C. S. Lewis. Kipšo laiškai

Netrukus ir nauja Lietuvos skaitytojų karta galės su malonumu skaityti žinomo anglų rašytojo ir religinio mąstytojo Clive Staples Lewis (1898-1963) alegoriją „Kipšo laiškai“.

Pirmą kartą Zigmanto Ardicko ir Kęstučio Šidiškio vertimas į lietuvių kalbą pasirodė 1996 m. Dabar „Katalikų pasaulio leidiniai” ruošiasi išleisti antrąją pataisytą ir papildytą laidą.

Šis kūrinys – tai patyrusio kipšo laiškai jaunam kipšui-gundytojui, ką tik pradėjusiam savo praktiką. Vos pasirodę „Kipšo laiškai“ iškart tapo ir tebėra populiariosios teologijos ir religinės patirties gairė daugeliui žmonių, kurie galbūt dar svyruoja, dėl religijos nėra tvirtai apsisprendę.

C. S. Lewis meistriškai kuria intrigą, velnio žodžiais pateikdamas priešingą savo požiūrį į meilę, draugystę, maldą, pramogas, socialinį gyvenimą, malonumą, darbą, karą, visur pribarstydamas angliškojo sąmojo druskos. Taip skaitytojas ir šmaikščiai, ir teologiškai nepriekaišingai supažindinamas su pasaulio, kūno ir velnio pagundomis ir būdais joms įveikti, arba su kai kuriais tradicinės asketikos bruožais.

Praėjo daugiau nei pusė amžiaus nuo knygos išleidimo, o šis nepakartojama kipšo „vademecum“ vis išeina ir išeina įvairiomis kalbomis ir įsitvirtino kaip krikščioniškosios literatūros klasika.

Pratarmė

Ne­ke­ti­nu aiš­kin­ti, kaip į ma­no ran­kas pa­kliu­vo ko­res­pon­den­ci­ja, ku­rią da­bar pa­tei­kiu vi­suo­me­nės dė­me­siui.

Yra dvi to­ly­gios, bet prie­šin­gos klai­dos, ku­rias žmo­nės lin­kę da­ry­ti spręs­da­mi apie vel­nius. Pir­mo­ji yra ne­ti­kė­ti jų eg­zis­ta­vi­mu. Ant­ro­ji – ti­kė­ti ir per­dė­tai, li­guis­tai jais do­mė­tis. Pa­tiems vel­niams vie­no­dai mie­los yra abi klai­dos, ir jie su to­kiu pat džiaugs­mu svei­ki­na ir ma­te­ria­lis­tą, ir tą, ku­ris už­si­i­ma ma­gi­ja. To­kio po­bū­džio teks­tų, ko­kias pa­rem­ta ši kny­ga, ne­sun­ku gau­ti bent kiek įgu­dus, ta­čiau lin­kę į blo­gį ir jaud­rūs žmo­nės, ku­rie ga­lė­tų pa­nau­do­ti juos pik­tam, ne­iš­moks to iš ma­nęs.

Skai­ty­to­jams pa­ta­riu ne­pa­miršti, kad vel­nias yra me­la­gis. Ne vis­ką, ką sa­ko Pa­ra­lius, rei­kia lai­ky­ti tie­sa net žiū­rint iš jo var­pi­nės. Ne­si­sten­giau nu­sta­ty­ti nė vie­no laiš­kuo­se mi­ni­mo žmo­gaus as­me­ny­bės, bet ne­ma­nau, kad, tar­kim, tė­vo Spyg­lio ar glo­bo­ti­nio mo­ti­nos por­tre­tai yra vi­siš­kai tiks­lūs. Pra­ga­re, kaip ir Že­mė­je, gei­džia­mi da­ly­kai daž­nai lai­ko­mi jau esa­mais.

Baig­da­mas tu­riu pa­aiš­kin­ti, kad nė ne­mė­gi­nau gi­lin­tis į laiš­kų chro­no­lo­gi­ją. XVII laiš­kas, re­gis, pa­ra­šy­tas ta­da, kai žmo­ni­jai dar ne­rū­pė­jo tau­so­ti iš­tek­lius, bet ap­skri­tai vel­niš­kas da­ta­vi­mo me­to­das at­ro­do nie­kaip ne­su­si­jęs su že­miš­kuo­ju lai­ku, ir aš ne­ban­džiau jo at­kur­ti. Eu­ro­pos ka­ro is­to­ri­ja, iš­sky­rus pa­vie­nius at­ve­jus, kai bū­da­vo brau­na­ma­si į žmo­gaus dva­sios bū­se­ną, Pa­ra­liaus aiš­kiai ne­do­mi­no.

C. S. Le­wis

1

 

Ma­no mie­la­sis Ne­la­buk!

