2011 06 10

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Kun. K. Kėvalas. Gyvenimas, netilpęs į rėmus

2011 m. birželis 8 d. Kauno Prisikėlimo bažnyčioje pasakyta homilija kun. dr. Arvydo Žygo atminimui

Kun. Arvydą pirmą kartą pamačiau berods 1991 metais. Kai dar mokiausi Kauno technologijos universitete, su kitais savo draugais sužinojome, kad atsikūrusio Vytauto Didžiojo universiteto didžiojoje salėje „profesorius iš Amerikos“ skaito paskaitas apie antropologiją. Vaizdas buvo tada neįprastas – salė pilna jaunų žmonių, jie klausosi žmogaus, kuris stovi ant scenos, kalba pašvelninta lietuvių kalba, plačiais mostais rodo schemas ir plakatus, vaizduojančius žmogaus evoliuciją. Juodi džinsai ir juodas aptemptas džemperis bei visos manieros rodė, kad jis yra „ne iš mūsų pasaulio“, kaip mes tada buvome pratę matyti žmones aplinkui. Neatsimenu, minčių, kurias mums jis tada dėstė, bet liko atmintyje nepaprasta nuotaika ir užsidegimas, kai klausiausi. Atrodė, kad salėje tiesiog dvelkė gaivus vėjas, laisvės, troškimo žinoti ir žmogaus slėpinio nuostaba. Nors tą kartą paskaitoje nebuvo kalbėta tikėjimo tema, visgi, kai skirstėmės iš salės, vienas mano draugas pasakė: „Jis kalba kaip kunigas…“ Negalėjau net įtarti, kad aš jau po devynerių metų gulėsiu ant Kauno katedros grindų šalia šio žmogaus, giedant visų Šventųjų litaniją, ir mes tapsime kunigais.

Kitą kartą pamačiau prof. Arvydą Žygą ateitininkų stovykloje. Mane tada

Kun. dr. Kęstutis Kėvalas

Zenekos nuotrauka

nepaprastai žavėjo jo atsidavimas. Tada slapta jau galvojau apie kunigystę, ir jo pavyzdys mane kaitino ir drąsino: žiūrėk, ir tu galbūt taip galėtum. Koks mano džiaugsmas buvo ir padrąsinimas, kai vieną dieną jau būdamas seminarijoje sužinojau, jog Arvydas pasuko kunigystės link. Sakiau sau, kitaip ir būti negalėjo, jis jau buvo Jėzaus apaštalas.

Seminarijoje Arvydas Žygas buvo legenda. Jis buvo kitoks. Jis teologiją dėstė per antropologijos ar net, sakyčiau, biochemijos prizmę. Jam viskas derėjo: ir žmogaus DNR struktūra, ir žmogaus išganymo paslaptis. Jis mums, seminaristams, užsidegęs rodydavo DNR grandines ir stulbinamą žmogaus organizmo molekulinę tvarką, klausdavo, kaip mes manome, ar galėtų žmogus būti visatos atsitiktinumas. Kiti dėstytojai, mums pateikdavo filosofinį Dievo buvimo įrodymą, o jo kalbėjimas apie Dievą plaukė tiesiog iš chemijos, biologijos ir antropologijos mokslų. Jis, tiesa, stengėsi, kad šių mokslų dėstymas būtų privalomas ir seminarijoje. Ir iš jo paskaitų buvo akivaizdu, kodėl jam buvo tai svarbu. Seminarijoje Arvydas netilpo į įprastus rėmus, jis buvo kartu ir mūsų dėstytojas, ir pats studijavo, ruošdamasis kunigystei, jis buvo mūsų pastoracijos vadovas ir pats labai intensyviai dirbo pastoracijoje. Jo kabineto šviesa degdavo iki paryčių, o kitą dieną jis ištaria: „Koks turi būti žmogus“, kuris parašo tokią encikliką „Veritatis Splendor“ (turėdamas omenyje Jono Pauliaus II dokumentą „Tiesos spindėjimas“).

