2011 05 18

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Teodoras Četrauskas: „Pasaulis būtų kitoks, jeigu jame vyrautų Vinetu idealai“

Ankstesnių kartų vaikams ir jaunimui didelę įtaką darė knygos apie indėnus: J. F. Cooperio, K. Majaus ir L. Velskopf-Henrich romanai. Šiandien ši vertinga literatūra atrodo primiršta, todėl nutarėme pakalbinti rašytoją ir vertėją Teodorą Četrauską, išvertusį K. Majaus kūrinių, prieš 25 metus sulaukusių neregėto populiarumo.

Kodėl, Jūsų manymu, daugelis ankstesnių kartų vaikų ir paauglių taip mėgdavo žaisti, būti indėnais?

Manau, kad tai prieškarinio „Vinetu“ leidimo įtaka. Tarpukariu tai buvo turbūt pati skaitomiausia nuotykinė knyga jaunimui. Buvo manoma, kad vaikams tai ideali knyga. Ją skaitė mano tėvai, o vėliau – ir aš. Sovietmečiu senieji Jono Vadeikio išversti „Vinetu“ tomai ėjo iš rankų į rankas. Iš dalies galbūt taip buvo protestuojama prieš oficialią poziciją, pagal kurią, visa kas smetoniška, buvo menka, atseit prasto meninio lygio. „Vinetu“ atveju buvo ne taip. Nebent visas nesocialistinis pasaulis būtų buvęs nesveiko proto.

Prisiminkim J. Vadeikio vertimą? Kuo jis ypatingas?

Jį perskaičiau maždaug šeštoje klasėje. Savaime suprantama, į akis krito kitokia kalba, man buvo juokinga, kad Vinetu buvo rašomas neadaptuotai – kaip Winetoo. Tarpukariu buvo visai kitokie reikalavimai. Apskritai vertėjų gildijoje manoma, kad kalba pasensta per 25 metus, tada reikia naujo, pataisyto leidimo. Daug ko išmokau iš Adomo Druktenio, išvertusio pirmus du Lizelotės Velskopf-Henrich „Didžiosios Lokės sūnūs“. Teko juos redaguoti. Paskui pats išverčiau trečią. Iš jo perėmiau „indėnišką“ žodyną, kurį jis turėjo sukurti. Aš tikriausiai, kiek save pažįstu, „tipi“ būčiau vadinęs „palapine“, o dėl „ledžingų“ ilgai sukęs galvą ir ne ką nutolęs nuo „kelnių“. Toks mat tada buvau puristas.

Vinetu (akt. Pierre’as Brice’as) ir Old Šeterhendas (akt. Lexas Barkeris) 1963 metų filme „Apačių auksas“.

Turbūt esat lyginęs K. Majų ir L. Velskoph-Henrich? Kuris autorius ir jo atskleidžiamas indėnų pasaulis jums artimesnis?

Išties tarp K. Majaus ir L. Velskoph-Henrich kūrinių galima surasti daug paralelių. Panašūs herojai: tiek gerieji, tiek blogieji. Autorė gerai išmanė reikalą, nes buvo indėnų kultūrų specialistė. Apie jas ji išmanė daug daugiau nei K. Majus, savo romanus rašęs Radeboilyje ir nebuvęs Amerikoje. Tačiau K. Majus geriau lipdo nuotykį, mezga istoriją. Abu šie tekstai kiekvienas savaip „pagauna“ jaunąjį skaitytoją. Jei šeštokas perskaito tris storiausius tomus ir dar „Sidabro ežero turtus“, reiškia tai geras kūrinys, ar ne? O rašytoja už savo knygas gavo H. K. Anderseno premiją. Manau, kad ją, jeigu tokia jau būtų egzistavusi, būtų gavęs ir K. Majus. Už „Vinetu” arba visą kūrybą, daugiau negu šimtą nuotykinių romanų.