Ma­tau, jog tu ati­džiai se­ki, ką skai­to ta­vo glo­bo­ti­nis, ir rū­pi­nie­si, kad jis kuo dau­giau ben­drau­tų su sa­vo drau­gais ma­te­ria­lis­tais. Bet ar ne­si tru­pu­tį nai­vo­kas? Ra­šai taip, tar­si ti­kė­tum, jog dis­ku­si­ja ga­li pa­dė­ti tau iš­plėš­ti jį iš Prie­šo na­gų. Taip ga­lė­tų bū­ti, jei­gu jis bū­ti gy­ve­nęs prieš ke­lis šimt­me­čius. Anais lai­kais žmo­nės ge­rai mo­kė­jo skir­ti įro­dy­tus da­ly­kus nuo ne­įro­dy­tų, ir jei kas bū­da­vo įro­dy­ta, – jie tuo ti­kė­da­vo. Mąs­ty­mą jie dar te­be­sie­da­vo su veiks­mu ir bu­vo pa­si­ren­gę leis­ti sa­vo gy­ve­ni­mą, rem­da­mie­si lo­gi­niais iš­pro­ta­vi­mais. Bet mums be­veik iki ga­lo pa­vy­ko tai iš­tai­sy­ti pa­si­tel­kus sa­vait­raš­čius ir ki­tus pa­na­šius gin­klus. Ta­vo glo­bo­ti­nis dar ber­niu­kas bū­da­mas pri­pra­to ne­šio­tis gal­vo­je jau­kiai su­gy­ve­nan­čias ne­su­de­ri­na­mas pa­sau­lė­žiū­ras. Mo­ky­mus jis skirs­to ne į „tei­sin­gus“ ar „ne­tei­sin­gus“, bet į „aka­de­miš­kus“ ar­ba „prak­tiš­kus“, „at­gy­ve­nu­sius“ ar­ba „šiuo­lai­ki­nius“, „tra­di­ci­nius“ ar­ba „ne­gai­les­tin­gus“. Idant iš­lai­ky­tum jį ato­kiai nuo Baž­ny­čios, sa­vo są­jun­gi­nin­ku kvies­kis ne dis­ku­si­ją, o tuš­čius ple­pa­lus. Ne­gaišk lai­ko įti­ki­nė­da­mas jį, jog ma­te­ria­liz­mas yra tie­sa! Įteik jam, kad ma­te­ria­liz­mas yra stip­rus ar­ba rūs­tus, ar­ba drą­sus, – kad tai at­ei­ties fi­lo­so­fi­ja. Kaip tik to­kie da­ly­kai jam ir rū­pi.

Dis­ku­si­jos bė­da yra ta, kad ji vi­są ko­vą per­ke­lia į Prie­šo te­ri­to­ri­ją. Jis ir­gi mo­ka dis­ku­tuo­ti, nors ma­no tau siū­lo­ma tik­rai prak­tiš­ka pro­pa­gan­da il­gus am­žius su­ge­bė­jo pa­ro­dy­ti Jį sil­pnes­niu už Mū­sų Tė­vą, kurs yra Apa­čio­je. Dis­ku­si­ja pa­ti sa­vai­me pa­ža­di­na glo­bo­ti­nio pro­tą, ir kas ga­li pa­sa­ky­ti, kur jis ta­da mus nu­ves? Net jei­gu kar­tais min­čių ei­gą pa­vyk­tų iš­krei­pus pa­suk­ti sa­vo nau­dai, tu pa­ma­ty­si, kad ši­taip ska­ti­ni glo­bo­ti­nio įgim­tą įpro­tį do­mė­tis vi­suo­ti­niais da­ly­kais ir ati­trauk­ti jį nuo be­tar­piš­kos jaus­mi­nės pa­tir­ties. Ta­vo už­da­vi­nys – pri­kaus­ty­ti jį prie jos. Iš­mo­kyk jį va­din­ti tai „tik­ru gy­ve­ni­mu“ ir ne­leisk su­si­mąs­ty­ti, ką ga­lė­tų reikš­ti „tik­ras“.

