2011 06 06

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Apie svarbiausią ergonomikos dėsnį

 Balandžio 27 – oji

 Darže iš gilios kurmio galerijos iškėliau žiemojančią rupūžę, visai  mieguistą, šį pavasarį dar nemačiusią saulės. Ilgai miegojo, lyg miegapelė, kuri tuo ir išsiskiria iš visų mūsų gyvūnų, kad pusę metų pramiega. Bet pailsėjusi rudoji pamatinė neblogai rėplina į žolyną, slepiasi, net nepadėkojusi už išlaisvinimą.

 O aplink jaunus berželio lapus jau sukasi grambuoliai. Atrodo, kad šitas vabalas yra evoliucijos klaida. Ne todėl, kad labai godus, o todėl, jog prastai skraido. Nemoka, o skrenda. Grambuolį net varnėnas lengvai pagauna ore, tik paskui ilgai daužo ant keliuko, kol numuša tuos chitininius antsparnius, nes mažiems vaikams tokio diržingo valgio nepaduosi. Tie antsparniai skrydžio metu styro pakelti, ir kai užkliūva už mažos šakelės, vabalas žnekteli žemėn. Tada ilgai ir piktai burzgia, kol vėl įkaitina negudrų savo skraidymo aparatą ir sunkiai kyla aukštyn. Skrendantis grambuolys atrodo lyg parasparnis, todėl nenuostabu, kad tie žmogaus sukurti aparatai irgi kartais krenta, paklusę svarbiausiam, gravitacijos dėsniui.

 Dabar labai reikia lietaus. Kadaise sodiečiai taip sakydavo: balandis be lietaus, ruduo – be derliaus. Bet prie Krūčiaus ir Vaikšnoro Ravo vis tiek sparčiai kyla visokiausios atžalos, ir jeigu jų dabar neiškirsi, tai godotinų rūšių natūralizacijos buveinės gali nukentėti. O retųjų augalų  sklypo dirvonėliuose didžiausias priešas dabar yra bizonžolės. Kiekvieną vasarą daugybę šių iš Kanados atkeliavusių bizonžolių iškertu kastuvu, ir jos vis tiek neprapuola, smarkiai kenkia čia augantiems pieviniams šalavijams, plačialapiams pelėžirniams, kvapiosioms stumbražolėms ir kalninėms žemuogėms. Beveik visos svetimšalės invazinės rūšys yra agresyvios, todėl jos ir plinta po visą pasaulį, kad lengvai nurungia aborigeninius augalus. Ir uosialapiai klevai, ir Sosnovskio barščiai, ir vėlyvosios ievos gali eiti kaip maras, pakeliui viską naikindamos, kas čia augo iki jų invazijos.

Dabar jau pradėjo smarkiai plisti ir sachalininė reinutrė, kurią žmonės vadina bambuku. Pradžioje buvo gražu matyti, kad per kokį mėnesį ši žolė (ne krūmas, ne medis) užauga net keturis metrus, bet greit plisdama šakniastiebiais ji užima vis didesnius plotus, ir jau darosi tikras sodininko priešas. Ir geriausias įrankis čia yra ne kirvis,  ne kardas, o aštrus lengvas kastuvas. Naujoviškas švediškas  kastuvas visai netinka, nes yra labai sunkus. Su juo gal būtų paranku akmenis versti, bet nei darže, nei sode jis nepatogus. Atrodo, kad visas šitokias naujoves, vis atsirandančias mūsų parduotuvėse, reikia vadinti kultiniais padargais. Nepatyrusiam daržininkui (ką tik buvusiam valstybes tarnautojui, pavyzdžiui) rūpi pakilnoti įmantraus dizaino naujovišką įrankį, nors paskui jis ir savo rankų nebepakelia.

Keisčiausia, kad suprastėjo ir suomiški ilgakočiai kirviai, ir maži vokiški kirveliai. Jau galima įtarti, kad prastėja metalas, iš kurio kaldinami tie pabūklai. Ne Damasko plienas. Nors aš čia galiu ir suklysti, kokybė gal priklauso nuo kainos. Bet nejaugi dabar jau ir skandinavai gali pridaryti ir gerų, ir prastų padargų? Sako, kad prieš karą turtingesni dailidės pirko tiktai skandinaviškus kaltus bei grąžtus, ir tikrai žinojo, kad jie bus geri.

 Gegužės  4 – ji

 Naktį prisnigo. Sniego storis – du centimetrai. Visos sudygusios daržovės – po sniegu. Ir net saulėgrąžos, kurios peržiemojo dirvoje ir anksti sudygo nesėtos, o jos tikrai bijo šalčio.Bet, matyt, iškentės, neprapuls.

H. Gudavičiaus nuotrauka

Vakar buvo lyg ir minėtina data, Lenkijos – Lietuvos unijos konstitucijos diena. Bet istorikai, kalbantys per radiją, manęs neįtikino, kodėl mes tą dieną turėtume minėti. Neįtikino todėl, kad gerai prisimenu štai tokį Margionių metraštininko Vaclovo Balevičiaus „Dienoraščių“ puslapį: „ 1937 gegužės 3. Lenkų tautinė šventė „Konstitucija 3 – ego maja“. Pirmutinis pradėjau dirbti. Anksti pasikėlęs prisikroviau mėšlo ir leidausi į gatvę su vežimu, kad visi matytų. Dauguma stebisi: „Nebijai policijos?“ Visi kruta pasislėpę. O aš , nejausdamas savyje šventės, nesislepiu, bet viešai stoju dirbti, kuomi užkrečiu ir kitus. Greit viens per kitą sujudo dirbti visas sodžius.“

