Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Marcelijus Martinaitis. Mylint reikia būti pasiruošus kančiai

Portretas.
Rašytojas Marcelijus Martinaitis. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Šis Nacionalinės premijos laureato, poeto Marcelijaus Martinaičio tekstas publikuotas naujausiame žurnalo „Kelionė su Bernardinai.lt“ numeryje.

Gerai neprisimenu, kas ir kada rengė apklausą, kur buvo pateiktas maždaug toks klausimas: ar šiandien imtum į rankas ginklą gindamas savo šalį? Apie 60 procentų atsakė – ne. Daroma išvada: Lietuvoje smunka patriotiniai jausmai.

Tačiau tokio atsakymo motyvai gali būti labai įvairūs. Taigi, ar visi, visa tauta kaip vienas – vyrai ir moterys, seneliai ir neįgalieji – turi ginkluotis, kai šaliai iškyla pavojus? Ar tik ginklu matuojamas šalies gyventojų atsparumas? Ar daugiau nieko nėra, kas apgina ir išsaugo tautas, kraštus, valstybes? Kas turi išlikti pralaimėjus ar laimėjus kovą?

Suprantu, jog ginkluota kova labiausiai yra matoma, pagerbiami tie, kurie pasiryžta rizikuoti savo gyvybe, apie juos dainuojama, jiems statomi paminklai, rašomos knygos. Bet kas atsitiktų, jeigu jie nesusilauktų žmonių palaikymo? Juk į atvirą kovą visada išeina šalies mažuma.

Sakysime, ar didelę tautos dalį sudarė pokario partizanai, nors pasipriešinimas sovietams Lietuvos istorijoje išliks kaip vienas didvyriškiausių laikotarpių? Buvo daugybė nežinomųjų, kurie jiems teikė įvairią paramą, patys rizikuodami būti represuoti, kankinami, tremiami, nužudyti, neturintys jokio ginklo.

Galima pasitelkti tokią strategijos ir taktikos karinę sąvoką – užnugaris. Mūsų partizanai vis dėlto pokario Lietuvoje turėjo labai stiprų moralinį, politinį, materialinį užnugarį, kuris buvo išugdytas tarpukario Nepriklausomoje Lietuvoje. Ar ne to „užnugario“ šiandien labiausiai pasigendama? O gal jo tik nepastebime?

Tada sovietų režimas, matydamas, kad lengvai neįveiks ginkluoto pasipriešinimo, ėmėsi naujos taktikos. Visokiais būdais ėmė slopinti partizaninės kovos palaikymą arba tai, ką pavadinau užnugariu. Tai trėmimai, išdavikų verbavimas, visokie įbauginimai, demoralizavimas. Beveik neliko įprastų moralinių, dorovinių atsparos taškų, ypač sovietizavus visas institucijas, mokyklą, kaimą suvarius į kolchozus, išardžius giminystės ir kaimynystės ryšius.

O vis dėlto sovietinė imperija žlugo. Turint mintyse jos valdytas teritorijas ir didžiulį apsiginklavimą, palyginti gana nedaug pašaudė. Nors režimas militarizavo beveik viską: kultūrą, meną, mokyklą, žlugdė savo ūkį, nesiskaitė su žmonių poreikiais, buvo išsekintas savas „užnugaris“. Iš tikrųjų pastaruoju metu beveik neveikė jokia jų patriotinė bei ideologinė retorika, režimo veiksmai, jo nukriošę veikėjai tapo anekdotų personažais. Imperija pralaimėjo besiginkluodama, netrukus nemažai ginkluotės teko atiduoti į metalo laužą. Režimo griovimo darbą puikiai atliko net anekdotai.

Labiausiai militarizuotos valstybės žlunga staiga, savaime. Jos pradeda bijoti pačios savęs. Be galo daug tokių pavyzdžių buvo praeityje ir yra dabar. Savo valstybes sužlugdė garsūs užkariautojai, atitolę nuo savo „užnugario“ pralaimėdavo visas pasiektas pergales.

Kariuomenė nėra vien militaristinė sąvoka, bet ir simbolinis šalies vaizdinys, tam tikra kultūros, visuomenės savigarbos sritis. Pokario metais mačiau, kaip pažįstami slapstė ir saugojo savo artimųjų uniformas, panašiai kaip ir trispalves.

