2011 06 01

bernardinai.lt

nemunas

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Alfas Pakėnas. Pilkoji Algirdo Verbos žvaigždė

Poetas Algirdas Verba, 1980 m. Nuotrauka iš asmeninio Gasparo Aleksos archyvo, „Nemunas“

2011 m. spalio 1-ąją žinomam lietuvių poetui Algirdui Verbai būtų suėję septyniasdešimt. Tačiau jau vienuolikti metai į savo eilėraščių ir likimo pilkąją žvaigždę Algirdas žiūri iš tėviškės kalvos Nemakščių kapinaitėse, šalia ūžaujančio greitkelio, buvusio Žemaičių plento. Palaidotas šalia tėvų ir anksti mirusio brolio Juliaus. Ant paminklo – keli, bet viską apie šį žmogų pasakantys žodžiai: „Poetas Algirdas Verba.“ Kaip rašė savo eilėraštyje „Sodo elegija“: dabar jau – tuštuma po širdim – ta praraja išrausta – / Mano mirties data.

Laimingas poetas – nelaimingas žmogus

A. Verba buvo gėlas, skaudus, eilėraščiais save plakęs, naujo kvėpavimo ir žodžio spalvų dabartinei lietuvių poezijai davęs kūrėjas. Poetas grynuolis. Pasak jo bičiulio Valdo Kukulo, kuris pirmasis apie A. Verbą parašė tokius pat gėlus ir skaudžius, bet tikroviškus atsiminimus rengiamai prisiminimų knygai, jis „buvo per daug laimingas poetas, kad būtų laimingas žmogus“. Panašiai apie rusų lyriką Sergejų Jeseniną rašė jo bičiulis Anatolijus Mariengofas, pagarsėjusios knygos „Romanas be šmeižto“ autorius: „Nežinau, ką Jeseninas dažniau darė: gyvenimą vertė eilėraščiais ar eilėraščius gyvenimu.“

Daug kam žinoma, kad A. Verba buvo poetas, be jokių išlygų atsidavęs kūrybai. Tarsi be perstojo gesindamas savyje gyvybę, perduodavo ją eilėraščiams – vienatiniam užgyventam turtui. Gal tik alkoholis buvo savotiškas konkurentas, ugnį gesinęs ugnimi. Dviguba liepsna – gal todėl taip anksti poetas sudegė paties išaugintame „ugnies ūgyje“ ir net negrįžtelėdamas išėjo į tas „verdančias žaras“. Nesulaukęs nė penkiasdešimt devynerių. Lygiai kaip ir Paulius Širvys…

1992 m. pasirodžius eilėraščių rinktinei „Pilkoji žvaigždė“, A. Verba viename dienraštyje prisipažino: „Man amžinai reikia įkvėpimo arba sukrėtimo. Reikia degti. Šia sekunde, šia diena. Taip, kaip alkoholikas prageria paskutinius pinigus, negalvodamas apie rytdieną. Apie jausmo taupymą negali būti šnekos. Jį reikia „pragert“.

Šiuos poeto žodžius ir dar daug ką prisiminiau, kai gegužės pradžioje su bendradarbiais iš Maironio literatūros muziejaus važiavome į A. Verbos tėviškę Nemakščius (Raseinių r.). Magėjo pabūti tame krašte, kurį jis iki pat mirties nešiojosi savo prarūkytoje krūtinėje, liūdnokose, bet griežtose, kartais net piktose akyse. Tame krašte, kuriam skyrė ne vieną eilėraštį. Kuriam antrojoje savo knygoje „Aprišu obelį“ (1980), atnešusioje jam tikrąjį poeto pripažinimą, pažadėjo: „Gimtine, tavo dulkėm belsiuos / Taip, kaip kadaise į duris.“

Kas buvo parašyta, tarsi ir įvyko – tą 2000-ųjų vidurvasarį mirti A. Verba sugrįžo tėviškėn. Tikrų poetų žodžiai dažnai išsipildo.

