Rūta Lazauskaitė. Savaitės skaitiniai

Poezijos pavasaris 2011: almanachas su kompaktine plokštele. – Sudarytoja Erika Drungytė. – Vilnius: Vaga, 2011. – 335, [1] p. : iliustr.

Mylintiems poeziją, tačiau dūsavusiems, jog Poezijos pavasario almanachas „toks, koks yra šiandien“ (t. y. paskutinius dešimt metų), – neaiškus turiniu ir neprasmingas, o tiražas – skirtas išsidalinti tik jame publikuotiesiems ir jų artimiesiems, – gera žinia: „Poezijos pavasaris 2011“ skaidrus ne tik viršeliu, bet ir malonina turiniu. Panašu, kad kantri jo sudarytoja Erika Drungytė bemirštančiai almanacho tradicijai atvėrė naują perspektyvą. Gal pasielgė banaliai, o gal praktiškai, tačiau rezultatas – metodiškas. Pagaliau autoriai ir jų poezija nebedėlioti pagal temą, kas iš tiesų reiškia sudarytojui pritempti tekstus, remtis simpatijomis; skaitytojui – gaišti laiką tokį paskirstymą perprantant, ieškant teminių sąsajų ir poetikos ryšių; į rinkinį nepapuolusiajam – kvestionuoti, kuo gi šitas ar kitas eilėraštis temos atitikimu buvęs išraiškingesnis už jo paties. Knygoje – ir tradicija tampanti kompaktinė plokštelė. Užrašytas žodis yra liudijimas, gyvas skaitymas – atskira magija, dar viena pakopa aukščiau, – juk niekas neskaito taip, kaip pats autorius, nesurepetuoja savo paties žodžių energijos.

Stiprioji rinkinio ypatybė– preciziškai atrinkta, tačiau nesurežisuota poezija. Naujausia einamųjų metų poetinė kūryba knygoje sugulė ne alfabeto ar kokiu painesniu, o atstovavimo kartai principu, – pagal gimimo datą, tam tikromis laiko atkarpomis (vienintelis Vacys Reimeris, g. 1921 metais, buvo prišlietas prie kitų, t. y. 1930–1944 metų periodo). Neatrodo, jog tai būtų kvapą gniaužiantis originalus sprendimas, tačiau autoriai rinkinyje kažkokie balsesni, gyvesni, – patys rinkdamiesi, apie ką ir kaip kalbėti; tikresni, išgyvenantys autentišką savo gyvenimo tarpsnį. Čia vardai nenublanksta, o dar negirdėtieji gauna progą būti labiau perskaityti. Kai knyga tampa ekspozicine erdve, lėkšte poetiniam metų derliui patiekti (ir dar siekiant palyginti) – šiųmetis gradavimas pagal kartą atrodo vis patrauklesnis ir patrauklesnis: gal poetais ir „gimstama“, tačiau debiutuojama skirtingu metu. Ir visgi kartą vienija pasaulėžiūra, išgyventi socialiniai ir politiniai pokyčiai, žodynas, pati laiko dvasia.

Daugiau (nei pernai) almanache svečių, daugiau jaunų balsų. Ir teisinga, jog didžiausia nauda ir paskata – jaunimui. Ne visi eilėraščiai tobuli, tačiau tikslas juk pristatyti poezijos naujumą, kai didžiausia ugdytina vertybė – ne atkartoti meistrus, o kurti patiems, pajusti skirtumus, trūkumus, neužsižaisti sąskambiais, ir kaskart rašyti vis geriau, savičiau, prasmingiau.

Mažiau pataikavimo pavardėms – daugiau poezijos. Tačiau dalis ir blyškesni: nebėra į ką įvynioti talento stokos. Nebereikia taip emocingai skaityti pirmojo ar paskutiniojo almanacho eilėraščio, ieškoti sutapties taškų, stilistikos bendrumo. Nereikia spėlioti, kaip ir kodėl autorius pasirinko prabilti, nes tiesiog žinai: patirtimi išnešiojo. Pavyzdžiui, 1930–1944-iems atstovaujanti Stasė Lygutaitė-Bucevičienė:

Kol galvojau,
Kad artinas laikas
Numirti,
Kad tai šiurpi neteisybė,
Netoliese
Ant gluosnio šakos
Strazdas nutūpęs
Aiškiausiu balsu
Pragydo
Apie pasaulio
Teisingumą ir grožį. (p. 26)

Gręžiojantis atgal – tai pirmasis „Poezijos pavasaris“ be poetų poeto Justino Marcinkevičiaus. Ypač ilgesingu tonu apie jį rašo Violeta Šoblinskaitė-Aleksa, pradedanti retrospektyviąją, kritikai skirtą almanacho dalį „Poezija ir laikas“.

Su Algio Mickūno nauja knyga „Summa erotika“ Lietuvai prasiskleidė moters pažinimo uždanga, kone pasipylė apmąstymai magiškos, dieviškai nepažinios moters esmės „klausimu“. Apie „naujai atrasta sena“ mąsto ir Regimantas Tamošaitis, svarstantis apie poezijos gyvybingumo prielaidas, daug atsakymų rasdamas moters vaizdinyje, daug ir teisingai kalbėdamas apie erotiką, kuri yra „vaizduotės galia, poezijos šaknis“ (308 p.), ir kurios atrodo netekęs šiandienos jaunimas. Taikliai čia Tamošaičio sugriebta, – už teisingos šaknies, atviro, sopančio gatves šlifuojančio, reklama mintančio jaunimo kartos nervo.

Ir dar moteriai, moters poetės portretui skiriama dėmesio. Laima Kreivytė tėškia: „Rašyti apie moterų poeziją – tai apgaudinėti moteris ir poeziją. Tarsi egzistuotų atskira poezijos lytis – moterų raudos ir užkeikimai“ (p. 316). Tarsi, tačiau moteriai vis tiek skirta ir raudoti, ir užkalbėti, ir laiminti. Ir kad maldos pildytųsi:

išplaukę
rugiai
manęs
nepaleis
gegutė
vasaros
varpas
šulinio
svirtis
tebegirgždanti
tolimiausioj
širdies
provincijoj
motinos
amžinuoju
skalsink
gyvenimą
dieve
mano
vaikams