Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2015 01 28

Aleida Assman

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Prisiminimai ir atmintis

Berlyno sienos griūtis. EPA nuotrauka

Pastarąjį dešimtmetį atmintis tapo pagrindine naujosios kultūrologijos pakraipos sąvoka. Atmintį tyrinėja įvairiausios mokslo sritys, todėl esama ir labai skirtingų jos apibrėžčių.

Neurologai atminties „aparatine įranga“ laiko neuronų struktūras; psichologai tiria pažintinius ir emocinius individų atminties procesus. Istorikai nagrinėja žmogaus atminties patikimumą lyginant su rašytiniais šaltiniais, o pastaruoju metu jie – kaip ir politologai – vis dažniau siekia išsiaiškinti, kaip visuomenė, pasitelkdama į pagalbą simbolines formas, t. y. monumentus ir atminimo renginius, bando (at)kurti savo praeitį pagal dabarties poreikius. Literatūrologai ir menotyrininkai domisi kultūrine atmintimi, kuri laikui bėgant susiformuoja tekstuose ir vaizduose kaip kultūros paveldas.

Pasitelkę į pagalbą kelias iš esmės skirtingas apibrėžtis, pabandykime apžvelgti plačią ir sudėtingą kultūrinės atminties tyrimų sritį.

„Įkūnyta“ atmintis ar „iškeldinta“ atmintis?

Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti skirtumą tarp „įkūnytos“ (vidinės) atminties ir „iškeldintos“ (išorinės) atminties. Turėdami galimybę šį tą užrašyti, žmonės ir kultūros išplečia savo atminties ribas. Atsiradus išorinei tokių užrašų saugyklai, padidėja („įkūnytos“) žmonių atminties apimtis ir sumažėja jai tenkanti apkrova.

Tačiau tuo pat metu atsiranda ir nuolat didėja neatitiktis tarp „įkūnytos“ atminties ir informacijos, saugomos už jos ribų. Bibliotekos ir archyvai – tai milžiniškos duomenų saugyklos, prie kurių galima prisijungti ir kuriomis galima pasinaudoti, tačiau jos negarantuoja, kad gyvai įkūnytos arba atmintyje esančios žinios išliks ir ateityje, kadangi jų dalis rašytinėje, o ypač elektroninių medijų kultūroje nuolat mažėja. Šiandien mes pasikliaujame savąja „google“ atmintimi – sparti žinių prieiga mums tapo daug svarbesnė už mūsų pačių žinias.

Kultūrinė atmintis

Kultūrinė atmintis, kurią sudaro tekstai, paminklai, muziejai, atminimo renginiai ir kiti dalykai, yra dviejų lygių: tai kaupiamoji atmintis ir funkcinė atmintis, o jų tarpusavio sąveika primena sceną ir užkulisius. Kaupiamojoje atmintyje saugomi sukaupti šaltiniai, objektai ir duomenys, nesvarbu, ar jie reikalingi dabartiniu metu ar ne. Funkcinė atmintis primena nedidelį rinkinį, kurį sudaro tai, ką visuomenė kaskart išsirenka iš savo praeities, atnaujindama dalį kultūrinių tradicijų. Taigi, žinių perkėlimas į raštą nėra vienakryptis procesas – grįžtamasis ryšys jį sieja su žmonių atmintimi ir pakartotiniu žinių įsisavinimu. Toks „įkūnytų“ kultūros žinių lobynas vadinamas išsilavinimu. Mes mintinai mokomės kanonizuotų klasikos kūrinių ar bent cituojame juos, muziejai kanonizuoja nuolatinių ekspozicijų paveikslus ir skulptūras, paminklai fiziškai įkūnija praeitį, o įvairios metinės periodiškai grąžina į dabartį istorinius įvykius.

Ar tauta gali turėti atmintį?

Vargu ar kas nors abejoja, kad egzistuoja individuali atmintis, tačiau nemažai žmonių mano, kad „kolektyvinės atminties“ sąvoka yra gryna apgaulė. Kritiškų ir nepatiklių vertinimų 3-ajame deš. sulaukė ir Maurice’as Halbwachsas, pirmasis prabilęs apie kolektyvinę atmintį. Kritikai, kurie šią sąvoką suprato kaip kolektyvinę tautos dvasią, išsakė pagrįstai skeptišką nuomonę teigdami, kad individualių psichologinių fenomenų negalima taip paprastai perkelti į kolektyvinę plotmę.

Tačiau M. Halbwachso tyrimai vyko visai kita linkme. Jis tyrinėjo socialinių grupių atmintį, kurią kuria visi bendrą patirtį turintys asmenys, t. y. šeima, mokinių klasė, kareivių pulkas ar turistų grupė. Jis atskleidė, kad prisiminimai, jau savaime būdami socialinio pobūdžio, yra komunikacinės ir emocinės grupės jungtys. Vienas radikaliausių jo teiginių buvo toks: žmonės apskritai neturi – tikrąja šio žodžio prasme – individualios atminties, jie visada buvo atminčių bendruomenės dalis. Atmintis – kaip ir kalba – formuojasi vykstant komunikacijos procesams, t. y. pasakojant prisiminimus, jų klausantis ir juos savinantis. Tas, kuris gyvena visiškai vienas, anot M. Halbwachso, apskritai negali susikurti atminties.