At­mink, kad Jis, prie­šin­gai tau, nė­ra gry­na dva­sia. Nie­ka­da ne­bu­vęs žmo­gu­mi (ak, tas bjau­rus mū­sų Prie­šo pra­na­šu­mas!), tu ne­su­vo­ki, kaip smar­kiai juos yra pa­ver­gu­si šio­kia­die­ny­bė. Sy­kį tu­rė­jau glo­bo­ti­nį, tvir­tą ate­is­tą, ku­ris bu­vo įpra­tęs leis­ti lai­ką prie kny­gų Bri­tų mu­zie­ju­je. Vie­ną die­ną jam ši­taip sė­dint ir skai­tant, aš pa­ju­tau, kad min­tys jo gal­vo­je pa­su­ko ne­ge­ra lin­kme. Su­pran­ta­ma, jo pa­šo­nė­je aki­mo­ju išdy­go Prie­šas. Dar ne­spė­jęs su­si­gau­dy­ti, aš pa­ma­čiau, kaip ima griū­ti ma­no dvi­de­šim­ties me­tų dar­bas. Jei­gu pa­me­tęs gal­vą bū­čiau pa­ban­dęs gin­tis dis­ku­si­ja, bū­čiau bu­vęs su­triuš­kin­tas. Iš­kart kir­tau į tą vie­tą, ku­rią ge­riau­siai bu­vau už­val­dęs, ir pa­ki­šau min­tį, jog jau pats me­tas pa­pie­tau­ti. Ma­tyt, Prie­šo at­sa­ko­ma­sis smū­gis (juk ži­nai, kad nie­ka­da ne­ga­li ge­rai nu­girs­ti, ką Jis jiems sa­ko?) bu­vo min­tis, jog tie ap­mąs­ty­mai yra svar­bes­ni už pie­tus. Bent jau aš taip ma­nau, nes kai aš jam ta­riau: „Ži­no­ma. Per­ne­lyg svar­būs, kad im­tu­meis jų tuš­čiu skran­džiu“, glo­bo­ti­nis ge­ro­kai pra­links­mė­jo, o kai dar pri­dū­riau: „Kur kas ge­riau at­ei­ti pa­val­gius ir vėl to im­tis pra­skaid­rė­ju­sia gal­va“, – Jis jau bu­vo pu­siau­ke­lė­je link du­rų. Kai jis at­si­dū­rė gat­vė­je, mū­šis bu­vo lai­mė­tas. Aš pa­ro­džiau jam laik­raš­čių par­da­vė­ją ber­niūkš­tį, ku­ris šū­ka­lio­jo po­pie­ti­nio nu­me­rio nau­jie­nas, ir pro ša­lį va­žiuo­jan­tį 73-ią au­to­bu­są, ir dar ne­spė­jus jam nu­lip­ti laip­tais, įka­liau jam tvir­tą įsi­ti­ki­ni­mą: kad ir ko­kios keis­tos min­tys už­plūs­tų gal­vą žmo­gaus, kiurk­san­čio prie kny­gų, ge­ras gurkš­nis „tik­ro gy­ve­ni­mo“ (jam tai bu­vo ber­niūkš­tis ir au­to­bu­sas) įti­ki­na, jog vi­si tie da­ly­kai pa­pras­čiau­siai ne­ga­li bū­ti tei­sin­gi. Jis ži­no­jo, kad vos ne vos iš­si­su­ko, ir vė­les­niais me­tais mie­lai šne­kė­da­vo apie „ne­nu­sa­ko­mą tik­ro­vės po­jū­tį, ku­ris ga­lų ga­le mus ir ap­sau­go nuo lo­gi­nio mąs­ty­mo su­ke­lia­mo pro­to ap­te­mi­mo“. Da­bar jis sau­gus Mū­sų Tė­vo na­muo­se.

Ar tau kas nors aiš­kė­ja? Dė­ka va­rik­lio, ku­rį pa­lei­do­me juo­se prieš dau­ge­lį šimt­me­čių, jie da­bar nie­ku gy­vu ne­no­ri pa­ti­kė­ti ne­su­pran­ta­mais da­ly­kais tol, kol jiems prieš akis sto­vi su­pran­ta­mi. Be pa­lio­vos kimšk jam į gal­vą daik­tų ir reiš­ki­nių „kas­die­niš­ku­mą“. Svar­biau­sia – ne­ban­dyk nau­do­tis moks­lu (tu­riu gal­vo­je tik­ruo­sius moks­lus) kaip gin­klu ko­vai su Krikš­čio­ny­be. Tie moks­lai pa­ska­tins jį gal­vo­ti apie reiš­ki­nius, ku­rių jis ne­ga­li pa­lies­ti ir pa­ma­ty­ti. Jau bū­ta liūd­nų at­ve­jų su šiuo­lai­ki­niais fi­zi­kais. Jei­gu jam jau lem­ta ka­pa­no­tis moks­luo­se, pri­rišk jį prie eko­no­mi­kos ir so­cio­lo­gi­jos, ne­leisk nu­tol­ti nuo ne­įkai­no­ja­mo „tik­ro gy­ve­ni­mo“. Ta­čiau ge­riau­sia yra iš­vis ne­pri­leis­ti jo prie moks­lo kny­gų, įpirš­ti di­džią nuo­mo­nę, kad jis vis­ką jau se­niai ži­no ir kad tai, ką jis at­si­tik­ti­nai iš­girs­ta ar per­skai­to, tė­ra „šiuo­lai­ki­nių ty­ri­mų re­zul­ta­tas“. At­mink, jog tu esi tam, kad ap­suk­tum jam gal­vą. O pa­si­klau­sius kai ku­rių jau­nų­jų ne­la­bų­jų kal­bų, ga­lė­tum pa­ma­ny­ti, jog vie­nin­te­lis mū­sų dar­bas yra mo­ky­ti!

Ta­ve my­lin­tis dė­dė Pa­ra­lius

Iš anglų kalbos vertė Zigmantas Ardickas, Kęstutis Šidiškis

C.S. Lewis. Kipšo laiškai. Katalikų pasalio leidiniai, 2011.