Sunku skaityti? Padidink tekstą, spausdamas ant aA raidžių straipsnio pradžioje. Perskaitei lengviau? Nepamiršk -> Paremti
Neįskaitai? Spausk teksto didinimo mygtuką. Paremk. Ačiū!

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

C. S. Lewis. Kipšo laiškai (II)

Lietuvos knygynus ką tik pasiekė nauja Clive Staples Lewis knygos „Kipšo laiškai“ laida.  Pirmą kartą Zigmanto Ardicko ir Kęstučio Šidiškio vertimas į lietuvių kalbą pasirodė 1996 m. Dabar „Katalikų pasaulio leidiniai” išleido antrąjį pataisytą ir papildytą krikščioniškosios literatūros klasika tapusios knygos leidimą.

Šis kūrinys – tai patyrusio kipšo laiškai jaunam kipšui-gundytojui, ką tik pradėjusiam savo praktiką. Vos pasirodę „Kipšo laiškai“ iškart tapo ir tebėra populiariosios teologijos ir religinės patirties gairė daugeliui žmonių. Siūlome dar vieną šios knygos išrauką.

Bran­gu­sis Ne­la­buk!

Di­džiai ne­ma­lo­nu bu­vo su­ži­no­ti, kad ta­vo glo­bo­ti­nis ta­po krikš­čio­niu. Ne­puo­se­lėk vil­ties, jog tau pa­vyks iš­veng­ti de­ra­mos baus­mės; ti­kiu, kad do­rai vis­ką ap­mąs­tęs, tu net pats ne­no­rė­si lik­ti ne­nu­baus­tas. O tuo tar­pu mums rei­kia kuo ge­riau iš­nau­do­ti su­si­klos­čiu­sią pa­dė­tį. Nė­ra ko pul­ti į ne­vil­tį: šim­tai to­kių bran­daus am­žiaus at­si­ver­tė­lių, trum­pai pa­vie­šė­ję Prie­šo sto­vyk­lo­je, bu­vo at­ko­vo­ti ir su­si­grą­žin­ti. Vi­si glo­bo­ti­nio įpro­čiai, tiek pro­ti­niai, tiek kū­niš­ki, vis dar dir­ba mū­sų nau­dai.