Tai buvo protestas. Šitaip kaimo mokytojas protestavo prieš anuometinę nutautinimo politiką. Tada, 1937 – aisiais, lenkų policija jau buvo išvežusi suolus iš uždarytos Kapiniškių „Ryto“ mokyklos ir knygas iš Margionių „Ryto“ skaityklos. O čia, Liškiavos kapinėse, dar ir šiandien nesunku surasti pilką cementinį paminklą su užrašu „A✝A Šauliai Jurgis Grigas gimė 1897. VII. 24. Ignas Grigas gimė 1865.VII 13. Žiauriai lenkų nukankinti 1923. II. 26. Paminklą pastatė Lietuvos šaulių sąjungos XIX rinktinės 18 Liškiavos būrys“

Gegužės  28-oji

H. Gudavičiaus nuotrauka

Leidžiuosi į pakalnę pro kapines, stabteliu prie Vilkelių sodybos, ir jau girdžiu: kažką skaldo Juozas Balčius savo kieme. Prisiartinu ir stebiu: pabalnojęs nosį didžiuliais akiniais smarkiai mojuoja Juozas skaldymo kirviu – drūtos, šakotos kaladės su trenksmu plyšta pusiau. Bet skaldytojas nieko aplinkui nemato,  tik duoda ir duoda, jau žvilga rasota jo kakta… Štai, galvoju, kas darosi, kai istorijos mokytojas išeina į pensiją – jis dar gali ir kokį piliakalnį supilti, tiek energijos yra sukaupęs… Sveikinamės, ir pirmas mano klausimas labai konkretus:

– Ar žinai pirmąjį ergonomikos dėsnį?

– Nestovėk, jei gali atsisėsti.

– Ir neužsimok smarkiau, negu reikia, nes prasidės entropija – energijos nuostoliai.

– Žinai čia  yra kitaip, tie kelmai tokie seni ir šakoti, neįsiutęs jų neperskelsi. Kai gerai įsiunti – skyla. Ar žinai, kodėl žemaičiai viduramžiais visus nugalėdavo, net totorius? Jie kaudavosi labai įsiutę.

– Tai kas juos įsiutindavo, juk pilstuko tada nebuvo?

– Geras klausimas, reiktų pasiteirauti Alfredo Bumblausko…

Su Juozu visada įdomu pasikalbeti apie buvusią senąją tvarką. Kiek tada buvo to šiurkštaus įsiutimo, ir kiek – gerumo bei romantikos. Vėliau, kai prasideda kunigaikščių rietenos, ir ypač tada, kai didžiojoje unijoje pasijuntame antrarūšiai, tos romantikos vis mažiau. O koks buvo tas metas, į kurį mus nukelia pirmasis istorinis Vinco Pietario romanas? Kokie tada rymojo dvarai – tvirtovės su savo patriarchaliniu ūkiu? Kiek čia yra patikimų šaltinių, o kiek spėlionių?

O štai Juozo brolis Jonas Balčius, parašęs,  didžiulę monografiją „Dorovinio lietuvių identiteto prigimtis ir prasmė“, kategoriškai tvirtina, kad išsiugdyta darna žmonių bendruomenėje ir darna su Gamta buvo patys svarbiausi veiksniai, vėliau nulėmę šitokį lietuvių tautos atsparumą, kovojant su agresyviais kaimynais. Buvo daug didesnių tautų, kurios prapuolė, asimiliavosi, o lietuviai atsilaikė, ir vien dėl to mūsų tauta verta ypatingos pagarbos. Apie tai, beje, kalba ne vien lietuvių mokslininkai. Filosofas Arvydas Juozaitis įrodinėja, kad šiuo metu mūsų tautos pamatas yra kalba, ir bet koks nuolaidžiavimas čia būtų pražūtingas. Bet profesorius Jonas Balčius mus vėl ir vėl sugrąžina į tuos laikus, kai buvo toji geroji darna, tas ypatingas sakralumas. Ir kai  senųjų baltų gyvenimo būdas  buvo jų tikėjimas. Kitokio tikėjimo nebuvo.

Labai ilgai skaičiau storą Jono Balčiaus knygą. Ir dabar, kai jau tikrai aišku, kad šis jo darbas turėtų būti teorinis visų šiandieninių diplomatijų pagrindas, galiu ir pasiginčyti su autoriumi, juolab kad ir rasota jo brolio Juozo kakta, skaldant stavaringus pušų kelmus, primena tą pačią dilemą: ar įsiutimas yra svarbiau, ar dėsnių žinojimas ir toji romantiška darna. Tikri meistrai žino, kad galima perskelti bet ką, tik svarbu gerai patyrinėti tą kelmą, ir pleištus varyti tiksliai ten, kur reikia. Dirbti ramiai, be įsiutimo. Ergonomikos dėsniai yra universalūs. Pažiūrėkime, kaip ramiai dirba senas dailidė, ir kaip blaškosi jaunas pameistrys: vienas užsimoja nesmarkiai, o skiedros iš sienojo išgraužos lekia didžiulės, kitas gi tik švytruoja kirviu, tik prakaituoja, o rezultato nėr. Ir vis dėlto kartais gali būti Juozo teisybė: pasitaiko darbų, kurių nepadarysi ramiai, reikia, kaip dzūkai sako, gerai insiulioti. Bet ir vėl: mums turėtų būti svetimas gladiatorių įsiutimas. Pusiausvyra visada reikalinga, dirbti reikia pasikliaujant patirtimi, vis tobulinant savo įgūdžius, o įsiusti tik retkarčiais. Tas nekasdieniškas nartas gal yra rezervinių jėgų išsiveržimas, ir kartais labai sveika pasitikrinti, kiek jų dar turi, tų atsarginių spėkų kokiam nors tikrai lemiamam momentui, nuo kurio juk niekas nėra apsaugotas.