2011 05 20

Saulė Matulevičienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Gervėčių istorijos: Petrikų giminė

Gervėčiai. Arūno Baltėno nuotrauka

Vaikaičių prašoma Gervėčių krašto šviesuolė Marija Mažeikienė-Petrikaitė, g. 1923 m., prieš metus užrašė keturių savosios šeimos kartų istoriją, kurią atsimena nuo „ponščiznos“ – baudžiavos laikų.

Gyventa ir prie lenkų, ir prie vokiečių, ir prie rusų, šeima blaškyta po pasaulį, tėvelis net su Leninu vienoje kameroje kalėjo… M. Mažeikienė, visų meiliai vadinama Maniūte, vyriausia Julius Petriko dukra, nutekėjo už Ašmenos, iš Girių į Petrikų kaimą, dukras išleido į Vilnių, o anūkę – į Londoną…

Petrikų giminė

Pradėsiu nuo mūsų prosenelio Mykolo Petriko, gyvenusio dar baudžiavos laikais, kaip tadu sakydavo – ponščiznos čėsai. Tais laikais kaimo žmonės buvo neraštingi, nemokėjo ir nesuprato kitų kalbų, tik savo gimtąją lietuvišką kalbą. Mūsų prosenelis Mykolas Petrikas skyrėsi nuo kitų savo gabumais, mokėjo gerai kalbėc lenkiškai, melscis iš maldaknygės ir net savo pavardę parašyc. Ponščizna ėjo lenkų ponams, ir jei reikėjo kreiptis pas poną su prašymu, kalbėc cik lenkiškai, tai Girių km. žmonės, o dažnai ir kitų km., būdami lietuviais, nesuprasdami ir nemokėdami lenkiškai, eidami su prašymais pas poną, kviesdavo Miką Petriką kaip vertėją. Per tų mokėjimų lenkiškai, Mykolas net pravardi gavo Puidė, ir teip ji prilipo prie Mykolo, kad iki šiolai jo palikuonius vadzina „puidėm“.

Buvo teip: atsitiko Mykolui nelaimė – gaišo arklys. Kaimynai užjautė – kaip gyvens be arklio. Ale Mykolas, gal didžiuodamas, kad moka, atsakinėjo lenkiškai: Puida do pana, drugi dostanę.Nuo to laiko Girių km. žmonės pradėjo jį vadzincie ne Petrikas, o Puidės Mykolas. Teip ir pasiliko ši pravardė iki šių laikų. Panaikinus ponščiznų 1863 met. , žemė buvo išdalinta žemdirbiams, kiekvienam davė po valaką. Valakas – 21 hekt. Mykolas, gavęs žemę, apsiženijo ir pradėjo gyventi savarankiškai. Mykolo žmonos vardas – Mariutė, užaugino jie 3 sūnus. Vyriausio vardas Vincus, antras Tamošius, jauniausias – Antonas.

 

Mykolo Petriko jauniausias sūnus Antonas

Antonas buvo labai ramus, spakainas, ale labai gabus žmogus – mokėjo suteikti pirmą pagalbą žmogui susirgus. Užkalbinėjo nuo visokių ligų žmonėms ir gyvuliams. Jo žmona – Agota – tuom labai didžiavosi, visiems sakydavo, jei kam ko reikia, kreipkitės į mano Antoną, mano Antonas viską žino, mano Antonas viską moka. Taigi, Antoną visi pradėjo vadinti ne Puidos, o Agotos, ir ne tik Antoną, – ir jo palikuonis vadzino Agotos. Pas Agotą ir Antoną buvo tik vienas sūnus Jonas. Jonas turėjo labai gerą balsą, mokėjo daug liaudies dainų, dainavo chore, kuriam vadovavo jo pusbrolis Tamošius Petrikas. Buvo šv. Kazimiero draugijos narys, nors ir žanotas, bendravo daugiausia su jaunimu, kartu dainavo, ir ne cik dainavo, – giedojo po mirusių. Jono žmona buvo iš Girių km. – Valerija Skurkaitė. Užaugino jiej 2 dukras ir vieną sūnų. Dukrų vardai – Janina ir Genutė, sūnaus – Leonas. Dukros ištekėjo ir gyvena Lietuvoj, o sūnus mirė nežanotas, papuolė po avarija. Teip Jono Petriko, Puidos Mykolo Petriko anūko, pavardė liko nepratęsta.

Antras Mykolo Petriko sūnus Tamošius

Tamošiaus žmona iš Gaigalių km., lietuvė, vardu Praksėta. Žuvo jis 1914 m. pirmame pasauliniam kare, palikdamas vieną sūnų, irgi vardas Tamošius.

