Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Knygos apie karą

Wikipedia.org nuotrauka

Jesúsas Hernándezas knygoje „Valkirija“ pasakoja apie pasikėsinimą į Hitlerį. Senajai lietuvių kartai šis epizodas labiau žinomas iš populiaraus Julijano Semionovo romano „Septyniolika pavasario akimirkų“.

Kažin ar daug lietuvių žino, kad Hitlerio būstinė „Vilko guolis“ nuo Lietuvos sienos yra visai netoli.  Pastaruoju metu lietuviai, traukdami į Lenkiją pigesnių maisto produktų, pakeliui į Suvalkus ar Augustavą pralekia posūkį į dešinę, į Šipliškę. Pasukus šiuo Mažosios Lietuvos keliu galima pasiekti Mauro ežerą ir Mamerkus, kur buvo įsikūrusi vermachto vyriausioji karinė vadovybė, iš kurios 1944 metų liepos 20 dieną pulkininkas Clausas von Stauffenbergas su bomba pasuko į niūriąją fiurerio būstinę už poros dešimčių kilometrų.

Kiekvienais metais Vakarų Europos leidyklose išleidžiamos arba perleidžiamos knygos apie Hitlerį ir Trečiojo Reicho istoriją – nuo mokslinių veikalų iki sensacijų besivaikančių knygelių. Šios temos niekada nenustoja dominti. Kilus skaitytojų susidomėjimui Holivudo „Valkirija“, pasirodė Nigelo Joneso „Paskutinės sekundės prieš „Valkiriją“: liepos sąmokslas nužudyti Hitlerį“ (Countdown to Valkyrie: The July Plot to Assassinate Hitler) ir garsaus vokiečių istoriko Hanso Mommseno knygos vertimas „Vokiečiai prieš Hitlerį: Stauffenbergo sąmokslas ir pasipriešinimas Trečiajame Reiche“ (Germans Against Hitler: The Stauffenberg Plot and Resistance Under the Third Reich), kur aprašomas vokiečių pasipriešinimas nacių režimui. Beje, Aleksandras Solženicynas karčiai pažymėjo, kad vokiečiai bent pabandė nužudyti Hitlerį, o rusai nė karto nebandė pasikėsinti į Staliną.

Karo pabaigoje Hitleris, Eva Braun, Himmleris, Goebbelsas su žmona nusižudė. Tačiau Christianas Goeschelis knygoje „Savižudybės nacistinėje Vokietijoje“ (Suicide in Nazi Germany) teigia, kad nacių vadai yra tik ledkalnio viršūnė, o savižudybių epidemija, užplūdusi Vokietiją karo metais, buvo ne tik bandymas išvengti gestapo kankinimų, bet ir pasirinkta išeitis tiems, kurie nepritarė režimui, bet buvo per silpni jam priešintis.

Ką skaitė Hitleris? Į šį klausimą bando atsakyti Timothy W. Rybackas knygoje „Asmeninė Hitlerio biblioteka: knygos, kurios lėmė jo gyvenimą“ (Hitler’s Private Library: The Books That Shaped His Life). Iš jos sužinome, kad fiureris turėjo 16 000 knygų – išbarstytos tarp Reicho kanceliarijos, Nacių partijos būstinės Miunchene ir rezidencijos kalnuose Oberzalcberge Bavarijoje, jos kaip karo grobis atiteko sąjungininkams.

Marlene Dietrich daina apie merginą po žibintu – „Po skliautais, prie kareivinių vartų…“ – dažnam asocijuojasi vien su naciais. Tačiau Liel Leibovitz ir Matthew Milleris knygoje „Lili Marlen: Antrojo pasaulinio karo kareivių daina“ (Lili Marlene: The Soldiers’ Song of World War II) atskleidžia keistoką istoriją, kai Pirmojo pasaulinio karo vokiečių kareivių daina tapo abiejų Antrajame pasauliniame kare kariaujančių pusių – vokiečių ir sąjungininkų, visų pirma amerikiečių kareivių – mėgstamiausia.

O štai Rusijoje leidžiamos knygos apie karą, kaip ir Sovietų Sąjungos laikais, siekia įrodyti rusų ginklo pergalę kovoje prieš fašizmą. Rašytojas Vasilijus Grosmanas jau karo metais rašė apie ideologinę apgaulę, kuri turėjo užglaistyti karinės vadovybės nekompetentingumą: „Kutuzovo mitas apie 1812 metų strategiją. Krauju permirkęs karo kūnas buvo suvyniotas į sniego baltumo ideologinių, strateginių ir meninių konvencijų apdangalą. Mitas apie Pirmąjį ir Antrąjį patriotinius karus.“

Šiais metais Rusijos nepaprastųjų situacijų ministras Sergejus Šoigu pasiūlė kelti baudžiamąsias bylas asmenims, kurie neigia lemiamą Raudonosios armijos vaidmenį sutriuškinant nacistinę Vokietiją. Mūšis dėl istorinės atminties yra ideologinio karo, kuriame kovojama dėl teisės kontroliuoti istorijos mokymą mokyklose ir istorinių leidinių publikavimą Rusijoje ir taip formuoti atminties politiką, dalis. Absoliučiai daugumai rusų pergalė Antrajame pasauliniame kare yra ne tik svarbiausias XX amžiaus istorinis įvykis, bet ir svarbiausias Rusijos istorijos įvykis. Dauguma Rusijos gyventojų Antrojo pasaulinio karo istoriją suvokia kaip herojišką „išvaduojamąjį“ Raudonosios armijos žygį, o faktus apie raudonarmiečių įvykdytus karo nusikaltimus ir masinius moterų prievartavimus užimtose vietovėse tebelaiko priešo skleidžiama dezinformacija.