Teko girdėti, kad „Vinetu“ kelias ant skaitytojo stalo nebuvo toks paprastas. Kokių būta peripetijų?

Tuo metu dirbau „Vagoje“, kuri buvo išleidusi daug gerų knygų apie Laukinius Vakarus. Tačiau visi sakydavo, pati geriausia, tikra knyga – „Vinetu“. Pagalvodavau, kad būtų gerai ją išversti, tačiau pasigilinęs suprasdavau, kad ją išleisti – jokių šansų. Kaip žinome, anksčiau iš Maskvos reikėjo gauti palaiminimą. Ten sėdintis kažkoks specas patvirtindavo leidyklos numatomų išleisti knygų sąrašą. Kai ką ir išbraukdavo. O šios „Vaga“ net nenorėjo traukti į sąrašą (knygą vėliau išleido „Mintis“). Tuo metu vyr. redaktoriaus pavaduotoju dirbo Romualdas Ozolas, sulaukiau jo palaikymo. Kaip drįsau ten nueiti? Juk „Mintis“ buvo ir politinės literatūros leidykla. Drįsau dėl to, kad Vinetu neseniai buvo išleidusi VDR. O VDR publika tuo metu socialistine prasme buvo šventesnė už patį popiežių, tai, kas ten vykdavo, buvo tarsi lakmuso popierėlis mūsiškiams. Jei išleido pas juos, galima bandyti ir pas mus. Nuvežė tą sąrašą į Maskvą ir patvirtino. Tačiau tai dar ne viskas. Kaip ir reikėjo Lietuvoje tikėtis, kažkas ėmė ir paskundė. Anonimas kažkoks. Atseit, pažiūrėkit, jie ima leisti Adolfo Hitlerio draugo parašytas knygas. Jau buvau pradėjęs versti, kai atėjo laiškas, iš kurio paaiškėjo, jog reikės apginti tą reikalą. Parašėm didelį raštą, kad joks draugas jis negalėjo būti, nes numirė 1911 metais, surašėm įvairius žmones, kurie mėgo K. Majaus kūrybą, kad sustiprintume užnugarį. Atvažiavusį iš Maskvos žmogų, kuris turėjo tvirtinti sąrašą, nusivedėm į kavinę ir jį nebrangiai papirkom: konjako buteliu, kava ir „Kijevo“ kotletu. Mano sąskaita (kažkodėl) – 25 rubliai. Tas pasakė, kad, girdi, leiskit, bet per daug nesigirkit. Išleidom šimtatūkstantiniu tiražu, ir knyga sulaukė didžiulio pasisekimo. Kas nusipirko pirmą tomą, gaudavo kvitą, kad turėtų teisę įsigyti antrą ir t. t. Dėl šio projekto „Mintis“, matyt, stipriai praturtėjo. Eilės būdavo kaip prie V. Kernagio plokštelių, kurias pats autoriaus būtų pasirašinėjęs. Be jokios reklamos išpirko šimtą tūkstančių egzempliorių. Po to išleido dar „Sidabro ežero turtus“ 75 tūkstančius egzempliorių. Perestroikai įsibėgėjus, „Vinetu“ leisti ėmėsi ir kitos leidyklos. Ir kitos respublikos. Man šis vertimas labai pravertė. Gavau daug pinigų ir galėjau tapti laisvu menininku, gavęs tam pačios leidimą. Pateikęs įrodymų, kad užsidirbau pinigų trejiems metams. Šiuo statusu džiaugiuosi štai jau dvidešimt penkerius metus, nes nuo tada galiu versti ir rašyti tai, ką noriu, nevaikščiodamas į jokią kontorą. Pastarasis dalykas, patikėkite, yra pats maloniausias.

Kuo galima paaiškinti tokį didelį literatūros apie indėnus populiarumą? Pats buvau šios literatūros mėgėjas, man tai buvo susiję su kažkuo, kas yra neabejotina, tikra, autentiška.

