Donatas Puslys. Fanatizmo kaukės: žmogus kaip koralinis rifas

„Vilnius, puikus ir garbės sklidinas miestas, iškentęs tiek smūgių ir nelaimių, iškęs ir čia pavaizduoto asmens apsilankymą“, – taip po savo portretu viešnagės Vilniuje metu pasirašė anglų publicistas Gilbertas Keithas Chestertonas. Vilnius 1927 metais tikrai iškentė šio talentingo rašytojo, dažnai pavadinamo sveikos nuovokos arba sveiko proto apaštalu, apsilankymą. Šiandien drįsčiau pareikšti, kad G. K. Chestertono idėjos yra aktualios Lietuvai, tad labai svarbu, kad filosofinė šio autoriaus mintis kuo dažniau aplankytų mūsų šalį. Paklausite kodėl? Atsakymas būtų paprastas – G. K. Chestertono idėjos yra puikus priešnuodis prieš bet kokio plauko fanatizmą, kuris įvairiausiais veidais pasirodo mūsų viešojoje erdvėje. Fanatizmu G. K. Chestertono laikė aklą kokios nors vienos idėjos ar vertybės vaikymąsi, šios idėjos suabsoliutinimą, atmetantį bet kokias kitas pažiūras ir vertybes.

Fanatikas ir abejonė

Fanatikas, jo teigimu, nėra tas, kuris tvirtai laikosi savo vertybių ir yra pasiryžęs dėl jų aukotis, tačiau tas, kuris negali suprasti, kad jo dogma vis dėlto tėra dogma ir gali egzistuoti kitoks pasaulio matymo ir suvokimo būdas. Trumpai tariant, ateistas nėra fanatikas teigdamas, kad Dievo nėra, tačiau jis bus fanatikas, jei laikys tikintįjį prietarų kamuojamu tamsuoliu, dar nepagydytu nuo paikų svaičiojimų apie anapusybę. Lygiai taip pat patriotas negali būti laikomas fanatiku, jei akcentuoja tradicijos svarbą, tačiau jis rizikuoja tapti fanatiku, atmesdamas bet kokią kitą tapatybės formą ir įsivaizduojamos arba paties sukurptos lietuviškumo sampratos neatitinkantį asmenį laikydamas eretiku, kurį būtina grąžinti į doros kelią.

Būtent čia ir yra reikalinga tolerancija, nes jos svarba – ne pripažinimas, kad visos nuomonės yra lygiai teisingos ar neteisingos, tačiau suvokimas, jog kitas neprivalo mąstyti lygiai kaip aš. Tokiu atveju tolerancija apsaugo nuo kitaminčių persekiojimo, siekio prievarta juos atvesti į „tikrąjį kelią“ ir užtikrina civilizuotą dialogą, leidžiantį atsiskleisti visai nuomonių įvairovei.

Pagrindinis fanatiko bruožas – jis neabejoja. Tuo, anot G. K. Chestertono, jis nesiskiria nuo bepročio. Tolerancija jam nereikalinga, nes jis žino esąs teisus, o visi jo oponentai yra klaidatikiai. Jis ne siekia pasidalinti savo nuomone ar vizija, o įsivaizduoja esąs tiesos apaštalas.

G. K. Chestertonas teigia, kad kiekvieno sveiko proto žmogaus siekis yra tam tikra pusiausvyra, todėl mąstantis individas nuolat turi būti priverstas laviruoti tarp įvairiausių jį supančių kraštutinumų – siekio rasti pusiausvyrą tarp individualizmo ir bendruomeniškumo, tautinės ir viršnacionalinės tapatybės, proto ir širdies balso. Aklas įsikibimas į kurį nors krantą – fanatizmo požymis.

George‘as Weigelis pabrėžė, kad bendruomenė, išaukštinanti kolektyvizmą, sužlugdo individualumą, tuo tarpu bendruomenė, išaukštinanti individo asmeninį ego, anksčiau ar vėliau žlunga pati. Lygiai taip pat ir bendruomenė, išaukštinanti tautiškumą iki tokio lygio, kai paneigiamos kitos tapatybės formos, uždaro individą ankštame bendrabutyje, tuo tarpu bendruomenė, atmetanti tradiciją ir nebeklausanti to, ką naudingo mums turi pasakyti mūsų protėviai, praranda savo šaknis ir gali būti palyginta su jūrininku, audringoje jūroje pametusiu visus navigacijos prietaisus. Trumpai tariant, reikia išmokti tiek puoselėti savo individualumą, tiek neatmesti bendruomenės svarbos, tiek saugoti savo tautinį tapatumą, tačiau, perfrazuojant Witoldą Gombrowiczių, išmokti būti kažkuo erdvesniu už lietuvį ir mokėti reflektuoti savo tautinę tapatybę, atsižvelgiant tiek į gerąsias, tiek į neigiamas jos ypatybes ir nevengiant iš savęs pasijuokti, nes, kaip teigė tas pats W. Gombrowiczius, jei sugebate juoktis iš savęs, žaisti ir džiaugtis savimi, tai net patekę į didžiausią bėdą būsite išgelbėti.