„Kaimas arklio pravarde keista“

Pirmiausia norėjosi pamatyti Arglaičių kaimą. Jame 1941 m. spalio 1-ąją gimė A. Verba. Bet poeto tėviškės nebėra. Dabar čia – žvyro karjerai. „Tu – pelynų ir koplyčių skausme, / Kaime, arklio pravarde keista./ Čia Marijų antakiuos lyg skliaustuos / Glūdi paslaptis nesuvokta“, – rašė dar visai jaunas A. Verba eilėraštyje „Arglaičių karjeras“. Jis pateko į pirmąjį rinkinį „Pakelės žalumos“ (1977). Žvyrduobės, žvyro karjero motyvas dažnas ankstyvuose A. Verbos eilėraščiuose. Arglaičiuose praėjo nelengva, pilna ligų ir fizinio skausmo Algirdo vaikystė, įsirėžusi jo veide visam gyvenimui. Čia palaidota poeto vienatinės tėviškės dvasia:

Ir dūmas tėviškės klajūnas

Svetur lyg juodvarnis klajos… –

Nekeikiu žvyro kaip klastos,

Tu – marškiniai ant mano kūno.

Eil. „Žvyrduobėje“

Vėliau poeto tėvai Boleslovas ir Pranciška Verbos pasistatė naują namą Nemakščiuose, bet Algirdas nuolatos ilgėdavosi Arglaičių vienkiemio, jo pilkų žvyrynų. Tų žvyrynų pilkosios žvaigždės. Gyvenime ir eilėraščiuose išliko šio šiaurietiško krašto dvasia.

Nemakščiai

Tai A. Verbos paauglystės ir jaunystės ilgesių miestelis. Čia mokėsi, čia pirmąkart įsimylėjo, parašė pirmuosius eilėraščius. Čia pradžia ir pabaiga: Nemakščių vidurinės mokyklos, kurią kadaise baigė, salėje buvo pašarvotas, prieš paguldant šiaurinės žvaigždės kryptimi:

Ten po spindesio plūkta pluta

Šėlsta ilgesio mano jaunoji rūda.

Ir į smėlio dainuojančią aušrą įkritę,

Mano žodis, širdis mano pameta kryptį.

Eil. „Nemakščiai“

Prie miestelio krautuvės kaimo moterėlės pardavinėja išgąstingai ulbančius kalakučiukus. Visur dvelkia, anot A. Verbos, „alyvų putėsiais“. Jaunas, gaivus gegužės rytas, o mes teiraujamės, kaip surasti miestelio kapines. Čia esame pirmą kartą. Pirmiausia maga pamatyti A. Verbos kapą. Mintyse suskamba žodžiai. Paprasti, skalsūs – lyg kasdienė duona. Lyg eilėraštis:

Donelaičio kapas

Mačernio kapas

Verbos kapas

Maironio kapas

Marcinkevičiaus kapas

Bradūno kapas

Strielkūno kapas

Poezijos gyvastis

Per visą Lietuvą

Kas juos sieja ir kas skiria? Laiko erdvė, vieta, talentas? Apie tai galvojau prie A. Verbos kapo. Ant jo amžinybės kalvos.

Nemakščiuose pirmiausia užsukome į Jovitos Liekienės namus. Jovita – poeto našlės Nijolės Verbienės sesuo.

„Anksčiau jo nemėgau. Ypač dėl girtuoklysčių. Buvo gaila sesers – kad jai taip nenusisekė gyvenimas. O vėliau supratau ir pajutau, kad Algirdas labai geros sielos, bet nelaimingas žmogus. Buvo gaila jo, kad šitaip geria, žudo save. Bet jis kitaip gyventi negalėjo. Jam vis reikėjo alkoholio – nors po lašą. Nedaug – labai greitai pasigerdavo. Daktarai sakė, kad jo viduj viskas buvo išdegę. Algirdas užgeso Raseinių ligoninėje, joje seniau mirė ir jo motina. („Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ (2001) rašoma, kad poetas mirė Vilniuje. Tai – klaida. – A. P.). Paskutines dienas Algis praleido savo uošvijoje – Užkalnių vienkiemyje, kurį jis kažkodėl vadindavo Stepančikovo dvaru. Vieną rytą ten atsigrūdo toks kaimynas Narušis su buteliu samagono. Algiui tai buvo paskutinis lašas“, – prisimena Jovita, po poeto mirties parašiusi jam eilėraštį:

Algeli, Nemakščių strazdeli,

Iš savojo kiemo pušies

Liūdnas giesmeles giedojai,

Karčią degtinėlę gėrei, gėrei

Ir plunksneles šiurpinai, šiurpinai…

Sesuo, labiausiai mylėjusi savo brolį

„Mielai seseriai Elenai – mano vaikystės globėjai, likimo pakeleivei, o Juozui – mano ir Tavo bendražygiui. Aš noriu, kad Jums būtų laimingas gyvenimas“, – savo rinktinėje „Pilkoji žvaigždė“ (1992) užrašė A. Verba.