Literatūros ir kino dėka (daug filmų apie indėnų gyvenimą vėliau pastatė jugoslavai) buvo sukurtas labai patrauklus indėnų gyvenimo paveikslas. Kam galėjo nepatikti gražūs, kilnūs ir drąsūs herojai? Indėnai, jų gyvenimas tada buvo laikomi laisvės simboliu. Kalbant apie pokario Lietuvą, kurioje dar visai neseniai baigėsi partizaninis karas, žmonėms tai turėjo būti svarbu. Kodėl būtent indėnai? Man atrodo, kad tai susiję su jų atkakliu pasipriešinimu baltiesiems ir nenuolankumu. Juk indėnai stodavo į tikrus mūšius su reguliaria kariuomene. Prisiminkime Little Big Horn, kai dakotai sutriuškino generolo Kasterio dalinį.

Ar šie romanai galėtų pasitarnauti kaip tam tikros antropologinės studijos apie indėnų pasaulėjautą, ar vis dėlto tai labiau Vakarų pasaulio, vakariečio studija? (Žr. vokišką pavadinimą: Winnetou der Rote Gentleman.)

Tai labiau vakariečio studija. Kaip vakarietis įsivaizdavo gyvenimą Laukiniuose Vakaruose. Maža to, tai ir paties autoriaus studija. Akivaizdu, K. Majus „Vinetu“ iškėlė idealus, kurie jam pačiam buvo svarbūs. Jis pats norėjo toks būti kaip Vinetu, arba kaip Old Šeterhendas. Yra išlikę nuotraukų, kuriose K. Majus apsirengęs kaip jis. Autoriui Radeboilyje buvo aiškiai trošku, ir jis ilgėjosi prerijų platybių.

KnygojeVinetu“ idealų sau rado ir Albertas Einšteinas, ir A. Hitleris. Pastarasis netgi lankėsi vienoje paskaitoje, kurią skaitė K. Majus. (Paskaita buvo apie taiką.) Kiekviena knyga ko nors išmoko. Kas jums pačiam labiausiai patiko šiose knygose? Ko išmokote iš jų?

Jose daug idealizmo, kalbama apie žmones be trūkumų, narsius, teisingus, bet kada atskubančius skriaudžiamam žmogui į pagalbą. Pasaulis būtų kitoks, jeigu jame vyrautų Vinetu ir Old Šeterhendo idealai, tas tiesa. Kita vertus, tai supermenai, visko pasiekiantys savo jėga ir mitrumu. Einšteinas šalia jų atrodytų kaip visiškas suskis. (Jis yra sakęs, kad Vinetu idealai – jam labai artimi). Man pačiam K. Majaus herojai atrodo simpatiški. Kai verčiau tas knygas, buvau jau suaugęs, dviejų vaikų tėvas, nemėčiau laso, tačiau vaikščiojau į baseiną ir žaidžiau krepšinį, galbūt tai netiesioginė įtaka?

Kaip atsitiko, kad vaikai nustojo žaisti indėnus ir skaityti šias knygas?

Neseniai buvau Trakų mokykloje, teiravausi, pasirodo iš tikrųjų knygų apie indėnus vaikai neskaito. Matyt, tėvai jau pamiršo Vinetu ir Harką, per televiziją nerodomi klasikiniai filmai apie Laukinius Vakarus. Ir apskritai jau nėra tokių herojų. Dabartiniai turi būti sukti, mušeikos, būti panašūs į tuos, su kuriais kovoja. Senieji herojai dabar atrodo naivūs ir netgi kvailoki. Iš šiuolaikinių į senuosius man panašus Krokodilas Dendis: jis kilnus, viską moka, bet tai jau beveik komedinis veikėjas. Herojai dabar tie, kurie kokiu nors būdu sugeba burti. Haris Poteris, Laura Leander, jaunesniųjų vaikų dievinama ragana Lilė. Trumpai tariant, buvo atsisveikinta su tikroviškumu ir pamėgti stebuklai.

Kalbino Zigmas Vitkus