Vie­na di­džiau­sių mū­sų są­jun­gi­nin­kių šiuo me­tu yra pa­ti Baž­ny­čia. Su­prask ma­ne tei­sin­gai. Aš tu­riu gal­vo­je ne tą Baž­ny­čią, ku­rią mes ma­to­me iš­skė­tu­sią ga­lin­gus spar­nus virš lai­ko ir erd­vės, bai­sią kaip ar­mi­ja su vė­lia­vo­mis. Tai, pri­si­pa­žįs­tu, vaiz­das, nuo ku­rio su­dre­ba net ir drą­siau­si gun­dy­to­jai. Bet, lai­mė, tiems mir­tin­gie­siems jis be­veik ne­ma­to­mas. Ta­vo glo­bo­ti­nis te­ma­to ne­baig­tą sta­ty­ti pseu­do­go­ti­ki­nį mū­rą, iš­ki­lu­sį nau­jų sta­ty­bų kvar­ta­le. Kai jis įei­na vi­dun, prie jo, nu­tai­sęs sal­džią mi­ną, sku­ba vie­ti­nis ba­ka­lė­ji­nin­kas ir bru­ka į ran­kas bliz­gan­čiais vir­še­liais kny­gą su li­tur­gi­ja, ku­rios ne­su­pran­ta nei vie­nas, nei ki­tas, ir dar vie­ną ap­triu­šu­sią kny­giūkš­tę su ne­ke­lian­čio­mis pa­si­ti­kė­ji­mo re­li­gi­nė­mis gies­mė­mis, daž­niau­siai pra­sto­mis ir dar iš­spaus­din­to­mis smul­kiu šrif­tu. Pa­sie­kęs sa­vo klaup­tą ir ap­si­dai­ręs, jis iš­vys­ta ap­link bū­tent tuos kai­my­nus, ku­rių iki tol ven­gė. Tu tu­ri rem­tis tais kai­my­nais kiek įma­ny­da­mas. Te­gul jis min­ty­se šo­ki­nė­ja ten ir at­gal nuo žo­džių „Kris­taus kū­nas“ prie gre­ta esan­čių kai­my­nų vei­dų. Tie­są sa­kant, ne­la­bai svar­bu, ko­kie žmo­nės sė­di gre­ti­ma­me klaup­te. Gal­būt tu ži­nai, kad vie­nas iš jų yra gar­sus Prie­šo ka­rys. Ne­svar­bu. Ta­vo glo­bo­ti­nis – ačiū už tai Mū­sų Tė­vui, Kurs yra Apa­čio­je – tik­ras kvai­lys. Jei­gu bent vie­nas iš jų ne­pa­tai­ko į gai­dą, avi girgž­dan­čiais ar tu­ri dvi­gu­bą smak­rą, ar­ba ne­vy­ku­siai ap­si­ren­gęs, glo­bo­ti­nis ne­sun­kiai pa­ti­kės, kad, va­di­na­si, ir jų re­li­gi­ja, ko ge­ro, yra šiek tiek juo­kin­ga. Šiuo me­tu jis, su­pran­ti, tu­ri su­si­da­ręs „krikš­čio­nių“ įvaiz­dį, jo ma­ny­mu, dva­sin­gą, bet iš tie­sų dau­giau­sia pa­rem­tą tuo, ką ma­to akys. Jo gal­va pri­kiš­ta to­gų, ba­sų ko­jų ir šar­vų, ir tas fak­tas, kad ki­ti žmo­nės baž­ny­čio­je dė­vi šiuo­lai­ki­nius dra­bu­žius, ke­lia jam – nors, aiš­ku, ne­są­mo­nin­gai – ne­ap­si­ti­kė­ji­mą. Nie­kad ne­leisk tam ne­pa­si­ti­kė­ji­mui iš­kil­ti į pa­vir­šių, nie­kad ne­leisk glo­bo­ti­niui su­si­mąs­ty­ti, ko­kius jis no­rė­tų tuos žmo­nes ma­ty­ti. Te­gul jo pro­tas tvy­ro mig­lo­je, ir tu ga­lė­si mė­gau­tis vi­są am­ži­ny­bę, ieš­ko­da­mas įran­kio tai mig­lai iš­sklai­dy­ti, ku­rį ga­lia ras­ti tik Pra­ga­re.

Tai­gi uo­liai iš­nau­dok nu­si­vy­li­mą, ku­ris, at­vė­sus įkarš­čiui, ne­abe­jo­ti­nai apims glo­bo­ti­nį per pir­mą­sias baž­ny­čios lan­ky­mo sa­vai­tes. Mū­sų Prie­šas lei­džia kil­ti to­kiam nu­si­vy­li­mui bet ko­kio žmo­giš­ko už­mo­jo pra­džio­je. Jis at­si­ran­da, kai ber­niu­kas, su­si­ža­vė­jęs auk­lės per­skai­ty­to­mis „Odi­sė­jo kla­jo­nė­mis“, nu­ta­ria rim­tai im­tis grai­kų kal­bos. Jis ran­da­si, kai įsi­my­lė­jė­liai su­si­tuo­kia ir pra­de­da rim­tai mo­ky­tis ben­dro gy­ve­ni­mo. Kiek­vie­no­je gy­ve­ni­mo sri­ty­je nu­si­vy­li­mas ly­di per­ėji­mą nuo sva­jin­gų sie­kių prie sun­kaus dar­bo. Prie­šas su­tin­ka ri­zi­kuo­ti, nes Jis puo­se­lė­ja keis­tą fan­ta­zi­ją sa­vo ne­pa­gy­do­ma mei­le, žlug­dan­čia vi­są dva­si­nį pa­sau­lį ne­na­tū­ra­liais ry­šiais su dvi­ko­jais gy­vu­liais, pri­vers­ti šiuos at­gra­sius že­mės kir­mi­nus – Jis juos va­di­na „sū­nu­mis“ – pa­mil­ti Jį ir Jam tar­nau­ti „lais­va va­lia“. To­dėl, no­rė­da­mas su­teik­ti lais­vę, Jis ne­ve­da jų prie tiks­lų, ku­riuos jiems iš­ke­lia per mei­lę, pri­si­ri­ši­mą ir įpro­čius, o lei­džia jiems „elg­tis sa­vo nuo­žiū­ra“. Štai čia ir at­si­ve­ria ga­li­my­bė pa­si­reikš­ti mums. Bet, ne­pa­miršk, čia pat mū­sų ty­ko ir pa­vo­jus. Sėk­min­gai per­ėję šį pir­mą saus­ros ruo­žą, jie tam­pa ma­žiau pri­klau­so­mi nuo sa­vo jaus­mų, va­di­na­si, ir sun­kiau su­gun­do­mi.