Jo subtilus humoro jausmas, žmogiška šiluma traukė, jo kambarys visada buvo pilnas žmonių, pilnas pokalbių. Seminaristai irgi norėdavo su juo pajuokauti, nors ne visada vykusiai. Žinodami, kaip jis bijo pelių, kartą atnešė stiklainyje sugautą pelę ir padovanojo kaip dovaną, nenaudėliai. Mes nemokėjome būti tokie jautrūs ir kartu švelnūs savo juokais kaip jis…

2000-ieji mums abiem buvo ypatingi metai. Tais metais Arvydas Žygas ir aš buvome įšventinti į diakonus, o birželio 29 d. Petro ir Pauliaus iškilmėje į kunigus. Atsimenu, kaip mes ruošiamės tas paskutines savaites. Jis visada galvojo apie kitus, kad nepamirštume to ar ano pakviesti, kaip pavalgydinsime tiek žmonių, kur kokia grupė kuriame kambaryje valgys. Atsimenu, stovime „Maximos“ parduotuvėje tą birželio 29 d. jau gerokai po vidurnakčio, pirkdami maistą, nes Arvydas norėjo nupirkti maisto atvykstančiai grupei žmonių iš jo taip pamilto Punsko krašto. Staiga jis atsisuka į mane ir sako: „Ar nenuostabu ir neįtikėtina, kad šiandien tapsime kunigais?“ Aš pagalvojau, gal mums būtų geriau pasitikti šią dieną ne „Maximoje“. To nesakiau Arvydui. Jis apie save negalvojo. Jis galvojo, ar tie kiti, kurie atvyksta, turės galimybę pavalgyti. Tą dieną į Kauno katedrą susirinko labai daug brolių kunigų ir mūsų draugų. Nei jis, nei aš, nei Kauno seminarijos šeimininkės nežinojo tikslaus skaičiaus, kiek prie stalo buvo valgiusiųjų. Iki šiandien prisimenu, kaip vieną didžiausių seminarijos virtuvės išbandymo švenčių.

Mums Dievo Apvaizda lėmė kunigystės pradžioje dirbti seminarijoje. Jis buvo seminaristų dvasios tėvas, aš – parengiamojo kurso vadovas. Tai vieni gražiausių mano draugystės su kun. Arvydu laikotarpių. Man tai buvo Dievo didelė dovana. Juk galėjau žiūrėti į jį kaip pavyzdį, į jo kantrybę sielovadoje kaip įkvėpimą, į jo Dievo meilę ir nuoširdžią maldą, kaip kunigystės stilių. Ne kartą dalyvaudavome įvairiuose renginiuose, ateitininkų stovyklose, seminarijos posėdžiuose. Kun. Arvydą galėčiau apibūdinti keliais žodžiais: tai asmenybės magnetizmas. Žmonės kalba, kad popiežius Jonas Paulius II tai turėjo. Aš pats ne kartą valdžiausi, eidamas pro Kauno kunigų seminarijos kiemelį, kad neužeičiau pas kun. Arvydą tik šnekėti ir pabūti, nes žinojau, jog jis turi pailsėti ir nuo žmonių, ir nuo pokalbių, paprasčiausiai išsimiegoti ir atlikti savo darbus, kurių jo planuose buvo tiek, kad man besiklausant svaigdavo galva. Aš visada stebėjausi jo ištverme ištisai be perstojo dirbti, o po to dar ilgai kalbėtis su žmonėmis, juos išklausant ir guodžiant. Seminarijoje net susidarydavo eilės žmonių, kurie norėdavo pasišnekėti su juo. Esu kartą kiemelyje vienam žmogui pasakęs, kad kun. Arvydas gali būti čia tik po kelių valandų, ir žmogus ramiai atsakė: „Gerai aš palauksiu.“

Turbūt esame ne kartą matę jį ilgu savo stotu pasilenkus prie kokio senelio, vargšo ar pijokėlio. Jis neapsiribojo lito įmetimu į prašančio žmogaus delną. Jis ėjo su šiais žmonėmis į pasų poskyrį, kad jie gautų vėl jų, „kaip jie sakydavo“, pavogtus pasus ir galėtų praleisti naktį nakvynės namuose, į kuriuos kitaip jų neleisdavo. Matydavau jį nešantį žmogui maistą. Matydavau jį lekiantį į pagalbą Kauno psichiatrijos ligoninėje, nes personalas jį maldaudavo ateiti, sakydami, kad po kun. Arvydo aukotų šv. Mišių tris dienas ligoniai yra ramūs. Jis sekmadieniais vykdavo pas seseles Kazimierietes aukoti šv. Mišių, kur rinkdavosi būriai žmonių pasiklausyti jo pamokslų, ir dar tą patį sekmadienį skubantį aukoti šv. Mišių Kauno katedroje vaikams ir šeimoms, kur jis sakydamas pamokslus atsinešdavo pliušinių žaislų ir iliustruodavo vaikams Dievo meilę, o šv. Mišių pabaigoje prašydavo tėvelių pasižadėti, kad vaikams primins, jog reikia padaryti gerą darbą Dievuliui. O vieną kartą grįždamas vėlai vakare buvo užpultas jaunuolio su ginklu, kuris grasino jį nužudyti, jei neatiduos pinigų. Jis, vėl galvodamas apie kitą, tam vaikinui ištarė: „Broli, tu mane nužudęs papulsi į pragarą, kaip tu gyvensi su tokia nuodėme, savo gyvenimą susigadinsi, ateik, va, sekmadienį į seminarijos bažnyčią, į Šv. Mišias, tai gausi visko, ko tau reikia.“ Tas vaikinas buvo nuginkluotas tuo sakiniu. Jis atsitraukė apstulbęs nuo reakcijos žmogaus, kuriam buvo įremtas ginklas į krūtinę. Žiūrėdamas į kunigo Arvydo gyvenimą iš arti, į jo tiesiog aistringą, be ribų meilę ir atsidavimą kitiems, manau, kad jis pas Viešpatį bus vainikuojamas šventojo vainiku.