2005 metais Anthony Beevoro ir Liubos Vinogradovos parengtas karo korespondento ir rašytojo Vasilijaus Grosmano dienoraštis su komentarais „Rašytojas kare: Vasilijus Grosmanas Raudonojoje armijoje“ (A Writer at War: Vassily Grossman with the Red Army, 1941–1945) neatitinka šiuolaikinės Rusijos propagandinių kanonų.

Kare, rašė Grosmanas, „rusas užsivelka baltus marškinius. Jis gali gyventi nuodėmėje, bet mirti kaip šventasis.“ Toliau jis išplėtoja savo mintį teigdamas, kad „mes, rusai, nežinome, kaip gyventi kaip šventieji, mes tik žinome, kaip numirti kaip šventieji. Frontas yra ruso mirties šventumas, ruso gyvenimo nuodėmės nuplovimas.“ Fronte, rašė Grosmanas, pateikiami visi atsakymai į visus klausimus. Atsakymus jis rado ir kai 1944 metais pasiekė gimtąjį Berdyčivo miestelį Ukrainoje, kuriame kartu su 30 000 žydų buvo nužudyta ir jo motina. Jo straipsnis „Raudonojoje žvaigždėje“ buvo gerokai cenzūruotas, nes žydai jame buvo įvardinti kaip vienintelės aukos, o ukrainiečių kolaborantai – kaip uolūs nacistų pagalbininkai.

Grosmano dienoraščio įrašai įtaigiai atskleidžia tragikomiškus karo kasdienybės įvykius, kurie dažnai būna užgožiami įspūdingų mūšių scenų aprašymų.

„Tuščios trobos. Viskas pasiimta, išskyrus ikonas. Tai nepanašu į Nekrasovo valstiečius, kurie pirmiausia, kai kildavo gaisras, išgelbėdavo ikonas, palikdami visą likusį turtą sudegti.“

„Žvalgai Kapitonovas ir Deiga persirengė civiliniais rūbais ir nuėjo į susirinkimą, kurį organizavo vokiečiai, norėdami išrinkti kaimo seniūną. Vokiečiai sušuko: „Kas ne vietiniai, atsistokite!“ Juodu atsistojo ir buvo suimti.“

„Vos pasibaigus mūšiui, moterų būrys nubėgo į laukus, į vokiečių apkasus atsiimti savo užtiesalų ir pagalvių. Ukrainos kaime trobos perdažomos kalkėmis išvykus vokiečiams, tarsi po pavojingo, infekcinio užkrato, kuris nusiaubė kaimą.“

„Keistas paradoksas – meseršmitai yra beveik bejėgiai prieš mūsų kirus (t. y. sovietų bombonešius), nes kirai yra tokie lėti.“

„Kareiviai puolė bėgti iš mūšio lauko. Bataliono komisaras, apsiginklavęs dviem revolveriais, pradėjo šaukti: „Kur jūs bėgate, kekšės, kur? Pirmyn, už mūsų Tėvynę, už Jėzų Kristų, močkrušiai! [Angliškame variante vartojami žodžiai whores ir motherfuckers rusiškai skambėtų kiek kitaip.] Už Staliną, jūs kekšės!“ Jie apsisuko ir vėl užėmė gynybines pozicijas.“

Kai vokiečių kareiviai peržengė Sovietų Sąjungos sieną, jie išvydo ten tai, ką maždaug ir tikėjosi išvysti. Vokiečių propaganda, tvirtinusi apie „komunistinį rojų“ – skurdą Rusijoje, neprasilenkė su tiesa, o Untermenschen įvaizdis daugmaž atitiko Goebbelso propagandos įkaltus teiginius. Kita vertus, vokiečių kareiviai okupuotose Sovietų Sąjungos teritorijose į vietinius gyventojus žiūrėjo kaip į „žemesnės rasės“ atstovus ir dažnai jų visiškai nesivaržė.

Kai Raudonoji armija įžengė į Vokietiją, pamatyti vaizdai šokiravo ne tik paprastus rusų kareivius, bet ir išsilavinusius karininkus. „Mūsų kareiviai pradėjo uždavinėti klausimus – kodėl vokiečiai mus taip netikėtai užpuolė? Kodėl vokiečiams reikėjo šito baisaus ir nedoro karo? Milijonai mūsų žmonių pamatė turtingus ūkius Rytų Prūsijoje, puikiai organizuotą žemės ūkį… erdvius kambarius, kilimus, drabužių pilnas spintas, puikius kelius… ir vokiečių greitkelius… dviaukščius priemiesčių namus su elektra, dujomis, vonios kambariais ir puikiai išpuoselėtais darželiais… turtingų biurgerių vilas Berlyne, nepakartojamo grožio pilis ir dvarus. Ir tūkstančiai kareivių Vokietijoje žvalgėsi aplink ir kartojo tuos pačius piktus klausimus: bet kodėl jie atėjo pas mus? Ko jiems reikėjo?“ Istorikai tebebando į juos atsakyti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien