2011 05 14

Marius Burokas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Marius Burokas. Užkietėjusio skaitytojo kronikos: requiem mašinėlei, nelegalus Marquezas ir paslaptingi rankraščiai

Zenekos nuotrauka

Išties rankraščiai nedega, neskęsta ir turbūt nepradingsta. Paslaptingos juos praryjančios juodosios istorijos skylės kartais ima ir išspjauna juos atgal. Turbūt už jų slypintis Kažkas nusprendžia, kad atėjo laikas pasidalyti su žmonija savo sukauptos neparėpiamos priskrebintų popierių kolekcijos dalimi. Ir staiga viename ar kitame žemyne, koks nors nieko neįtariantis laimingasis iš smalsumo praveria iki tol kampe ramiai dūlėjusią batų dėžę…

Nežinomas Wittgensteinas

Kembridžo universitete ruošiamasi išleisti iki šiol nepublikuotą garsaus filosofo Ludwigo Wittgensteino archyvą. 1970-aisiais buvęs Wittgensteino mokinys, profesorius Reubenas Goodsteinas perdavė Didžiosios Britanijos matematikų asociacijai dvi dėžes rankraščių.

Jų tyrimai iki šiol vyksta Trejybės koledže, kuriame filosofas profesoriavo.

Tirti archyvą ir parengti jį publikuoti buvo pakviestas filosofijos profesorius Arthuras Gibsonas, Elizabeth Anscombe ir Peterio Geacho, buvusiųjų Wittgensteino darbų redaktorių, mokinys.

Archyvo turinys apstulbino A. Gibsoną: „Iš karto supratau, kad tai visiškai nežinomi rankraščiai. Iš viso – 150 tūkstančių žodžių. Ir visi jie nežinomi Wittgensteino tyrinėtojams.“

Dauguma rankraščių rašyti Franciso Skinnerio, Trejybės koledžo matematiko, Wittgensteino draugo, pagalbininko ir sekretoriaus ranka. Dalį dokumentų sudaro paskaitų konspektai, užrašyti F. Skinnerio ir vėliau taisyti paties Wittgensteino. Kitą dalį – Wittgensteino diktuotos stenogramos, vėliau taip pat taisytos paties filosofo ranka. Šios stenogramos apima ir tekstus, žinomus kaip „Rudoji knyga“, tačiau su pakeistu įvadu ir daugeliu kitų pakeitimų. Esama dar 60 puslapių rankraščių, taip pat lapų su konspektais bei užrašais.

Dėžėje buvo rastas ir sąsiuvinis rožiniu viršeliu, kuriame – užbaigtas tekstas ir daugybė iliustracijų. „Galbūt, o galbūt ir ne, tai ir yra ta pradingusi Rausvoji ar Geltonoji knyga, kurios seniai ieško tyrėjai“, – mano profesorius A. Gibsonas.

„Archyvas leidžia mums tvirtinti, kad Wittgensteino filosofiniame palikime mūsų laukia dar daug nuostabių ir neįtikėtinų idėjų, susijusių su moksliniu žinojimu, apie kurį mes manome, kad visiškai jį suprantame.“

Iki šiol buvo manoma, kad rasti visi stambūs ar reikšmingi Wittgensteino rankraščiai. Šiuo metu tiriamas archyvas buvo dingęs 1941-aisiais, likus dešimčiai metų iki filosofo mirties.

Tylos įžadų nesulaužė

Pernai mirus J. D. Salingeriui, paslaptingiausio JAV rašytojo titulas atiteko šių metų balandžio 28 dieną 85-erių metų gimtadienį atšventusiai vienintelės knygos „Nežudyk strazdo giesmininko“ (To Kill A Mockingbird) autorei Harper Lee.

Ne vienas karštas knygos gerbėjas suko sau galvą, kodėl 1960-aisiais už debiutinį romaną laimėjusi Pulitzerio premiją autorė daugiau nieko nebeparašė. Ji gyvena atsiskyrusi Monrovilyje, Alabamos valstijoje, ir viešumoje rodosi tik retkarčiais. Paskutinįkart ją buvo galima išvysti 2007-aisiais, kai tuometinis JAV prezidentas „George‘as W. Bushas įteikė autorei aukščiausią civilinį apdovanojimą – Prezidento laisvės medalį. O interviu H. Lee nėra davusi nuo pat 1964-ųjų.