Istoriniais laikotarpiais svarbu ne vien tai, kaip taikliai karys šaudys, bet ir tai, ką aš tuo metu darysiu, ar bus kam į rankas paimti ne vien ginklą, bet ir plunksną, sudėti dainą, nebijoti represijų, išsaugoti savo šalies kultūrą, istorinę atmintį pačiais nepalankiausiais laikais. Tai būtina ne tik laukiant okupacijų, represijų, bet ir tada, kai niekas negrasina. Kai to nėra, prasideda vidinė okupacija, kai įvairūs klanai, kriminalinės gaujos ima daryti įtaką valdymo institucijoms, kultūrai, primesdamos savo primityviausią skonį ir „teisę“, siekia užvaldyti valstybės struktūras, informaciją.

Taigi, kaip turėtų būti dabar, kada kalbama apie naujas grėsmes: globalizacijos pavojus, didžiulę emigraciją, masinės kultūros įsigalėjimą, lyg būtume kažkieno iš naujo okupuojami? Patriotinė retorika, kuri buvo tokia paveiki pokario kovų ir Atgimimo metais, lyg ir neteko savo tiesioginio poveikio, reiškiasi tik valstybinių švenčių, tremtinių ir partizanų renginiuose, iš jos jau net pasityčiojama postmodernistiniuose kūriniuose.

Pagyvenę žmonės, ypač patyrusieji represijas, apgailestauja arba net piktinasi, kad retai girdi žodžius, kurie jaunystėje jiems buvo svarbūs, kartais reiškė net gyvybę. Taip neretai gėdijami jauni žmonės ir jų auklėtojai.

Čia susikerta ne vien skirtinga kartų patirtis, bet ir vienas kitam prieštaraujantys poveikiai, kurių esame netikėtai užklupti, lyg neturėdami ar nejausdami savo naujo „užnugario“. Viena vertus, veikia gana stiprūs „ištrynimo“ ar „nutrynimo“ veiksniai, išcentrinės jėgos, kurios deformuoja daugybę mūsų papročių, įpročių, tradicinės šeimos sampratą, skverbiasi į kalbą, jau nekalbant apie įvairias „direktyvas“ iš Briuselio. Sakoma, kad net valgių receptai mums jau rašomi tenai, keliantys pavojų mūsų vėdarams ir kugeliui.

Visa tai sukelia priešingą reakciją, norą sustabdyti mus pasiekiančias mažai pažįstamas naujoves, rodos, griaunančias įprastus stereotipus, kuriuos nuo mažens esame įpratę gerbti. O juk šiandien taip pasigendamo patriotizmo samprata nėra sustingusi, duota visiems laikams, ji yra ir istorinė, ir nuolat pripildoma naujo turinio.

Gyvybingos kultūros sugeba daug ką perimti, asimiliuoti, pritaikyti sau, „nacionalizuoti“. Juk ir mes nesame tokie apkiautėliai, daugybę papročių, daiktų, gaminių, žodžių, net valgių sugebėjome perimti ir sulietuvinti.

Štai vis dėlto išliko mūsų kalba, atsidūrusi beveik ties išnykimo riba. O tai vyko plečiant savo kalbos lingvistinį lauką skoliniais, naujadarais. Rašytoja Žemaitė, šiandien klausydama mūsų radijo, dažnai jau nesuprastų, apie ką mes šnekame. Tačiau asimiliuotos įvairios naujovės padėjo mums išlikti ir lietuviais, savo krašto žmonėmis, ir tapti europiečiais, išeiti iš uždaros etninės erdvės. Tai, ką vadiname patriotizmu, yra ir kūrybinė sąvoka.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Štai Vinco Kudirkos, Maironio, Jono Basanavičiaus, to meto poezijos prasminiai žodžiai buvo tėvynė, tėviškė, gimtinė, sodyba, senoliai, bočiai, prabočiai, tėvas, motina. Tai buvo tam tikri romantizuoti prisirišimo ženklai, vaizdiniai peizaže, religijoje, papročiuose, šeimoje. Tai kartu ir verbalinė agrarinės kultūros aplinka, žodžiai, iš kurių buvo išauginta savo krašto istorinė, kultūrinė, emocinė samprata, buvusi paveiki beveik iki pastarųjų dešimtmečių bei visą sovietmetį kaip uždraustos, persekiojamos praeities vaizdiniai.

