Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Nijolė Sadūnaitė. Svarbiausia – tiesa

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL© Baltijos fotografijos linija

Šiandien retas mūsų aukojame savo jėgas ar gyvenimą Tėvynei Lietuvai. Tiesa, kiekvieną vasario 16-ąją giedame himną, per televiziją stebime iškilmingus minėjimo renginius, kai kas netgi dalyvauja trispalvės pakėlimo ceremonijoje ar rengiamose eisenose. Tačiau pasibaigus iškilmėms mūsų patriotizmas tarytum išnyksta. Būtent todėl įdomu kalbinti žmogų, kuris visą gyvenimą paskyrė Dievo garbei ir Tėvynės laisvei – tai sesuo Nijolė Sadūnaitė, aktyviai kovojusi su sovietine valdžia net sunkiausios komunizmo priespaudos laikais. Tai disidentė, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos bendradarbė, Lietuvos Laisvės Lygos bei Lietuvos Helsinkio grupės aktyvi narė ir tiesiog nuoširdžiai Lietuvą mylinti kovotoja.

Ar visuomet buvote kovotoja? Kas tai lėmė?

Augau Anykščių priemiesty. Nuolatos laiką leisdavau tarp berniukų. Turėjome tam tikrą komanda – trylika berniukų ir aš. Toje komandoje buvau su broliuku, nors jis už mane daugiau nei trejais metais vyresnis. Dienas leisdavome pušyne, ant Šventosios upės kranto. Žaisdavome tinklinį, krepšinį, net teniso stalą miške buvome pasidarę. Galbūt kaip tik tai iš dalies lėmė mano smarkumą. Buvau ir tebesu energinga. Žinoma, svarbus ir mano sangviniškas temperamentas. Galima sakyti, mano charakteriui, energingumui išsiskleisti puikios sąlygos buvo jau vaikystėje. O ir vėliau aktyviai sportavau.

Esate vienuolė, tad tikėjimas Jūsų gyvenime be galo svarbus. Kaip atradote Dievą?

Tikra Dievo dovana man buvo tai, kad turėjau labai religingus tėvus. Nuo pat mažų dienų kas sekmadienį eidavome į bažnyčią, nors iki jos pėsčiomis būdavo keletas kilometrų. Vaikai įsidėmi visa, ką tėvai daro. Tėvai manyje pažadino tiesos troškimą, jie puikiai parodė, kas gera, o kas bloga. Be to, pati mačiau išniekintus partizanų kūnus, gulinčius aikštėse po keletą savaičių. Buvome verčiame į juos žiūrėti ir nerodyti gailesčio, nes nubrauktos ašaros užtekdavo įtarimams ir tardymams pradėti. Vis dėlto nuolatinio lankymosi Dievo namuose niekada neapleidau. Atsimenu draugus sportininkus, kurie sekmadieniais nuolat mane kviesdavo drauge sportuoti. Tačiau niekada nepaaukojau mišių dėl darbų ar pramogų, tad mano draugai ištvermingai laukdavo, kol mišios baigsis.  Visuomet persižegnodavau prieš valgydama, ir ne tik namie, o ir kavinėje ar restorane. Ne todėl, kad norėčiau pasirodyti, bet todėl, kad taip elgdavausi ir namie.

Kokiu principu vadovaujatės gyvenime?

Svarbu kovoti su neteisingumu, blogiu, visai nesvarbu, kas žmogus bebūtų: prezidentas, ministras ar paprastas darbininkas. Svarbiausia – tiesa.

Tačiau ne kartą esate sakiusi, kad kovojančiųjų dėl teisybės ir gėrio kelias labai sunkus, tokius žmones dažnai bandoma sutrypti.