Tačiau šį pavasarį leidykla „Penguin Press“ paskleidė žinią, jog įsigijo buvusios „Chicago Tribune“ žurnalistės Marjos Mills memuarus „Strazdas kaimynystėje: gyvenimas su Harper Lee“ (The Mockingbird Next Door: Life with Harper Lee). Leidėjai teigė, kad memuarai parašyti „tiesiogiai dalyvaujant Harper Lee ir jos seseriai Alice, jų draugams ir šeimos nariams“. Jie tvirtino, kad memuaruose rašoma apie „seserų gyvenimą Alabamoje, jų vaikystę, kaip jų gyvenimus paveikė „Nežudyk strazdo giesmininko“, taip pat atsakoma į klausimą, kodėl Harper Lee nusprendė daugiau neberašyti“.

Leidėjai, nujausdami bestselerį, trynėsi rankas iš džiaugsmo, Harper Lee gerbėjai nekantraudami laukė mįslės įminimo. Tačiau visų rožinius planus sugriovė pati H. Lee. „Priešingai, nei pranešama, aš savo noru nedalyvavau jokios esamos ar būsimos Marjos Mills knygos rašyme“, – savo pranešime tvirtina rašytoja. – „Leidimo tokiai knygai taip pat nedaviau. Visi kiti tvirtinimai yra melagingi.“

Kaip yra iš tikrųjų – nežinia. Ar rašytoja išsigando viešumo, ar buvusi žurnalistė nusprendė pasišildyt svetimos šlovės spinduliuose, o gal jos tiesiog dėl ko nors nesutarė? Galų gale, velniai nematė tos priežasties, kodėl H. Lee neparašė daugiau knygų. Svarbu, kad parašė „Nežudyk strazdo giesmininko“ – vieną nuostabiausių kūrinių, kurį vis iš naujo perskaitau kas pora metų.

Pensijos rašytojams ir nostalgija praeičiai

Argentinos valdžia susirūpino savo senstančių rašytojų likimu ir svarsto galimybę mokėti jiems pensijas. Šią idėją įkvėpė panašios Prancūzijos ir Ispanijos valdžios iniciatyvos. Argentiniečių rašytojai, perkopę šešiasdešimt penkerių metų amžiaus ribą, išleidę ne mažiau nei penkias knygas ir skyrę ne mažiau nei dvidešimt metų „literatūros kūrimui“, kas mėnesį gautų po 2232 litus.

Tiesa, kai kurie analitikai pažymi, kad ši, prezidentę Cristiną Kirchner remiančios, Socialistų partijos iniciatyva tėra su spalį vyksiančiais prezidento rinkimais susijęs populistinis ėjimas. Vienas iš šios partijos populistinių triukų – sunkvežimai su pigia mėsa siunčiami į vargingiausius miestų rajonus.

Tuo tarpu Argentinos rašytojų bendruomenės vadovė Graciela Araoz teigia, kad minėtoji pensija leis rašytojams „likusį gyvenimą nugyventi oriai“. O rašytojas ir universiteto profesorius Mario Goloboffas tvirtina, kad „dauguma Argentinos kūrėjų senatvėje skursta, tad jie nusipelno pensijos“.

Panaši pensija nuo 2006 metų jau mokama kai kuriems Argentinos sostinėje Buenos Airėse gyvenantiems rašytojams.

Baisu ir pagalvoti, kas dėtųsi tokią pensiją pažadėjus lietuvių rašytojams. Apie jos vertuosius – nekalbu, tačiau esama nemažai po penkias knygas išleidusių panašaus amžiaus abejotinų „kūrėjų“. O kas nors iš jaunesnių tai taip ir gyvenimą į priekį susiplanuotų… Juk vidutiniam lietuvių rašytojui parašyti penkias knygas – juokų darbas.

Turbūt kai kuriuos iš šios pensijos vertų rašytojų nuliūdintų tai, jog Indijoje uždaryta paskutinė pasaulyje rašomųjų mašinėlių gamykla. Mumbajuje esanti „Godrej and Boyce“ gamykla pastaruoju metu pagamindavo mažiau nei tūkstantį vienetų mašinėlių, todėl tapo nepelninga ir nereikalinga.

