praneša: kvepia. Bet aš jį šiek tiek patikslinu: kvepia ne našlaitė ir ne viksva, o pati Žemė. Pavasario Žemė kvepia. Toks ir turi būti pavasarinis Žemės uostymas ir klausymas: kai šitaip susirūpinęs panorėsi kažką svarbaus sau pačiam išsiaiškinti, tai būtinai ir užuosi, ir išgirsi.

Autoriaus nuotraukos