Mykolo Petriko anūkas Tamošius Petrikas turbūt buvo pati iškiliausia mūsų giminės asmenybė. Gervėčių kraštas tada buvo valdomas lenkų, Tamošius, tarnaudamas lenkų kariuomenėj, nusipelnė gauti Lenkijos aukštąjį apdovanojimą – kryžių Virtuti militari , bet sužinojis, kad Lietuvoj organizuojama savanoriai, nepagailėjo to aukšto apdovanojimo, pabėgo iš Lenkijos kariuomenės į Lietuvą, ir tapo Lietuvos savanoriu. Kadangi tėvas žuvo pirmam pasauliniam kare, o motina, likusi viena, rašė sūnui laiškus ir prašė grįžti į gimtinę, po kiek laiko grįžo į savo gimtąjį Girių km., sugrįžęs apsiženijo su Brone Augulyte iš Pelegrindos km., užaugino tris sūnus ir tris dukras. Sūnų vardai – Marijonas, Romusius ir Vycius, dukrų – Bronė, Albina ir Janina. Tamošius Petrikas buvo Dievo apdovanotas įvairiausiais gabumais, kokių niekas kitas neturėjo, buvo labai iškalbus, mokėjo kalbą gražiai pasakyti, pažymą parašyti, turėjo nuostabų balsą, buvo geras dainininkas, pats mėgo dainuoti ir jaunimą mokė dainų, be jo giesmių neapsieidavo nei vienos laidotuvės.

Jo dėka, 1928 metais Girių km. buvo įkurtas šv. Kazimiero draugijos skyrius, kuriam jis pirmininkavo.

Girių km. buvo didelis – virš 100-to gyvenamų. Buvo daug jaunimo, taigi suorganizavo chorą, kurio dainos skambėjo ne tik Girių km., bet ir visoj apylinkėj garsėjo kaip geriausi dainininkai. Tamošius Petrikas buvo talentingas režisierius, rengė spektaklius su savo vienmečiais, o vėliau – ir su mumis, jaunesniais. Po mūsų, dar vėliau, – su mokytoju Antanu Šironu, jau su trečios kartos jaunimu. Mylėjo savo gimtą lietuvišką kalbą, buvo tikras lietuvybės platintojas.

Vokiečių okupacijos metais, per antrą pasaulinį karą, buvo apskrities viršaičiu, už tai jį vėliau sovietų valdžia į kalėjimą pasodzino. Žmona liko su 6 vaikais, laimė, jau nemaži buvo, tai dukros išvažiavo verbovkon, ten ir ištekėjo, sūnai, atitarnavę kariuomenę, teip pat pasiliko Rusijoj. Jauniausia duktė Janina mokėsi Lietuvoj. Baigus Vilniaus pedagoginį institutą, mokytojavo Lietuvoj, ištekėjo už ruso karininko, irgi išvyko į Rusiją. Sugrįžęs iš kalėjimo, Tamošius Petrikas namuose rado tik ligotą žmoną, kuriai mirus, išvyko į Maskvą pas vyriausiąjį sūnų, nes jo sveikatą buvo palaužęs kalėjimas – jis kalėjo Karelijoj. Kada šis Girių km. ąžuolas mirė, ir kur palaidotas, žinių neturim.

Mykolo Petriko sūnus Vincus

Trečias Mykolo Petriko sūnus, pats vyriausas Vincus, žanotas buvo du kartu. Su pirmąja žmona buvo tik vienas sūnus Petras, žuvo jis pirmam pasauliniam kare. Jo palikuonių liko tik viena duktė Juzia. Antra Vinco žmona iš Gervėčių miestelio Juškų giminės, vardas Justutė, neaukšto ūgio, smulkutė, ale labai žvali ir linksma, turėjo gerą balsą, mokėjo daug dainų, tik gaila, kad jų niekas neužrašė, nors man buvo cik 7 metai, gerai prisimenu jos mėgstamas dainas:

Par brolalį, par cikrųjų, aš ne gerc atajau.
Kadu tu pamirsi, dziedulia mano.

Vincus su Justute užaugino tris sūnus ir vieną dukrą. Vyriausio sūnaus vardas Mikas, žuvo jis pirmam pasauliniam kare, antro sūnaus – Julius, trečio – Jasius, ir pati jauniausia duktė – Anelia. Prieš pirmą pasaulinį karą iš mūsų krašto daug jaunimo važiavo uždarbiauti į Rygą, taigi ir Vinco sūnus Julius, ir duktė Anelia išvažiavo uždarbiauti Rygon. Anelia susipažino ten ir su savo būsimu vyru, irgi atvažiavusiu uždarbiaut iš Lietuvos, Antanu Smilgevičium iš Širvintų miestelio. Susituokė jie Rygoj, po tam išvažiavo į Rusiją, į Saratovo miestą, veizdėdami geresnio uždarbio. Gyvendami Rusijoj, praturtėjo, žadėjo namą pirkti.

