2011 06 10

bernardinai.lt

nemunas

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Ieva Birmantaitė. Rašyti žvilgsnius ant lyjančio Jono Meko lango

Pirmoji pažintis, ar tai būtų naujas draugas, ar knyga, prasideda tiesiog nuo žvilgsnio ir žodžių: „Labas, mano vardas…“ Tikriausiai nenuostabu, jog šiuo atveju pagrindinė priežastis, kodėl iš daugelio būtent šioji knyga atkreipia mano dėmesį, yra žinoma autoriaus pavardė, kuri pirmoji imasi mane kalbinti. Jonas Mekas, „Žmogus prie lyjančio lango“*. Taigi vien vardas ir pavadinimas – daugiau ši knyga, bent kol kas, nieko negali apie save pasakyti, nes nėra nei trumpos anotacijos, kurią galėčiau slapčia pavadinti savo lūkesčiais, nei įžanginio autoriaus žodžio, kuris pradėtų dialogą tarp teksto ir manęs, sukurtų deramą tolesnės pažinties nuotaiką.

Šių dienų skaitytojui J. Mekas pažįstamas ne tik kaip rašytojas, bet ir kaip kino filmų kūrėjas – galbūt kaip pastarasis netgi labiau, nes filmografijos sąrašas gerokai pranoksta jo, literatūros kūrėjo, bibliografiją. Todėl šioje trumposios prozos rinktinėje pagrįstai galima ieškoti ir rasti sąsajų tarp kino ir literatūros. Būtų netgi tikslu teigti, kad „Žmogus prie lyjančio lango“ yra ne trumpų tekstų, bet vaizdelių rinkinys, kiekviename jų fiksuojamas atskiras reginys ir judesys. Šių vaizdelių ašimi tampa žiūrinčiojo ir matančiojo pozicija, stebėjimas, tarsi kino kamera pagaunantis aplinkos objektus. Pavyzdžiui, tokio paties pavadinimo (kaip ir knygos) tekste pagrindinis personažas prasidėjus liūčiai žvelgia pro langą į gatvę ir fiksuoja aplinką: trys moterys, sėdinčios ir supančios vaiką, tarpdury besikalbantys vyrai, bėgiojantys ir garsiai šūkaujantys vaikai, balose šokantys lietaus burbulai… „Gera žiūrėti ir jausti, kaip gyvenimas teka pro šalį, ir priimti viską be jokios atrankos. Ir pačiam visame tame paskęsti, ištirpti, susilieti“ (p. 83). Lietus tampa laidininku tarp stebėtojo ir stebimųjų – lašų palietimas ranka leidžia priartėti prie stebimos tikrovės. Toks reginių užrašymas skatina prisiminti ir J. Meko vizualiųjų menų centrą Vilniuje, tai yra jo kūrybos savitumas, priežastis, lemianti žodžio vaizdingumą, teksto tapsmą žvilgsniu.

Didžioji kūrinių dalis datuojama 1946-1956 m. Žinoma, kad 1944-aisiais J. Mekas buvo suimtas ir išsiųstas su broliu priverstiniams darbams į Vokietiją; taip pat, kad 1949 m. emigravo į JAV – šios kelios biografinės detalės yra svarbus kontekstas, leidžiantis lengviau datuojamuose kūriniuose atpažinti emigracijos ženklus, nuorodas į to laikotarpio nuotaikas. „Kaip čia nejauku tarp šitų barakų! Kokie murzini malksnų stogai, šiukšlių krūvos su aitriai dvokiančiom skardinėm“ („Vienas gimimas“, p. 48); „Jie visi laukia to paties laivo į Ameriką (…) Jie visi DP, tie žmonės“ („Žmogus prie lyjančio lango“, p. 78) – DP stovyklos laikas ir atrastosios Amerikos vaizdiniai. „Kodėl jis čia atvažiavo, į kitą kontinentą, toli nuo savo krašto? Kodėl šita kėdė čia stovi? Kodėl šita gėlė? Jam tai nebuvo klausimai, jam tai buvo faktai“ („Didysis skirsnis“, p. 60); „Jam visa tai buvo kaip didžiulis cirkas, visas šitas žmonių marginys, ir kartu su šita tvanka ir šiluma, ir su šituo parku – viskas buvo didžiulė scena“ („Central park“, p. 54). Emigracijos ženklus galima sieti su autoriaus biografija, bet J. Mekas į savo personažus žiūri iš šalies, tarsi tekstai būtų sąmoningai kuriami apie „tą kitą žmogų“ („jis“, „tas žmogus“) bandant išvengti asmeniškumo, nors ir pasirenkama visažinio naratoriaus pozicija. Likusi, nedatuotoji, rinkinio tekstų dalis nei struktūra, nei temomis neišsiskiria, tad skaitant paeiliui ir nekreipiant dėmesio į šį formalų skirtumą aišku, kad datos paminėjimas ar jos nutylėjimas iš esmės nieko nekeičia.

