2011 06 10

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Adomas Kačiušis. Kasdienybėje pasimetusi tiesa ir prasmė

Turbūt visi suprantame, jog žmogus visada norėjo ir nori pažinti aplinkinį pasaulį, pažinti save. Siekdamas pažinimo, jis susiduria su sudėtingesniais klausimais, į kuriuos iš karto atsakyti negali. Tie klausimai veda labai toli į praeitį ir labai toli į priekį. Vis dėlto juk turėjo būti kažkokia pradžia, pradas (gr. archė). Taip pat ir žmogus (kaip ir bet koks kitas gyvas organizmas) negali būti pats savęs priežastis. Iš negyvo gyvas savaime neatsiranda. Galime jungti, dėlioti įvairias molekules ar atomus, kaip norime, bet gyvo organizmo iš jų nepadarysim. Kitaip sakant, gyvybė yra įkvepiama. Šis pasakymas peržengia materialias sąvokas, ir tada belieka pabandyti suprasti galbūt ne kaip, bet kodėl ta gyvybė buvo įkvėpta. Žinoma, galima stengtis paaiškinti ir kaip viskas atsirado, bet galutinio pažinimo šiuo tyrinėjamu aspektu vis tiek niekas nepasiektų, nes kaip visata yra begalinė, taip ir to pažinimo ribos yra begalinės arba tiesiog tų ribų nėra.

Žmogaus protas yra nepajėgus iki galo suprasti tai, ko pats negali padaryti, išmąstyti, sukurti. Juk žmogus negali iš visiškos nebūties (ir savęs pačio), kažką sukurti ar kam nors įkvėpti gyvybę, padaryti harmoningą visatą ir t. t. Bet tyrinėjimai kaip viskas (kažkas) atsirado, nors ir nenuves į galutinį to supratimą, bet gal padės labiau suvokti ir atsakyti į kitą klausimą: kodėl? Kodėl kažkas yra, o ne nieko nėra? Ir galbūt dar svarbiau: kodėl aš esu?

Būtent prie tokio pobūdžio klausimų greitai perėjo ir antikos filosofai (bent jau tie, apie kuriuos ką nors žinome). Pirmieji iš jų (Talis, Herakleitas, Pitagoras ir kt.) VI a. pr. Kr. narpliojo klausimą „kaip?“ ir bandė visko pradžią – archė kildinti iš vandens, oro ar skaičių, o po jų gyvenusiems filosofams (V a.–IV a.) jau buvo aišku, jog dar ir prieš šias prado išraiškas egzistavo šis tas daugiau (metafiziško).

Sokratas, bandydamas pažinti pats save, o tokiu būdu ir kitus žmones bei supantį pasaulį, sakė: „Išmintingas gali būti tik Dievas, žmogus gali būti filosofas – mylintis išmintį.“ Tokia jo mąstymo kryptis leido jam labiau nei jo pirmtakams pažinti tiek žmogų, tiek aplinką, tiek ir pačią būtį (gr. on).

Aristoklis, taip pat palikęs vandenį ir orą kiek atokiau, pasinėrė į idėjų teoriją. Jo manymu, visa tai, ką mes matome, tai, kas yra fiziška, bei tai, ką jaučiame (jausmai), yra atspindys (atitikmuo) metafizinių idėjų, tokių kaip gėrio, grožio, gyvybės, materijos ir pan. Visos tos idėjos sutelpa į vieną idėjų idėją – Dievą. Gamtą Aristoklis laikė tikslingu Dievo kūriniu, o pats Dievas jam buvo netgi labiau žinojimo nei tikėjimo dalykas.

Aiškumo dėlei vertėtų pasakyti, jog Aristoklio kūno kultūros mokytojas pavadino jį Platonu dėl jo plačių pečių ir tikrai nėra taip, jog Aristotelio vardas čia būtų rašomas su klaida arba kad būtų klaidingai nurodytas idėjų teorijos autorius. O kalbant apie Aristotelį (turbūt jis neturėjo plačių pečių ir joks kūno kultūros mokytojas nepavadino jo Platonu, arba filosofo mokinys – Aleksandras Makedonietis galėjo iš pavydo neleisti niekam taip didžiai mokytoją vadinti), jo filosofiją būtų galima apibūdinti taip: tikrovė susideda iš materijos ir formos. Materija yra medžiaga, iš kurios padarytas daiktas, o forma yra ypatingosios daikto savybės. Tiesa, materija Aristotelio filosofijoje nėra kažkoks apibrėžtas daiktų pagrindas – greičiau atvirkščiai, nes materija, anot filosofo, nuolat kinta. Tai plėtodamas, jis taip pat daug kalbėjo apie sielą, apie pagrindinį gyvenimo tikslą – laimę (gr. eudaimonia), apie dorybes ir „Aukso vidurio“ laikymąsi kasdienybėje (viską darant su saiku).