Kai išvyko į Ameriką, kun. Arvydo 2007 m. tikslas buvo teologijos daktaratas, kad galėtų toliau be kliūčių dėstyti Vytauto Didžiojo universitete. Nors jis jau buvo biochemijos daktaras, visgi teologijos dėstymui to reikėjo. Iš karto kibo į mokslus Mundelaino seminarijoje, esančioje netoli jo gimtosios Čikagos. Gilinosi į pastoracijos, teologijos ir klinikinės pagalbos derinį. Pradėjęs dirbti Nativity lietuvių parapijoje, jis taip pat negalėjo atsakyti žmogui, prašančiam pagalbos. Esu ne kartą girdėjęs iš jo, kaip, paskambinus iš lietuvaičių šeimos ir papasakojus apie labai blogą padėtį, vykdavo vėliausią vakarą pas tą šeimą ir kalbėdavosi iki paryčių, bandydamas sutaikyti ir įkvėpti norą vėl gyventi. Sako, vieną kartą, paryčiais, miegojęs automobilyje, kelkraštyje, o po to vykęs į seminariją  paskaitoms. Ne kartą bandžiau jam sakyti: „Arvydai, ar to jau ne per daug, juk turi žiūrėti savęs.“ O jis man sakydavo: „Aš negaliu jiems nepadėti, kaip gali atsakyti žmogui, kurio tokia baisi padėtis.“ Kaip gali atsakyti prašančiam žmogui padėti. Jis grūmėsi su savimi, mėgindamas pasakyti NE. Kaune studentai pasakoja, kaip per egzaminą jiems berašant jis atsiverčia knygą pavadinimu „Kaip pasakyti ne, neprarandant draugų“. Skaitydavo ir net garsiai nusijuokdavo, nes ten jis turbūt atrasdavo tikslų savęs aprašymą. 

Paskutinius savo gyvenimo metus praleido Putname, būdamas seselių kapelionu ir padėdamas Amerikos rytinio pakraščio Lietuvių sielovadoje. Žiūrėk, jis aukoja šv. Mišias sekmadienį Putname, tada tą pačią dieną skrenda iš Bostono į Vašingtoną ir ten aukoja šv. Mišias lietuviams, tada šnekasi su norinčiais susituokti ar krikštyti savo vaikus. Ir čia, Putname, nors ir nuošali vieta, apsupta gražios gamtos ir ramybės, kur tarsi būtų puiki vieta akademikui dirbti savo mokslinius darbus, kur tiek daug metų dirbo kapelionu ateitininkijos patriarchas kun. Stasys Yla, jis buvo greitai pastebėtas ir vietinių kunigų, ir įvairių grupių, kurios atvykdavo pas seseles rekolekcijų. Jo kalbėjimas, jo įkvepianti dvasia žmones gydė ir traukė. Žmonės net nenujautė, kad jis eina, atiduodamas paskutines savo jėgas, poilsio sąskaita besirengdamas rekolekcijoms, seminarams ir savo daktarato rašymo darbams.