Galima ir tokia prielaida – tekstais pratęsiama ar papildoma J. Meko dienoraščių „Žmogus be vietos. Nervuoti dienoraščiai“ tema. Bet ar ieškantis žmogus randa TĄ vietą prie lyjančio lango? Tikriausiai ne, nes knygoje, kaip ir dienoraščiuose, jaučiamas ieškojimo, ėjimo, vienatvės, nepritapimo motyvas: „Jam staiga buvo gera, kad jis yra vienas ir svetimam mieste, kur jo niekas nežino ir nepažįsta. Niekas jo neriša jokiu moralu ir jis gali labai laisvai jaustis ir dabar eiti ir stoviniuoti tarp šitų žmonių, žiūrėti į juos, vien malonumui, ar įdomumui, nepažįstamam tarp nepažįstamų“ (p. 72). Tačiau tai tik laikina malonaus vienišumo iliuzija, sugriaunama (kaip ir buvo galima tikėtis) toliau plėtojant tekstą: „Jam staiga norėjosi būtinai su kuo nors pasikalbėti, būtinai rasti kokį žmogų. (…) Bet jis gerai žinojo, kad jis yra vienas visoje šitoje tvankoje ir šitame žmonių skruzdėlyne ir šitoje maišaty, šitame milžiniškame parke“ („Žmogus ant tilto“, p. 74). Taigi nuolat jaučiamos tos pačios kūrybinės nuotaikos, kurias jau būtų galima pavadinti „mekiškosiomis“, tačiau tai dar nebūtinai reiškia monotoniją, įprastumą ar nieko naujo nepasakymą, juk iš esmės vietos ieškojimas (kaip vienas iš motyvų) nusako nuolatinį judėjimą, ir neįmanoma to matyti bei patirti pasyviai: „Ir taip jis mėtėsi, prapuolęs, ir nežinodamas, visą vakarą, mėtomas keisto ir fantastiško žaidimo, nei sapne, nei realybėje, nežinodamas jau nieko, tik leisdamas pats plaukti, išsviestas, ir kairėn ir dešinėn, bejėgis ir be krypties, visą vakarą, bejėgis, suardytas, išmuštas, suplėšytas“ („Apie realybę“, p. 68). Atsiskleidžianti „mekiškoji“ nuotaika tampa autoriaus tekstų savitumo pagrindu, todėl ir rinkinys „Žmogus prie lyjančio lango“ natūraliai, neišsiskirdamas ir per daug nestebindamas dera visame J. Meko kūrybos (šiuo atveju – literatūros, o ne kino) kontekste.

Vis dėlto dabar, skaitant šią recenziją, turėtų būti atsakyta į vieną svarbų, o gal net ir esminį klausimą – verta ši knyga mano (kiekvieno skaitytojo) dėmesio ar ne? Jei bent viena recenzija galėtų atsakyti į jį tik žodžiu „taip“ arba „ne“, veikiausiai šis žanras išnyktų, tačiau, laimei, negali. Todėl mano atsakymas būtų toks: kiekvienam savas langas ir savas žvilgsnis pro jį. Jei nors truputį smalsu žvilgtelėti ir pro J. Meko langą jo paties akimis, tuomet ši nedidelė, vos šimto puslapių knyga – jums.

* Jonas Mekas, Žmogus prie lyjančio lango. – Vilnius: „Baltos lankos“, 2010.