Tautinis fanatizmas

Lenkų publicistas Adamas Michnikas po komunizmo žlugimo įvardijo tris fundamentalizmo kryptis – tautinį, religinį ir populistinį fundamentalizmą. Sutinkant su šiomis jo mintimis, manau, kad sąrašas tikrai nėra baigtinis, ir į šitą rinkinį dar būtų galima pridėti nihilistinį, racionalistinį fundamentalizmo variantą. Šiame rašinyje leiskite pakalbėti apie tautinio fundamentalizmo keliamus pavojus. Visų pirma tai aktualu patiems dešiniesiems, kurių gretose neretai pasitaiko tokių „grynuolių“, diskredituojančių pačias patriotizmo ir tradicijos sąvokas. Visa kita, kas lieka neaptarta šiame rašinyje, dar sulauks savo eilės.

Tautinis fundamentalizmas, remiantis G. K. Chestertonu, reiškiasi kaip skurdus patriotizmo variantas. Tai tėra raginimas didžiuotis tuo, kas tautoje geriausia, užmirštant tam tikras juodas dėmes, sutepusias tautos mundurą, arba dėl visų nesėkmių kaltinantis tariamus priešus, t. y. „žydrus, juodus, raudonus ir taboro čigonus“. Trumpai tariant, kaltinami visi, esantys aplinkui, tačiau atsisakoma pažvelgti į save. Tai – selektyvus patriotizmo variantas, kuriam G. K. Chestertonas priešinosi teigdamas, kad jei jau didžiuojamės tuo, ką turime geriausio, tai turime atgailauti ir dėl to, kas pas mus yra blogiausia.

Patriotizmas prasideda ne nuo žvalgymosi į kitus, o nuo asmens klausimo sau: ką aš galėčiau padaryti dėl savo bendruomenės, ką turėčiau padaryti, kad tie, kuriais aš didžiuojuosi, būtų pagerbti, o tie, dėl kurių man gėda, nebūtų pamiršti, o nuolat prisimenami kaip perspėjimas apie kelyje tykančius klystkelius?

Patriotizmas, remiantis G. K. Chestertonu, reiškiasi kaip „mirusiųjų demokratija“, kuri ne paneigia, bet išplečia liberaliosios demokratijos apibrėžimą. Pastaroji reikalauja išklausyti žmogelio, kuris galbūt tėra tavo tarnas, nuomonės, o „mirusiųjų demokratija“ reikalauja suteikti balso teisę mūsų protėviams. Liberalioji demokratija reikalauja, kad balso teisė nebūtų atimta dėl klasinės padėties, išpažįstamų vertybių ir pan., o „mirusiųjų demokratija“ reikalauja, kad balso teisės neatimtų individo mirtis.

Siūloma tęsti dialogą su ankstesnėmis kartomis, tačiau vėlgi perspėjama – tas dialogas neturi būti selektyvus ir skurdus. Tai svarbus perspėjimas ir Lietuvai, kad ši, plėtodama dialogą su praeities kartomis, neskubėtų pasmerkti unijinės tradicijos ir vaizduoti tą laikotarpį kaip nuosmukio metus ar tam tikrą baltą dėmę mūsų istorijoje. Taip, Lietuva 1918 metais pasirinko tautinės valstybės kelią, kaip, beje, ir Lenkija pasekė Romano Dmowskio, o ne Jozefo Pilsudskio idėjomis. To dabar nepakeisi ir, kaip teigė Czeslawas Miloszas, dabar belieka viena išeitis – lietuvis gali kalbėti kaip prolenkiškai nusiteikęs asmuo, o lenkas kaip prolietuviškai pozicijai atstovaujantis veikėjas. Vis dėlto tautų išsiskyrimas – ne priežastis atmesti ištisų kartų bendrą paveldą, iš kurio tikrai yra ko pasimokyti, – kad ir Joachimo Lelevelio pirmą kartą išsakytos idėjos „už jūsų ir mūsų laisvę“, susiejusios kovą už kitų tautų ir individų laisvę su kova už savo paties laisvę.