Uždarius paskutinę gamyklą, rašomąsias mašinėles jau galima oficialiai laikyti kolekcionavimui skirta retenybe.

Pirmąjį rašomosios mašinėlės prototipą 1714-aisiais sumeistravo Henry Millas. Tačiau pirmosios tinkamos serijinei gamybai ir komerciškai vertingos mašinėlės „tėvais“ laikomi C. Lathamas Sholesas, Carlosas Gliddenas ir Samuelis W. Soule‘as, sukūrę ją 1867-aisiais.

Mašinėlių pardavimas savo piką pasiekė praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje. Vien JAV tuo metu jų buvo parduodama apie dvylika milijonų vienetų. 2009 metų duomenimis, pasaulyje buvo parduota 400 tūkstančių rašomųjų mašinėlių.

Esu turėjęs dvi mašinėles ir aš. Pirmoji buvo nežmoniškai sunkus geležinis „Robotron“ monstras, kuriuo pliekdavau pirmuosius eilėraščius, kol nutirpdavo pirštų galiukai. Vėliau, jau nebepamenu kas, man padovanojo elegantišką raudoną elektrinę „Olivetti“. Pastaroji, atsiradus kompiuteriui, tyliai nugrimzdo į nežinią, o „Robotronas“ dar turbūt iki šiol tėvų rūsyje tarnauja kaip vorų prieglobstis. Reiks turbūt susiieškot. Ir kitiems rekomenduočiau.

Beje, pirmasis mašinėle spausdintą rankraštį leidyklai 1883 metais atnešė Markas Twainas. Tai buvo „Gyvenimas Misisipėje“ (Life on the Mississippi).

Mafijos istorija

Visus „Krikštatėvio“ (The Godfather) ir Mario Puzo gerbėjus gali pradžiuginti tokia žinia – ketinama išleisti garsiausios autoriaus knygos – „Krikštatėvio“ istorija. Tam pritarė ir autoriaus šeima, nes pats M. Puzo mirė 1999-aisiais.

Būsimasis romanas „Korleonių šeima“ (The Family Corleone) remsis M. Puzo parašytu ir niekada nenufilmuotu scenarijumi, o romanu šį scenarijų pavers amerikiečių prozininkas ir dramaturgas Edas Falco. Romano veiksmas vyks 1933-iaisiais Didžiosios krizės apimtame Niujorke ir pasakos apie Vito Korleonės kelią į nusikalstamo pasaulio viršūnes. „Korleonių šeima“ turėtų būt išleista 2012-aisiais.

Pasaulinę šlovę M. Puzo pelnęs „Krikštatėvis“ pirmą kartą buvo išleistas 1969 metais. Apie savo romaną, kurį M. Puzo parašė visiškai nuskurdęs ir norėdamas užsidirbti, jis pats yra pasakęs: „Velniškai gailiuosi, kad tada neparašiau jo geriau.“

Beje, „Korleonių šeimą“ rašantis Edas Falco yra aktorės Eddie Falco, „Sopranuose“ vaidinusios Tonio Soprano žmoną Karmelą, dėdė.

Klasikinės literatūros mėgėjai (ypač skaitantys angliškai) taip pat turi priežastį jei ne džiaugtis, tai bent susidomėti. „Harvard University Press“ pagaliau išleido necenzūruotą Oscaro Wilde‘o romano „Doriano Grėjaus portretas“ versiją.

Pirmąjį kartą O. Wilde‘o kūrinio žurnalinį variantą „iškarpė“ jo redaktorius JM Stoddartas, pašalinęs daugumą homoerotinių nuorodų, jo nuomone, papiktinsiančių skaitančių damų akis ir protus. Tačiau pasirodžius kūriniui, visuomenės pasipiktinimas vis tiek buvo didžiulis. „Tai raupsuotosios prancūzų dekadentų literatūros išperėtas pasakojimas – nuodinga knyga, iš kurios sklinda moralinio ir dvasinio puvimo tvaikas“, – rašė pasipiktinęs „Daily Chronicle“ recenzentas. Tokia reakcija privertė patį O. Wilde‘ą dar griežčiau cenzūruoti savo tekstą, knygos pavidalu pasirodžiusį 1891-aisiais.