Šie trys filosofai padėjo tvirtą pagrindą tolesniam pasaulio ir žmogaus pažinimui, argumentuotai apsvarstydami klausimus ,,kaip?“, „kas?“, „kodėl?“  Jų teorijomis ir pamąstymais yra remiamasi teologijoje, psichologijoje, etikoje bei daugelyje kitų sričių. Be filosofijos – noro pažinti, nebūtų ir viso šiuolaikinio mokslo.

Turint tam tikrą pamatą būties (on) atžvilgiu ir pripažįstant Dievą visos visatos Kūrėju, galima pabandyti suprasti žmogaus būties prasmę. Juk ne šiaip sau žmogus atsirado. Jei taip būtų, tai tikrai greičiau jau nieko nebūtų. „Kaip motinos įsčios slepia mus dešimt mėnesių, ruošdamos gyventi ne jose, bet kitoje vietoje, į kurią ateiname jau sugebėdami kvėpuoti ir išbūti neuždaryti, taip per laiką trunkantį nuo kūdikystės iki senatvės, bręstame kitam gyvenimui.“ Šie Senekos žodžiai gana vaizdingai perteikia daugelio tikinčiųjų viltis ir jų buvimo šioje žemėje supratimą. Peršasi mintis, jog žmogaus tikslas yra pasiruošti kitam gyvenimo etapui, subręsti ir siekti tikrosios visavertės, amžinos laimės – eudaimonijos.

Galbūt tikslas ir toks, bet Vydūnas žemiškąjį gyvenimą įprasmina dar labiau, sakydamas: ,,Bet gyvenimo prasmė turi išsipildyti ne tik žmogaus asmenybėje, bet ir jo santykiuose su aplinka. Jis yra organas kūrimo vyksme, juo ima veikti Kūrėjo išmintis. Ir tada būtina pamąstyti apie tai, ką žmogus su visais savo pasireiškimais įneša į būtį.“ Būtent santykyje su aplinkiniais žmogus turi tobulėti ir įprasminti jam skirtą laiką, darydamas kitiems gera. Taip jis pažins save ir visą aplinkui, suras ir supras tą tikrąjį gyvenimo tikslą – pašaukimą į bendrystę, meilę, gėrį, grožį, džiaugsmą, apie kuriuos ir buvo jau seniai rašoma tiek tikėjimo knygose, tiek filosofų veikaluose.

Deja, bet šiais laikais toks gyvenimo įprasminimas ir tikslas atrodo yra vis labiau atstumiamas ir beveik visiškai nevertinamas. Jis užgožiamas laikinu tam tikrų poreikių, geismų patenkinimu, neatsižvelgiant į ilgalaikę perspektyvą. Be to, tarpusavio santykiai pasidaro nenuoširdūs ir iškreipti, nes tikslas, ne pats santykis ar gilesnis kito asmens pažinimas, o tiesiog įvairiopa materialinė nauda. Šiame kontekste labai tiktų Imanuelio Kanto mintis, jog „melas yra pažeminimas ir tartum savo žmogiškojo orumo sunaikinimas“. Tokioje visuomenėje atsiranda abejingumas aplinkinių elgesiui, moralinėms ydoms ir vis garsiau pasigirsta tokie pasisakymai kaip: ,,Čia ne jūsų reikalas. Ką norime tą darome. Mes kovojame už savo teises.“ Taip, visi turi vienodas teises, tačiau visuomenė yra visuomenė, o ne atskiros dalys, ir viešoje erdvėje nuodėmingas gyvenimo būdas negali būti propaguojamas. Peršama nuomonė, kad ir abortai, ir eutanazija yra normalus dalykas, tik įdomu, ar kuris nors iš taip kalbančiųjų norėtų būti sudraskytas motinos pilve ir ištrauktas iš jo gabalėliais. O faktai apie baisius išgyvenimus ir depresijas patiriančias moteris, kurioms buvo atlikti abortai, yra gana kruopščiai slepiami ar tiesiog nutylimi. Kalbant apie eutanaziją – tai daugelio mėgstamas, racionalus ir nežinia ar tikintis amerikietiško serialo personažas daktaras Hause‘as, sprendžiant klausimą dėl senyvo žmogaus „užmigdymo“, pasakė, kad geriau jau kentės skausmus, bet bus gyvas, o ne taps numirėliu tik dėl jų. Taigi kiekvienas žmogus yra svarbus, ir vieni per kitus esame mokomi globoti bei priimti globą, dalytis džiaugsmu ir padėti sunkumuose. Be šių dalykų žmogiškumas nyksta, todėl reikia neužmerkti akių prieš blogybes ir su meile padėti vieni kitiems surasti tikrąjį tiesos kelią (anot Aristotelio, pasiekiamą dorybėmis).

Kad ir kiek ieškotume atsakymų į buitinius ir būties klausimus, kad ir kaip mums sektųsi surasti gyvenimo tikslą (pašaukimą), kad ir kiek abejotume ar tai tikra, ar ne, bet žinant, jog šioje erdvėje mūsų kažkada nebebus, galime teigti, kad ,,kažko vertas tik toks gyvenimas, kuris nugyventas dėl kitų“(A. Einsteinas).