Be abejo, bet juk mirtis už tiesą veda tiesiai į dangų! Man kagebistai ne kartą grasino, sakydami: „Tu mūsų rankose, dar šiąnakt galime pasamdyti kelis vyrus ir neliks tavęs, ir nukankins.“ Tuomet jiems atsakydavau: „Būsiu be galo jums dėkinga, labai noriu kuo greičiau į dangų!“ Po tokių mano žodžių jie pradėdavo šaukti: „Nedarysim iš tavęs kankinės!“ Jie niekada nedaro to, ko žmogus nori, o aš dar kartą ramiai atsakydavau: „Nieko, palauksiu, aš juk pareiškimo nerašau, turiu laiko.“ Tiesa, tokios situacijos nuolat kartodavosi. Po kiek laiko tardytojai vėl rėkdavo, jog esu jų rankose. Stengdavausi juos mylėti Dieve, todėl bandydavau paaiškinti jiems tiesą, sakydama: „Broliai, jūsų milijonas prieš Dievo valią yra nulis, visiškas niekas. Mes Dievo rankose ir bus taip, kaip Jis duos.“

Iš kur sunkiomis akimirkomis semdavotės stiprybės, kaip sugebėdavote nenusiminti, turėti viltį?

Visas mano, tik vidurinę mokyklą baigusios, menkai išsilavinusios, gyvenimas liudija beribį Dievo gailestingumą. Džiaugiuosi, jog būtent Dievo gailestingumo metus šiemet Lietuvoje švenčiame. Ir tikrai, esu liudytoja, kad be Dievo valios ir plaukas nuo žmogaus galvos nenukrinta. Taigi be bažnyčios ir ligonių nieko nežinojau, Baužiamojo kodekso nebuvau nė rankose turėjusi, o  1974–1975 m. „nusipelnę“ čekistai mane tardė dešimt mėnesių. Eidama kalėjimo koridoriais melsdavausi: „Dieve, sakei, kad negalvotume ką pasakyti, nes mums bus duota, tad padėk ir man nieko svarbaus neišduoti, o į klausimus visada mokėti teisingai atsakyti.“ Ir tikrai, labai jausdavau Dievo pagalbą. Iki dabar esu įsitikinusi, jog, žinodama tuos klausimus iš anksto, nebūčiau pasiruošusi dar geriau atsakyti, nei tuomet pavykdavo nesiruošus.

Kaip prisijungėte prie Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos veiklos?

1956 metais, būdama aštuoniolikos metų, Panevėžyje įstojau į vienuolyną. Pašaukimą pajutau labai stiprų. Tai didžiulė Dievo dovana, nes kol Jis neduoda, sunku atrasti savo kelią. Į bažnyčią ir anksčiau eidavau, kunigus ir vienuoles visuomet gerbiau, tačiau apie vienuolystę iki tol nebuvau net pagalvojusi. Tačiau galiausiai ne aš ir išsirinkau, Jis mane pasirinko. Taigi su seserimis vienuolėmis prie Panevėžio būdavome rekolekcijose, į kurias atvažiuodavo ir kunigas Juozas Zdebskis. Dažniausiai jis rekolekcijas ir vesdavo. Kartą Juozas man pasiūlė: „Nijole, ar tu nenorėtum bendradarbiauti su Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika? Bet negausi nieko, išskyrus kalėjimą.“ Atsakiau jam: „Žinoma, noriu! Būtų visai įdomu pamatyti, kaip ten yra tame kalėjime.“

Kai aš ėmiau bendradarbiauti, redaktorius buvo dabartinis arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Kronikos bendradarbiai buvo monsinjoras Alfonsas Svarinskas, vyskupas Jonas Kauneckas, kunigas Juozas Zdebskis ir daugelis kitų kunigų bei vienuolių. Tačiau kai pradėjau dirbti, nei pavardžių, nei adresų ar numerių, nei daugelio žmonių vardų nežinojau. Tiesiog taip buvo lengviau, nes niekuomet negalėjai žinoti, kokių tardymo priemonių griebsis kagebistai, jei tardys.