Girių kaimo vaikai.

Tuo metu Rusijoj įvyko perversmas. Caro valdžią panaikino, pradėjo tverti kolūkius, žmonės tam visaip priešinosi, nėjo dirbti į kolūkius, žemė neariama pavirto dirvonais. Kilo baisus badas, ypač miestuose. Smilgevičiai, gyvendami Saratove, labai artimai bendravo su pravoslavų popo šeima. Kilus tam baisiam badui, pradėjo valgyti net žmogieną, taigi, popienė jiems pranešė : kadangi jūs esate atvažiavėliai ir neturit šeimos, jus galės suvalgyti, kuo greičiau iš čionai bėkit. Pasiėmė su savim ciek, kiek galėjo panešti, o visa kita užgyventa paliko ir pabėgo iš tos baisios vietos. Perversmo laikais transportas kursavo lėtai, ir kol jie pasiekė Lietuvą, siena buvo uždaryta, ir Lietuvon jų nepraleido. Tad jie nuvažiavo į artimiausią miestą Minską ir tenai apsigyveno.

Per antrą pasaulinį karą mūsų ciata Anelia kelis kartus buvo atvažiavusi pas savo brolį Julių, mūsų tėvą, į svečius. Kadangi karo čėsu susisiekimas sunkus, tai mūsų tėvas arkliu važinėjo net į Minską aplankyti Smilgevičių. Par antrą pasaulinį karą vokiečiai Minską labai subomberdavo, per bomberdavimą žuvo ir mūsų teta Anelia. Po karo ryšiai su Smilgevičium nutrūko.

Jauniausias Vinco sūnus Jasius ir viducinis Julius

Kecvirtas Vinco sūnus Jasius išėjo un namų (užkuriosna) į kaimą Kločkos, Salų apylinkėj. Pas Jasių užaugo cik viena duktė Janina, tai Petrikų pavardė nepratęsta. Mykolo Petriko anūkas, mūsų tėvas Julius, gimė 1891 m. Jaunystėje išvažiavo į Rygą uždarbiauti, iš tenai buvo demobilizuotas į pirmąjį pasaulinį karą, taigi net trys Vinco sūnai buvo paimti į karą. Du vyresni – Petras ir Mykolas – žuvo pirmam pasaulini, o mūsų tėvas liko gyvas. Per karą pateko į nelaisvę, nuvežtas buvo net į Austriją. Austrijoje kalėjo viename kalėjime su Leninu. Tėvas dažnai pasakojo, kaip Leninas lankydavosi jų kameroj, agitavo belaisvius prieš carą.

Sugrįžęs iš nelaisvės, apsiženijo su Rozalija Grigaravičiūte, Girių km. lietuve, užaugino 5 sūnus ir 3 dukras. Sūnų vardai – Bronislovas, Stasys, Jonas, Alfonsas ir Adolfas, dukrų – Marija, Malvina, Ona. Kaip ir visi Mykolo Petriko palikuonys buvo žemdirbiai, teip ir mūsų tėvas buvo artojas, nors žemės nedaug turėjo. Kadangi Mykolas Petrikas turėjo tris sūnus, tai tą valaką žemės pasidalino, ir kiekvienam teko po 7 ha. Pas jaunesnius brolius buvo po vieną sūnų, tai jų trečiokai liko nedalinti, o pas vyriausi Vincų – 4 sūnai. Du vyresni žuvo kare, [tai] mūsų tėvas, Jasius ir vyriausio brolio žmona Justina [pasidalijo] – trečioko kiekvienam [teko] po du su viršum hektaro. Jasius kaip jaunesnis brolis išejo un namų, tėvas jam permokėjo už jo dalį, ir pas tėvą gavosi 4,5 hektaro, ir dar tėvas pirko 1 ha. Tai pas mūsų tėvą buvo iš viso 5,5 hektaro, ariamos – 3 ha.