Tos prie savo krašto prisirišimą reiškusios sąvokos šiandien yra gana pasikeitusios, kai kurios nusitrynusios ar prisipildžiusios naujo turinio. Koks poetas šiandien sueiliuotų, kad jo tėviškė ar gimtinė, sakysime, yra Vilniaus Lazdynai, namas Nr. x? Dauguma mūsų jau neturime namų, o gyvename tik butuose, kuriuos lengvai keičiame, perkame, parduodame. Yra vaikų, kurie jau nežino savo tėvų, daugelis nežinome net savo gimimo vietos, prie kurios būtume prisirišę, kaip prisiriša paukščiai, gandrai, kas metai sugrįžtantys vis į tą patį lizdą.

Tėvynė, tėviškė išvesta iš žodžio tėvas, tėvai. Žodis Tėvynė mūsų himne susietas su visa Lietuva, tokiu būdu buvo smarkiai praplėsta jo lingvistinė erdvė. Tų žodžių dabar niekas nuo vienas kito jau neatplėš, nors ir buvo mėginama juos atplėšti sovietmečiu. Net ir tokios žodžių sąsajos turi kartais seną ar net dramatišką istoriją, saugo tautos atmintį.

O juk kažkada žodžiai tėvynė, tėviškė buvo tik bendruomeninės sąvokos, reiškė kaimą, tam tikrą gyvenimo būdą, nedidelę teritoriją, kurioje gyveno vienos gimininės kilties žmonės. Dabar matome, kas yra likę iš vienos ar kitos pagyvenusių, iš kaimų kilusių žmonių tėviškių, baigiančių savo amžių apleistuose laukuose, tarp dilgėlių ir griuvėsių. Ne vien tų sodybų pamatai, bet jų vaizdiniai sovietmečiu buvo išjudinti iš pačių gilumų.

Tačiau kad ir ką galvotum, tokios sąvokos vis dėlto, nors ir nesąmoningai, palieka gilių įbrėžimų mūsų elgsenoje, emocinėje atmintyje. Štai vienas toks išoriškai nereikšmingas pasakymas: grįždami iš toliau, keliautojai ir emigrantai sakome: vykstu namo. Tai grįžimo, sugrįžimo galimybė, pažadas, kad tebėra išlikęs kažkoks nematomas ryšys, jog Lietuva dar yra namai, nors taip sakantieji ten jokių namų gali neturėti. Lieka viltis, kad dar yra kur sugrįžti, kai jau niekur pasaulyje nepritapsi.

Bet ar visus ir visada dabartinė Lietuva priims? Gal net slapta džiaugiamasi, kad daug kas iš mus paliekančiųjų tikriausiai negrįš, mažindami Lietuvoje tą bedarbių procentą. O juk reikėtų suskaičiuoti dar ir tuos, kurie paliko mus, nes jie Lietuvai taip pat yra bedarbiai. Kaip tada tie procentai padvigubėtų!

Tragiška tai, kad daugelis jaunų žmonių išsiveža dar negimusius savo vaikus, kurie gims po kelerių metų, ir jie jau niekada nesakys, kad į Lietuvą važiuoja namo. Dar vis nėra mūsų valstybėje grindžiamas jiems sugrįžimo kelias.

Esame apsitvėrę savo etnografinėmis, sovietmečiu nubrėžtomis ribomis, kurios dabar tapo valstybės siena, ties kuria ir baigiasi patriotizmo arba lietuvybės supratimas, jos kultūrinis rėmimas. Tie tūkstančiai išvykusiųjų jau lyg ir netikri lietuviai, vos ne tėvynės išdavikai. Nemaža dalis jų niekada negrįš. Bet jie uždirba ir savo krašto žmonėms, kas metai parsiųsdami apie tris milijardus litų, kurių savo krašte niekaip neuždirbtų.

Pagaliau Lietuva maždaug per šimtą metų patyrė tris didžiausias emigracijos bangas. Iki praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio ekonominę emigraciją į Ameriką, Braziliją ir kitas šalis, ten lietuviai dirbo sunkiausius ir nešvariausius darbus. Prieš kelis dešimtmečius būnant Čikagoje tenykščiai lietuviai pasakojo, kad dar vis dvokia garsiosios to miesto skerdyklos, kuriose darbavosi lietuviai.