Vėliau, 1987 m. balandžio 1 d., kai mane tardė dėl Kronikos, viskas vyko taip: visų pirma visus tardytojus pasveikinau su jų švente. Jie susidomėję paklausė, kokia šventė. Atsakiau: „Juk melagių diena yra pati didžiausia jūsų šventė! “ ir juokiuos, o jie sėdi susiraukę ir klausia: „O ko tu taip džiaugies?“ Atsakau: „Jau penkerius metus jūsų nemačiau, broliai, gi pasiilgau.“ Po šių žodžių jie klausia: „Tai kodėl neatėjai anksčiau?“ Sakau: „Aš kukli, nedrįsau, laukiau, kol pakviesit.“ Tokie būdavo mūsų pokalbiai. Mane jie laikė pavojingiausiu priešu, ir vien dėlto, kad jų nebijojau, o kai nebijai, jie neturi jokių priemonių su tavim susidoroti. Jie žmogų gali pavergti tik tol, kol jis bijo. Mano minėto pokalbio metu jie klausė, kas Kronikos redaktorius. Atsakiau: „Tai galiu pasakyt. Tai jūs esate redaktoriai.“ Juos užplūdusią viltį greit pakeitė pasipiktinimas: „Kaip tai mes?“ Tada sakau: „Nepersekiokit tikinčiųjų, nepažeidinėkit savo konstitucijos įstatymų – jūs duodat faktus, o mes juos registruojam. Mes – sekretoriai, o redaktoriai esate jūs.“

Savo “Gynimosi kalboje”, pasakytoje Jūsų teismo proceso metu, sakėte, jog visus savo budelius mylite kaip brolius, seseris ir jeigu reikėtų, nesvyruodama už kiekvieną atiduotumėte savo gyvybę. Sunku įsivaizduoti meilę savo budeliams. Ir vis dėlto – tai įmanoma?

Tą patį galiu pasakyti ir šiandien. Juk visi mes esame Dievo vaikai. Jeigu Dievas tapo žmogumi ir mirė už kiekvieną, kokia tad begalinė Jo meilė. Kaip aš galiu nemylėti žmonių, kuriuos taip myli Visagalis Dievas. Reikia suprasti, jog jie negavo malonės ir yra nelaimingi, jie – nuodėmės vergai. O vergo reikia gailėti. Jokiu būdu negalima pateisinti jų darbų, tačiau reikia už juos melstis. Jiems taip reikalingos mūsų maldos. Deja, dažnai mes linkę malda apgaubti tik savo artimus. Mano budeliai, tardytojai yra ta paklydusi avelė, dėl kurios Jėzus palieka likusias devyniasdešimt devynias, kad tik surastų paklydėlę.

Kaip prisijungėte prie 1987 metų Molotovo–Ribentropo pakto minėjimo dalyvių būrio? Kaip viskas vyko?

Mes visi iš anksto buvome iškviesti prokuroro ir perspėti, kad nedrįstume dalyvauti tame mitinge. Kai mane supažindino su numatoma bausme – netgi filmavo. Toks perspėjimas buvo išspausdintas ir laikraštyje „Tiesa“. Ten buvo parašyta, jog minimali bausmė už dalyvavimą mitinge bus dešimt metų kalėjimo.

Tariantis iš anksto Antanas Terleckas man pasakė, jog minėjime nekalbėsime, tik pagerbsime Stalino ir Hitlerio aukas tylos minute.  Tada aš pasakiau, kad dauguma tuo metu žuvusių Lietuvos žmonių buvo tikintys, todėl būtų gerai sukalbėti „Viešpaties angelą“. Antanas sutiko.