Ar atkurtasis tekstas pasirodys įdomesnis, gilesnis ir pagaulesnis – spręsti skaitytojui, nors kai kurie šiuolaikiniai recenzentai jau spėjo apšaukti romano atkūrimą „nebūtinu“.

Kinų piratai ir „Šimtas metų vienatvės“

Tiesą sakant, pasakojimų apie literatūros cenzūrą svarstyklės šioje apžvalgoje turbūt pasieks pusiausvyrą: Turkijoje uždraustas Williamo Burroughso turkiškai išleistas romanas „Minkštoji mašina“ (Soft Machine), o kinai pirmąkart legaliai savo šalyje leidžia garsųjį Gabrielio Garcia Marquezo romaną „Šimtas metų vienatvės“ (Cien aňos de soledad).

„Minkštąją mašiną“ uždraudė Stambulo prokuratūra, teigdama, kad knyga „žeidžia žmonių moralę“ ir „griauna etines normas“. Kaltintojai netgi nepatingėjo atlikti šiokią tokią literatūrinę kūrinio analizę ir teisme pateikė keletą faktų (jau pusę amžiaus žinomų visam pasauliui) apie „Minkštosios mašinos“ ypatybes. Pasak kaltintojų, romane nėra „nei stiliaus, nei struktūros vienovės“, „vartojamas žargonas ir nenormatyvinė leksika“ bei „fragmentais kapotas pasakojimo stilius“.

Demonstruodama savo literatūrinį skonį, Stambulo prokuratūra taip pat kaltina W. Burroughso kūrinį „banalumu ir vulgarumu“ ir pareiškia, kad tai „išvis ne literatūra, ji nieko nemoko skaitytojo ir neprideda jam žinių“.

Knygos leidėjai savo ruožtu tvirtina ieškosiantys teisybės visais įmanomais būdais. Pačiam W. Burroughsui, mirusiam 1997-aisiais, tokia reakcija į jo kūrybą būtų anaiptol ne naujiena. Jo romanas „Nuogas kąsnis“ (Naked Lunch), pasirodęs 1962-aisiais, buvo paduotas į teismą gimtosiose JAV už tą patį „moralės pažeidimą“.

Tuo tarpu kinų leidėjai nusipirko G. G. Marquezo romano „Šimtas metų vienatvės“ leidybos teises už kuklią vieno milijono JAV dolerių sumą. Galbūt ši žinia būtų ir nereikšminga, jei ne tas faktas, jog piratinės garsiausio Marquezo romano versijos po Kiniją klaidžioja jau keletą dešimtmečių.

Pats „Šimto metų vienatvės“ autorius buvo taip įtūžęs ant kinų dėl piratavimo, jog prisiekė, kad, net praėjus šimtui penkiasdešimčiai metų po jo mirties, kinai matys jo knygų legalias teises kaip savo ausis.

Kinai savo ruožtu griebėsi pataikavimo taktikos. Leidyklos „Thinkingdom House“ vadovas Chen Mingjunas parašė Nobelio premijos laureatui tokį keistoką laišką: „Mes reiškiame savo pagarbą jums per Ramųjį vandenyną, šaukdami: „didis meistre!”, taip kaip jūs sušukote savo garbinamam Hemingway‘ui, pamatęs jį Paryžiaus gatvėje. Mes tikime, kad jūs taip pat pamojuosite ranka ir sušuksite: „sveikas, drauge!”, taip kaip jums sušuko Hemingway’us!”

Ir ką jūs manot, – suveikė! Leidykla sumokėjo milijoną, pažadėjo pričiupti piratus ir gavo leidybos teises. Ar tai komplimento nuopelnas, nežinia…

P. S. Gegužės 9 dieną buvo vieno mylimiausių pasaulio melancholikų – A. A. Milne‘o knygos „Mikė Pūkuotukas“ personažo, asilėlio Nulėpausio gimtadienis (bent taip tvirtina britų spauda). O juk kas skaitė, pamena, kad labiausiai asilėlis liūdėdavo, kai kas nors pamiršdavo jo gimtadienį. Pasveikinkim šį sarkastišką ir tokį simpatišką niūrą nors pavėluotai (ir nesvarbu, ar ta data tikra, ar pramanyta)!