Nors ir mažai žemės turėdamas, tėvas daugiavaikę šeimą šiaip taip išmaitindavo, slūžic ponams nei vieno neatidavė. Kitų daugiavaikių šeimų tėvai – o jų seniau buvo dauguma – atiduodavo už tarnus ponams, o mūsų tėvas sakydavo: nors ir skurdžiai pragyvensim, bet visi kartu, savo gūžtelėj. Teip kad tarnauc ponams mums neteko. Pirkelė mūsų buvo vieno kambario, teip kad vietos tokiai šeimai iš 10 žmonių nebuvo per lišnia, o dar pas tėvą ateidavo kaimynai: kas kirpti plaukų – mūsų tėvas mokėjo gražiai nukirpti, kas patarimo prašyti gyvuliui susirgus – tėvas jaunystėje, būdamas Rygoje, lankė veterinarijos kursus ir nusimanė apie gyvulių ligas. Kursų nebaigė – prasidėjo pirmas pasaulinis karas, ir tėvą paėmė į kariuomenę. Kiti ateidavo šiaip sau, paklausyti tėvo pasakojimų apie pasaulį, nes tėvas, daug keliavęs po kitas šalis, tai pasakojo apie ten gyvenančius žmones ir jų papročius. Teip, kad svečių kiekvienu dzienu lankydavosi nemažai.

Iki 1934-ųjų metų Girių kaime veikė lietuviška skaitykla. Vedėjas Valentinas Krečius, kilęs nuo Dieveniškių, mokėjo bendrauti su žmonėmis, tai ir lankė skaityklą visi kaimo gyventojai, – vyrai, jaunimas ir vaikai. Visi vakarais skaitykloj, nes tenai buvo visokių žaidimų suaugusiems ir vaikams. Jaunimas rinkosi į repeticijas, mokėsi dainų, luošti vakarėlius, buvo ir tokių, kurie neraštingi, tai eidavo klausyc vedėjo Krečiaus, jis kiekvieną vakarą skaitė laikraščių žinias, o vaikams – pasakas. Teip kad visiems buvo įdomu. 1934-ais metais lenkų valdžia [uždarė] visas skaityklas Gervėčių krašte, tada ir padaugėjo svečių pas mūsų tėvų. Ilgais žiemos vakarais būdavo prieina tiek, kad ir vietos visiems atsisėsti neužtenka. Prie sienų ilgi suolai, kur, rodos, vietos ir nemažai, ali kiekvienu vakarų pilna svečių, mamai su vaikais vieta buvo tik užpečky ir ant pečiaus, kuris visą laiką buvo šiltas, ir mums, vaikams, buvo brangiausia vieta. Susėdi, šylam ir sekam pasakas. Mūsų senelio Vinco aš neprisimenu, o tėvelio mama Justutė, gerai menu, mokėjo daug visokių pasakų, labai gražios jos pasakos su padainavimais, kurių keletas ir mano atminty pasiliko. Atsimenu ją tokią visada gerai nusiteikusią, linksmą, žvalią, su daina, atrodo, kad jos joki vargai nei bėdos neliečia.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Mūsų tėvas Julius Petrikas turbūt paveldėjo iš mamos visa tai. Būdamas mažažemis ir augindamas tokią didely šeimų, turėjo nemažai problemų, ali mes tėvo niekada nematėm nusiminusio ar palūžusio, visuomet geroj nuotaikoj, kur eina ar ką dirba, visuomet pats sau dainuoja – balsą turėjo neblogą, ale labiau nei dainas mėgo visokių šokių meliodijas, tai ir tarandavo polkas, valsus, fokstrotus ir visokius šokius. Kaimynai sakydavo, girdėdami jo taranduškas – čiudokas tas Julius, pulkas vaikų, biednuma, pilna pirkia vargo, verkcia reikia, ė anas taranduoja. Pragyveno Mykolo Petriko anūkas, Vinco sūnus, Julius Petrikas 82-jus metus, mirė 1972 metais, palikdamas 5 sūnus ir 3 dukras. Ir dar noriu parašyti tai, kad mes kiek gyvenom su tėvais, niekada negirdėjom barnio tarp tėvų. Gal ir bardavos, bet mums negirdint. Motina mūsų Rozalija Grigaravičiūtė – Petrikienė buvo labai tyli, spakaina, niekur ir niekuomet neprieštaravo tėvui, visuomet buvo tėvo šešėly, vadovavo tėvas. Jei jau kartais ir nepatikdavo tėvo kamanda, vis tiek vykdė jo įsakymus, bet paci sau tyliai kalbėdavo: acirado kamandierius, pats tai nenori krutėc, ali žiūri, kad kiti padaryt. Tėvui mirus, visi buvo suaugę, suradę savo gyvenimo kelius, susikūri šeimas, cik jauniausias brolis Alfonsas liko su motina.

Surašė Marija Petrikaitė-Mažeikienė, vyriausia Juliaus P. duktė.

Už fotografijas dėkojame Onai Petrikaitei.

Projektą „Gervėčiai: istorinė atmintis ir tautinis tapatumas“, Nr. VAT – 17/2010, remia LMT.