Galiausiai patriotizmas neturėtų reikšti ir asmens individualumo panaikinimo. Lenkų rašytojas Karolis Irzykowskis parašė puikų kūrinį „Koralinio rifo filosofija“. Šis rašinys teigė, kad tiek fašistai, tiek komunistai traktavo žmogų kaip moralinį koralinio rifo ekvivalentą. Visa tai reiškė, kad pavieniui joks žmogus nėra vertingas, vertė atsiranda tik tuomet, kai paskiri koralai susijungia į rifą, ir nėra jokio skirtumo, ar tas rifas sudaromas klasės, ar tautiškumo pagrindu. Bet kokiu atveju individualumas čia pradingsta minioje – vienu atveju jį ištirpdo viso žmonių margumyno suskirstymas į proletariatą ir buržujus, o kitu atveju viską nulemia priklausymas ar nepriklausymas tautai. Pats žmogus čia yra bevertis, o, prisimenant G. Weigelio žodžius, kiekviena visuomenė, išaukštinanti kolektyvizmą, sužlugdo individualią asmenybę.

Čia vėlgi dera grįžti prie G. K. Chestertono minčių. Jis teigia, kad pasaulyje nėra nieko sudėtingesnio už demokratiją, nes ne visi gali ramiai klausytis esą karaliai, ir nėra nieko sudėtingesnio už krikščionybę, nes ne visi gali klausytis esą Dievo vaikai. Pastarasis principas grąžina žmogui jo individualumą. Nesileidžiant į gilius svarstymus, čia verta pacituoti dvasininką Anthony Bloomą kuris savo knygoje „Dvasinė kelionė“ puikiai paaiškina, ką reiškia pasakymas, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą. Toks pasakymas suteikia pagrindą žmogaus individualumui, nes konstatuoja, kad kitas individas yra „Dievo kūrinys tiek pat, kiek ir aš; jis sukurtas ne pagal mano paveikslą, bet pagal Dievo. Jis pašauktas būti panašus į Dievą, bet ne mane“.

Krikščionybė skleidžia žinią, jog kiekvienas individas yra unikalus, kad neprivalo būti toks, kaip dauguma, tačiau ir neturi susitelkti tik ties savimi, nes jis nėra pats svarbiausias – lygiai svarbūs ir kiti. Šiuo atveju žmogus nebetraktuojamas kaip koralinis rifas, vertę įgyjantis tik grupėje, o kaip savaime vertingas sutvėrimas.

Demokratinis principas, teigiantis, kad kiekvienas yra karalius, suteikia tokiam individui laisvę dalyvauti sprendžiant savo politinės bendruomenės likimą, o kartu ir prisiimti atsakomybę už tą bendruomenę. Trumpai tariant, pasakymas, kad žmogus demokratijoje yra karalius, reiškia viena – žmogus nėra vergas, o laisvo žmogaus pagrindinis bruožas – atsakomybės jausmas. „Mes lenkiamės įžūliam tironui, nes jaučiamės silpni. Mes norim užkrauti savo naštą ant svetimų pečių, o tai juk ir yra vergystės esmė, jos dvasia, ir visai nesvarbu, ar mes perduodam savo reikalus vergams ar didikams“, – teigia G. K. Chestertonas.

Vergystė reiškia neatsakingumą, nes atsakingu laikomas tas, kuriam vergaujama. Nepakankamai pamaitintas vergas per rinkimus gali nuversti savo valdovą, tačiau netrukus atsiduos kitam, nes pats savimi pasirūpinti negali – tokiam reikalingas šeimininkas. Tuo tarpu žmogaus orumas reikalauja pačiam prisiimti atsakomybę į savo rankas puikiai suprantant, kad tu esi politinės bendruomenės dalis, vadinasi, turi prisiimti ir dalį atsakomybės už jos likimą – dalintis tiek laimėjimais, tiek nesėkmėmis. Taip individualumas sujungiamas su bendruomeniškumu, apsisaugant nuo kraštutinumų, priešingai bendruomenė tampa individo laisvės pasireiškimo erdve. Jis įtraukiamas į nuolat besitęsiantį dialogą, gauna teisę išsakyti savo nuomonę.

Dialogas šiuo atveju reikšmingas tuo, kad teikia apsaugą viešajai erdvei dvejopu požiūriu – viena vertus, ji netampa „nuoga“ ir dominuojama tik technokratų, kita vertus, dialogas apsaugo nuo kurios nors vienos nuomonės įsigalėjimo, o tai reiškia – nuo fanatizmo. Savaime suprantama, dialogas nebus lengvas, jo kelyje glūdi nesutarimai, aštrūs nuomonių susikirtimai, tačiau svarbu išlaikyti pokalbį, kad netaptume nesusikalbančiųjų fanatikų sambūriu.