Iki šiol ra­šiau rem­da­ma­sis prie­lai­da, kad žmo­nės gre­ti­ma­me klaup­te ne­su­ku­ria jo­kio ra­cio­na­laus pa­ma­to nu­si­vy­li­mui. Ži­no­ma, ka­da toks pa­grin­das yra – jei­gu glo­bo­ti­nis ži­no, jog da­ma su keis­ta, ne­įpras­ta skry­bė­le yra už­kie­tė­ju­si kor­tuo­to­ja ar­ba vy­riš­kis girgž­dan­čiais ba­tais yra šykš­tuo­lis ir lu­pi­kau­to­jas – ta­vo už­duo­tis tam­pa ne­pa­ly­gi­na­mai leng­ves­nė. Da­bar tau tik ne­rei­kia leis­ti jam pa­klaus­ti sa­vęs: „Jei­gu toks žmo­gus kaip aš ga­li tam tik­ra pras­me lai­ky­ti sa­ve krikš­čio­niu, ko­dėl ma­no kai­my­nų iš gre­ti­mo klaup­to ydos tu­ri bū­ti įro­dy­mas, jog jų re­li­gi­ja tė­ra veid­mai­nys­tė ir pa­pro­čių lai­ky­ma­sis?“ Tu gal pa­klau­si, ar įma­no­ma su­lai­ky­ti net žmo­gaus pro­tą nuo to­kios aki­vaiz­džios min­ties? Įma­no­ma, Ne­la­buk, įma­no­ma. El­kis su juo tin­ka­mai, ir to­kia min­tis tie­siog ne­at­eis jam į gal­vą. Jis per­ne­lyg trum­pai bu­vo Prie­šo pu­sė­je, kad su­pras­tų, kas yra tik­ra­sis nu­si­že­mi­ni­mas. Kad ir ką jis kal­ba, net ir at­si­klau­pęs, apie sa­vo nuo­dė­min­gu­mą, tai tė­ra pa­pū­gos tarš­kė­ji­mas. Sie­los gi­lu­mo­je jis te­bė­ra įsi­ti­ki­nęs, jog, lei­dęs Prie­šui sa­ve at­vers­ti, jis su­tei­kė jam stam­bų kre­di­tą be pa­lū­ka­nų, ir ma­no, kad ap­skri­tai di­džiai že­mi­na­si ir da­ro di­de­lę ma­lo­nę ei­da­mas į baž­ny­čią kar­tu su kai­my­nais, „sa­vi­mi pa­ten­kin­tais“ pras­čio­kais. Pa­si­stenk, kad jis ši­taip gal­vo­tų kuo il­giau.

Ta­ve my­lin­tis dė­dė Pa­ra­lius

Iš anglų kalbos vertė Zigmantas Ardickas, Kęstutis Šidiškis

C. S. Lewis. Kipšo laiškai (I)

Patinka tai, ką skaitai?

Pasidalink su kitais naudodamasis patogiais mygtukais straipsnio pradžioje. Ir nepamiršk paremti!

Paremsiu