Daug jų negrįžo, nežinia kur dingo mano vienas senelis, o kitas ten sunkiai uždirbtais doleriais grįžęs ėmė gražiai tvarkyti savo ūkį. Žinoma, ne vien išvykėlių pastangomis Nepriklausomos Lietuvos ūkis gana greit atkuto, paskutinį dešimtmetį atslūgo ir emigracijos banga.

Kita emigracija buvo politinė, traukiantis iš bolševikų okupuojamos Lietuvos. Šių išeivių nuopelnas yra didžiulis, jie buvo mums kultūrinis ryšys su pasauliu, kūrė tai, kas buvo neįmanoma sovietizuojamoje Lietuvoje, žadino joje naujas kūrybines pajėgas.

O kas yra dabartinė, tokia mišri, sunkiai nusakoma emigracija? Protestas, nusivylimas savo valstybe, savo kultūrinių šaknų praradimas, netikėtai atsiradusi nemeilė Lietuvai, net jos kalbai? Ar jie visi prarandami, taikant jiems įprastus patriotinius stereotipus? Ar juos bent pažįstame? Jie taip pat ten dirba gana sunkius ir nešvarius darbus.

Tačiau jie jau kažkokie „ne tie“? Priėmus kitos šalies pilietybę, atimamas net pasas. Juk niekas neatiminėjo lietuviškų pasų Amerikoje ir kitur, kai jie tapo tų šalių piliečiais. Tuos dokumentus jie išsaugojo kaip brangiausią ryšį su savo prarastu kraštu. Tiek mūsų nedaug, o dar atstumiame ir tuos, kurie neatitinka kokių nors įstatymiškų normatyvų.

Kai apie prisirišimą prie savo krašto laukiama vien gražių, formalių retorinių frazių, vadinasi, jis jau nėra savaiminis, vidinis, paveldėtas su praeities istorija, papročiais. Todėl dažnai kalbama apie tai, kas jau prarandama ar prarasta, užmiršta, kokių ryšių tarp mūsų nėra arba jų nejaučiame. O gal jau esame emigrantai ir savo šalyje? Kas mus dar vis sieja, kai mūsų gyvenamoji aplinka smarkiai pakitusi, tradicinės kultūros turinys ir iš jo kilęs savo krašto vaizdinys pastebimai netenka psichologinių bei emocinių įkrovų? Kas dabar sieja gyventojus, prie ko jie prisiriša: tik prie bankų, darboviečių, partijų, paramos fondų, nusikaltėlių gaujų?

Tikriausiai nustojame jausti tarp mūsų esančias, išoriškai nepastebimas jungtis, kurios išryškėja, kai ištinka kokie negerumai ar atsiranda būtinybė imtis bendrų veiksmų. Kaip tos jungtys tarp tūkstančių žmonių staiga atsirado kylant Atgimimo bangai! O juk atrodė, kad viskas suniokota, išdeginta, jog gyvename kažkokiuose savo tautos griuvėsiuose. Mes jau užmiršome, kaip Gedimino, tada Lenino prospektu, per okupacines šventes žlegėdavo sovietiniai tankai. Ką dabar pajustume juos pamatę?

Mes nežinome savo sąmonės gelmių, kurios kartais taip netikėtai atsiveria. Todėl ar teisinga kaltinti savo šalies žmones, net išvykstančius iš Lietuvos, patriotizmo stoka, kai nežinia, kiek iš tų minėtų 60 procentų paimtų ginklą, rizikuotų savo gyvybe, kaip ne kartą istorijoje yra buvę. Ištikti vadinamosios globalizacijos, ar turėtume baimintis, kad tauta pati save gali sunaikinti? Kai gyvą organizmą ištinka krizė, pabunda paslaptingos gyvybinės jėgos. Iš nebūties savo istorijoje jau kėlėmės ne vieną kartą. O juk prisikėlusieji įgyja amžinų savo tvarumo galių.

Dabar toks išbandymas mus yra ištikęs, kai vaikai palieka mus su savo sentimentais sodyboms, tėviškėms, namams. Mes tiesiog nežinome, kas šiandien mūsų žmonėse slypi ir kas pabunda, kai iškyla būtinybė, pavojus. Mūsų politikai, kūrėjai, mokykla, literatūra, žiniasklaida tai turėtų bent jausti. Kai to nėra, patriotizmas, neturėdamas gilesnio kultūrinio turinio, tampa nacionalizmu, kartais jo bjauriausiomis formomis, kas taip netikėtai mus pastaruoju metu ištiko su vidinėmis ir tarptautinėmis pasekmėmis. Arba pradedama tyčiotis iš savo istorijos, praeities asmenybių. Tada Lietuva tampa kažkokia tuščia geografine erdve, kurią taip nesunku palikti, išdalyti, parduoti.