Ylių kaimas – visai šalia Viduklės geležinkelio stoties. Kuklioje, bet itin tvarkingoje sodyboje gyvena mylimiausia, labiausiai brolį supratusi poeto sesuo Elena Verbaitė-Kučinskienė. Gyvena viena, nes vyras Juozas jau miręs. Prie vartelių pasitinka mielo veido pagyvenusi moteris. Tokia sava, kad ją norisi vadinti Elenute. Ji graudinasi, atvirauja ir labai džiaugiasi, kad „kažkas dar prisimena brolelį, amžinatilsį Algirdą“. Pasakoja apie tėvus, vienkiemį Arglaičių kaime, kai ką iš brolio vaikystės, ligoninių ir mokslo metų, iš jo „paklydimų“…

„Buvome neturtingi – tik 9 ha žemės. Ir mes – penki vaikai. Brolis Julius mirė šešiolikos metų. Buvo labai gabus, rašydavo gražius rašinius, dienoraštį. Numirė jaunas – staigi liga. Prisimenu, kaip tėvas su dviem baltais arkliais – turėjom tokius – parvežė karste net iš Romainių ligoninės. Tėvas labai mylėjo mus visus. Sunkiai pergyveno Juliaus mirtį, – pasakojo Elena. – Vyriausia mūsų sesuo gyvena Kaune, bet sunkiai serga ir nieko neatsimena. Brolis Antanas – Raseiniuose. Algis buvo jauniausias, pagrandukas. Vaikystėje dažnai sirgdavo, labai verkdavo naktimis. Jam skaudėdavo kojas – buvo kaulų liga. Vėliau Algelį išvežė į Vaikų kaulų ligų sanatoriją Šilutėje – labai padėjo. Jo krikštatėviai Monika ir Julius Verbos siųsdavo vaistus iš Amerikos – ten buvo pasitraukę po karo. Mama jį be galo mylėjo, sakydavo: koks yra, toks. Ir Algis ją mylėjo. Kartą nuvažiavau jos aplankyti Raseinių ligoninėje, o ji sako – ar nematei Algelio, labai noriu, kad atvažiuotų. Algis slaugė motiną paskutinėmis dienomis, buvo šalia, kai ji mirė.“

Elena pasakojo, kad brolis neretai apsilankydavo jos namuose, pagyvendavo savaitę kitą.

„Algis labai mėgo šilumą ir namų jaukumą. Vasarą sėdėdavo po beržu, ant akmens, kurį vyras pargabeno iš mūsų nugriautos tėviškės Arglaičių kaime. Aš užklodavau akmenį gūnia, kad nebūtų toks šaltas. Kai būdavo karšta, vidudienį brolis atsiguldavo sode po obelim, ant sudedamosios lovelės. Prašydavau, kad negertų. Kartais jam ir nereikėdavo alkoholio kelias dienas. O kartais sakydavo: surask buteliuką – gal turi kur nors ant žolių užpylus. Dozuodavau jam – po truputį, tada būdavo linksmesnis. Ir Juozas, kol gyveno, įpildavo jam šiek tiek. Labai abu sutiko. Kai pas mus būdavo, miegodavo šitame kambary, šalia krosnies. Kartą sako: jau mirsiu, parvežk man kunigą. Sakau, reikia nusiskust, gerai išsipagiriot, tada parvešiu. Algirdas manęs vis prašydavo Biblijos, sakydavo: „Visi poetai turi, o aš – ne.“

Prie vartelių, kuriuos saugo du žaliuojantys beržai, atsisveikiname su poeto seserimi Elena. Nuėjusi į gryčią, ji atneša ir padovanoja jai dedikuotą brolio Algirdo eilėraščių knygą „Pilkoji žvaigždė“.

P. S. Maironio lietuvių literatūros muziejuje rengiama atsiminimų apie A. Verbą knyga. Visus, pažinojusius poetą, bendravusius su juo, kviečiu rašyti atsiminimus, o išsaugojusius ir turinčius jo nuotraukų, rankraščių, laiškų – pateikti rengiamai atsiminimų knygai „Pilkoji Algirdo Verbos žvaigždė“. Tel. (8 37) 22 23 71.