Šiuo metu sąvoka „kolektyvinė atmintis“ taikoma ne tik mažoms socialinėms grupėms situacijose „vienas prieš vieną“, bet ir didelėms etninėms grupėms, tautoms ar valstybėms. Šiuo atveju reikia suvokti, kad tokios grupės neturi kolektyvinės atminties, jos ją susikuria, naudodamosi įvairiomis atminties priemonėmis, kurioms priskiriami tekstai, vaizdai, paminklai, įvykių metinės ir įamžinimo tradicijos.

Kolektyviniai prisiminimai kuria bendrą tapatybę

Bendri praeities atskaitos taškai ir kultūrinės tradicijos padeda tokiems kolektyvams susikurti bendrą tapatybę (mes), kuri visiškai nesusijusi su kilme ar ištakomis, tai tėra dalyvavimas, apimantis mokymąsi, identifikaciją ir kitas priklausomybės formas. Dar visai neseniai renkantis praeities atskaitos taškus, buvo vadovaujamasi taisykle, kurią F. Nietzsche priskyrė „monumentaliosios istoriografijos“ sričiai: svarbiausia – susikurti herojišką grupės įvaizdį ir jį sureikšminti mitiniais priešo vaizdiniais. 10-ajame deš. praeities vertinimo politikoje įvyko lemtingas lūžis – įvairios valstybės pradėjo samprotauti apie savo istorinę kaltę, stengdamosi viešai ją pripažinti ir paversti savo įvaizdžio dalimi.

Ypatinga situacija: gebėjimas prisiminti trauminius įvykius

Trauma siejama su išgyvenimu, kuris yra toks skausmingas, kad jo akivaizdoje savaime užsidaro suvokties vartai. Šis skausmas tarsi atplėšiamas nuo sąmonės ir uždaromas į kapsulę – kaip dalykas, kurį žmogus, formuojantis tapatybei, vengia pasakoti ar prisiminti. Tai, kas saugoma kapsulėje ar kriptoje, nepasimiršta, šie dalykai lieka užšaldyti kažkur už sąmonės ribų ir tik po kurio laiko pasireiškia tam tikrais simptomais. Terapijos tikslas – paversti traumą sąmoningu prisiminimu ir perteikti ją kartu su žmogaus tapatybe. Tokiu būdu nesiekiama traumos išgydyti, tiesiog stengiamasi sumažinti jos žalingą poveikį.

Traumai būdingus ilgalaikius padarinius ypač junta seksualinio išnaudojimo arba kankinimų aukos, būtent todėl tokiems nusikaltimams buvo panaikintas senaties terminas. Uždelstas poveikis akivaizdus ir kolektyvinės istorinės traumos – Holokausto – atveju: tik 9-ajame deš. žmonės ryžosi pradėti pasakoti apie skausmingus ir žeminančius aukų išgyvenimus ir jau galėjo šių pasakojimų klausytis. Nuo šio konteksto neatsiejama ir moralinio liudininko, kalbančio už žuvusias aukas, samprata. Pastaruoju metu pasaulio sąmonėje šalia Holokausto atsirado ir kitų rūšių genocidas, kurio aukos reikalauja simbolinio pripažinimo ir materialinės kompensacijos.

Uždelstą istorinių traumų poveikį skatina ir tai, kad jos tam tikra prasme perduodamos iš kartos į kartą. Vėliau gimę asmenys, tapatindami save su šeimų likimu, tampa „kančių bendruomenės“ nariais. Atsižvelgiant į tai, iškyla nauja istorinė-politinė problema: politinės grupuotės savo tapatybę ima grįsti „rinktine trauma“ (Vamikas Volkanas) ir kartu su kitomis kančių bendruomenėmis patiria vad. aukų konkurenciją.

Prisiminimai kaip įteisinimo šaltinis

Atmintis formuojasi ne izoliacijos sąlygomis, socialiniu požiūriu ji visada susijusi su kitais individais, o politiniu – su kitomis grupėmis, kuriose ji reaguoja ir atsižvelgia į kitas atmintis. Prisiminimų ilgalaikiškumas, kuris yra toks ryškus traumos atveju, atminčiai galioja tik bendrais bruožais. Jei nėra istorijos, kurią galime papasakoti apie save, nėra ir tapatybės. Tai pasakytina ir apie individus, ir apie grupes. Istorija, kurios moko vadovėliai ir kuriai skiriami atminimo renginiai, tiesą sakant, primena kolektyvinę tautos biografiją, kuri – kaip ir atskiro žmogaus gyvenimas – kaskart pasakojama vis kitaip, ypač pasibaigus krizei ar politinių permainų laikmečiui. Istorija, kurią prisimename, sustiprina mūsų pačių susikurtą ne tik individo, bet ir grupės įvaizdį. Todėl mūsų prisiminimai grindžiami ne tuo, kas iš tikrųjų įvyko, o tuo, apie ką vėliau galėsim ir norėsim papasakoti. Ką prisimename iš praeities, o ko ne, priklauso nuo to, kas ir kokiam tikslui naudojasi istorija.

Aleida Assmann yra Konstanco universiteto anglų filologijos ir bendrosios literatūrologijos profesorė. Nuo 10-ojo deš. pagrindinė jos tyrinėjimų sritis – kultūros antropologija, ypač temos kultūrinė atmintis ir prisiminimai.

Pagal Goethe.de vertė Dalia Čekatauskienė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.