Mitingo dienos rytą visi dalyvavome Šv. Mikalojaus bažnytėlėje vykusiose Mišiose. Dar priėjau išpažinties. Pamaniau sau: „Dešimt metų daug, būtų smagu gauti kunigo palaiminimą.“ Atėjusi prie Mickevičiaus paminklo pamačiau, kad brolių kagebistų – kaip skruzdėlių ir visi jie su įrašymo aparatūra, diktofonais. Prie paminklo taip pat buvo keletas senučių. Pastebėjusi, kad filmuoja, sakau Antanui: „Antanai, iš mūsų mitingo susuks kino komediją, sakys, kad nieko čia nebuvo, tik fikcija. Reikia kalbėti“. Jis atsakė: „Gerai, kalbėk.“ Sutikau matydama, kad niekas nesiryžta. Tai suprantama, visi turėjo šeimas. Taigi užlipusi ant pakylos pradėjau: „Šiandien mes visi čia susirinkome paminėti Molotovo–Ribentropo pakto aukų ir aš be galo dėkinga broliams kagebistams, kurių čia labai daug, kad jie pranešė man, jog bus toks renginys. Žmonės skaito tarp eilučių, nes savo spaudos mes neturime. Taigi laisvė yra didžiausia Dievo dovana ir niekas negali jos atimti. Tad laisvė Lietuvai, Latvijai, Estijai! Žmogui tai neįmanoma, bet Dievui nėra neįmanomų dalykų.“  Tiesa, dar sugiedojome Viešpaties angelą, o baigdama sakau: „Sugiedokime Lietuvos himną, labai seniai jau begiedojom.“ Sugiedojus dar pridūriau: „Na, nelabai darniai, bet giedojome pirmą kartą po ilgo laiko, tačiau tikiu, kad ne paskutinį.“ Bijodama, kad nebūtų provokatorių, pasakiau: „Tai, ką norėjome, mes pasakėme. Už tuos, kas kalbės vėliau, organizatoriai neatsako.“

Vis dažniau iš buvusių kovotojų dėl Lietuvos laisvės tenka išgirsti, jog ne už tokią Lietuvą kovojome. Ką, Jūsų nuomone, norima pasakyti tokiais žodžiais?

Manau, taip sakydami žmonės turi galvoje tai, jog nenorėjome, kad ir toliau mus valdytų buvę kagebistai ir bolševikinė nomenklatūra, kad jie tyčiotųsi iš tų, kurie už Lietuvą kentėjo. Dar ir dabar kai kuriuose teismuose partizanai atvirai vadinami „banditais“, o stribai –  „laisvės gynėjais“. Partizanus kaltina baisiais nusikaltimais, kurių dauguma padaryti stribų, persirengusių partizanų uniformomis. Žinau ne vieną konkretų pavyzdį, kaip buvo gyvi sudeginti vaikai ir seneliai, o vietiniai žmonės tarp persirengusių partizanais ir padegusių namus vyrų atpažindavo vietinius stribus. Taip stribai siautėjo, o žmonės, kurie jų nematė, bet rado raštelį su parašu „partizanai“, jaučia baisią neapykantą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Yra žinoma, jog partizanai duodavo priesaiką, kad be karo lauko teismo jie negalėjo pakelti rankos prieš žmogų, nes už neteisingą bausmę jiems patiems grėsė mirtis. Partizanai mirties nuosprendį kolaborantams vykdydavo tik po trečio perspėjimo, kai pirmus du kartus kolaborantas išdavikas nenustodavo daręs Lietuvos laisvei kenksmingų darbų. Kalėjimų tuomet nebuvo, buvo karo teisė. Ir partizanų veiksmai buvo kiek tik įmanoma labiau reglamentuoti.

Kaip, Jūsų nuomone, turėtų gyventi jauni žmonės ir kaip kovoti su šių dienų negerovėmis?

Svarbiausia – pasitikėti Dievu ir laikytis tiesos. Jei Dievas su mumis, kas gi prieš mus? Tai labai teisinga! Savaime aišku, jog provokuoti blogio nereikia, reikia elgtis išmintingai. Juk sakoma, kad nėra dorybės, kur nėra išminties.Taip pat labai svarbu atsiminti, jog Dievas mirė ant kryžiaus ne tik už mane, bet ir už mano kankintojus ir budelius. Visus Jis be galo mylėjo.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Vytautas Raškauskas

„Ateitis“, 2011, Nr.2