Jo gyvenimas tarsi netiko mūsų laikui ir standartams. Jis tam tikra prasme peržengė ribas, tarsi skubėdamas į amžinybę. Skubėjo, atrodė, tarsi nujausdamas, kad nedaug turi laiko. Skubėjo daryti gera. Paskutinį kartą, kai jį mačiau aplankęs Putname, jis mane vežė į Niujorką, prašiau, kad to nedarytų, nes tai 5 val. kelionė automobiliu. O jis sakė, mes dar turėsime progą pakalbėti, ar tai nebūtų gerai. Sutikau. Aš visada ilgėjausi su juo pasikalbėti. Kaip ir kiti šimtai jį supusių žmonių. Mes kalbėjomės apie gyvenimą, apie kunigystę, apie ateities planus. Vidurnaktį, kai pasiekėme Niujorką, man net į galvą nešovė, kad jis suksis atgal ir vėl važiuos tą patį kelią. Vėl bandžiau atkalbinėti. O jis man sako: „Aš dar spėsiu 8 val. ryte aukoti šv. Mišias seselėms.“ Bijojau, kad neužmigtų prie vairo, o jis man sako: „Nebijok, aš važiuosiu atsidaręs langą, viskas bus gerai.“

„Nėra didesnės meilės nei gyvybę už draugus atiduoti“, – sakė Jėzus. Arvydo gyvenimo stilius buvo tiesiog šie žodžiai. Jis po truputį atidavinėjo kiekvienam sutiktajam savo gyvybę. Kas gi buvo tai, tie ilgi pokalbiai su žmonėmis, tas įsiklausymas į žmogų, tarsi niekas daugiau aplinkui neegzistuotų. Tas žvilgsnis, pasilenkus prie žmogaus ir klausimas: „Kaip gyveni?“ Kas buvo tas nuolatinis jo troškimas žmogų vesti prie Dievo ir atvedus džiaugtis, kaip didžiausiu gyvenimo laimėjimu. Kas buvo tas „aš negaliu jam nepadėti“?

Šią savaitę, kai atsisveikiname su kun. Arvydu Žygu, šv. Mišių liturgijoje skaitome Kristaus aukščiausiojo kunigo maldą, kaip Naujasis Testamentas vadina Jono 17 skyrių. „Aš jau nebe pasaulyje… Jie dar pasaulyje, o aš grįžtu pas tave. Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs, kad jie būtų viena kaip ir mes. Dabar aš einu pas tave, ir tai kalbu pasaulyje, kad jie turėtų savyje manojo džiaugsmo pilnatvę.“ Kaip tinka šie Jėzaus žodžiai Tavo gyvenimui, mielas kun. Arvydai! Tu susitapatinai su Kristumi savo gyvenimu. Savo darbais ir savo kančia. Gal dėl to mums taip yra sunku su Tavimi atsisveikinti. Juk kai mes matėme Tave, matėme Kristaus paveikslą. Tu mus traukei. Dabar labai mums aišku, kodėl paskui ėjo minios, norėdamos jo pasiklausyti ir jo drabužį paliesti.

Žmogus negali gyventi be Dievo. Jis žmogų traukia. Tu, Arvydai, savo asmeniu traukei žmones prie savęs. Traukei prie Kristaus. Jėzus, ateidamas į šį pasaulį, atnešė Dievą. Atrodė, kad tarsi niekas pasaulyje nepasikeitė. Tačiau Jėzaus atėjimas pakeitė žmonijos istoriją iš esmės. Kun. Arvydo pasirodymas mūsų gyvenimuose juos pakeitė. Tai girdžiu iš tiek daug žmonių liudijimų. Tau pavyko būti kunigu, kurį taip trokšta matyti žmonės. Ačiū už Tavo gyvenimo dovaną. Tai buvo kažkas nepaprasto. Atleisk, jei mums nepavyko įsijausti į Tave, kaip Tu galėjai į mus. Atleisk, kad mes Tavęs taip neišklausėme kaip Tu.

Mielas kunige Arvydai, Tave išlydime į amžinybę pirmą čia tarp mūsų, nes Tu pasirinkai vesti žmones. Tu pats pasirinkai būti Geruoju Ganytoju. Užtark mus pas Tėvą, o mes savo malda užtarsime Tave. Ženklai, kurie lydėjo Tavo gyvenimą, mums liudija ypatingą Dievo pasirinkimą veikti per Tavo asmenį. Prisikėlimo bažnyčia, kuri tampa Tavo palaikų vieta ir atminimo vieta, mums primins Tavo Gyvenimą, tokį aukštą, kaip Tu pats buvai, tokį šviesų, kaip šie skliautai, tokį didingą, kaip ši Paminklinė Prisikėlimo Bažnyčia.

Iki susitikimo amžinybėje, kurią taip aistringai, Tu, kun. Arvydai, skelbei!