Kartais manęs klausia, ar aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Ne, niekur ir niekada. Nežinau, kaip tai daryti, kai, sakysime, vaikščioju Paryžiuje, žiūriu į Temzės upę arba grybauju Varėnos miškuose? Kas taip „besididžiuojantį‘ mane matys – kaip amarą ant kopūstlapio?

Tikrai didžiuojuosi, kai Lietuvoje kas nors padaroma gero, sukuriama, pastatoma, įvertinama kitose šalyse. O kaip ir kur reikia pūstis, nieko nepadarius, nesukūrus? Tuščio patriotinio pasipūtimo yra daug, ir jis net skatinamas. Labai mažai mes šiandien padarome, kad kas nors išliktų, įgytų tvarumo, kuris reikštų ir mūsų visų tvarumą, atsparumą.

Lengviausia puikuotis patriotine retorika, tam nereikia jokių pastangų, išmanymo. O juk kai tikrai kas nors mylima, apie tai garsiai ir visur nešnekama, kaip nešnekama ir apie tikrą kančią. Reikia žinoti, kad nuo meilės iki kančios yra labai netoli. Mylint reikia būti pasiruošus ir kančiai, kentėjimui. Tai patvirtina nesena mūsų istorija.

Kažkodėl jau beveik nieko negalime iškilaus, turinčio išliekamąją ir istorinę vertę pastatyti, sukurti be skandalų, be išeikvojimų, bylų. Rodos, geriems sumanymams metami dideli pinigai, o po to lieka kažkokie griuvėsiai kaip, sakysime, iš vadinamojo nacionalinio stadiono Vilniuje. Niekaip be skandalų nebaigiami statyti Valdovų rūmai, skandaluose nuskendo Vilniaus Europos kultūros sostinės idėja, iš visko liko tik garsusis „Vamzdis“. Nesiūlyčiau jo griauti, reikėtų prie jo, kaip prie vienintelio nesaikingo ir tuščio išlaidavimo paminklo, pritvirtinti lentelę apie tai, kaip juo į vandenį buvo nuleisti milijonai, kurių niekas neranda ir nesuras.

Kokia nelemta jėga stabdo beveik visus didesnius išliekamosios vertės turinčius sumanymus? Jie turėtų būti ženklai, simboliai, kurie labiau nei žodinė retorika susieja žmones su savo kraštu, kultūra, istorija. Kas yra pastatyta, sukurta, o jei ir sukurta, ar apie tai žinome? Pristatyta tokių stiklinių monstrų, keičiamas istorinis miestų vaizdas, niokojami interjerai, bet ar tai taps kada nors kultūriniu palikimu, prisirišimo prie savo krašto vaizdiniais…

Štai, rodos, niekas nepersekioja, nedraudžia, niekuo dėta jokia globalizacija, tačiau tampa beveik nežinoma mūsų klasika, kuri mokyklose dar šiaip taip pažįstama tik iš fragmentų. Praėjus dvidešimčiai nepriklausomos Lietuvos metų, jokioje miestelio, gyvenvietės bibliotekoje nerasite, sakysime, naujai išleistos Maironio poezijos, kitos literatūros klasikos, knygų apie žymius mūsų šalies žmones. Beveik nieko nerasite, kas buvo sukurta tarpukario Lietuvoje, kuri patyrė tokį staigų meno, literatūros, kultūros suvešėjimą.

Tiesa, galima skaityti sovietmečiu išleistas, atitinkamai apdorotas mūsų klasikos knygas, kurių tada kelis kartus pasirodė daugiau, nei per dabartinį dvidešimtmetį. Per tuos metus jau užaugo ištisa karta, niekur, net namuose, nemačiusi pagarbiai laikomų mūsų klasikos veikalų. Gal jau ir nereikia, kai viena valstybės pareigūnė viešai pareiškė, kad švietimas dabar taip pat yra verslas. O kas dar yra verslas, toliau tęsiant šį pasakymą? Štai čia ir nekyla ranka toliau rašyti.