C. S. Lewis. Kipšo laiškai (II)

Lietuvos knygynus ką tik pasiekė nauja Clive Staples Lewis knygos „Kipšo laiškai“ laida.  Pirmą kartą Zigmanto Ardicko ir Kęstučio Šidiškio vertimas į lietuvių kalbą pasirodė 1996 m. Dabar „Katalikų pasaulio leidiniai” išleido antrąjį pataisytą ir papildytą krikščioniškosios literatūros klasika tapusios knygos leidimą.

Šis kūrinys – tai patyrusio kipšo laiškai jaunam kipšui-gundytojui, ką tik pradėjusiam savo praktiką. Vos pasirodę „Kipšo laiškai“ iškart tapo ir tebėra populiariosios teologijos ir religinės patirties gairė daugeliui žmonių. Siūlome dar vieną šios knygos išrauką.

Bran­gu­sis Ne­la­buk!

Di­džiai ne­ma­lo­nu bu­vo su­ži­no­ti, kad ta­vo glo­bo­ti­nis ta­po krikš­čio­niu. Ne­puo­se­lėk vil­ties, jog tau pa­vyks iš­veng­ti de­ra­mos baus­mės; ti­kiu, kad do­rai vis­ką ap­mąs­tęs, tu net pats ne­no­rė­si lik­ti ne­nu­baus­tas. O tuo tar­pu mums rei­kia kuo ge­riau iš­nau­do­ti su­si­klos­čiu­sią pa­dė­tį. Nė­ra ko pul­ti į ne­vil­tį: šim­tai to­kių bran­daus am­žiaus at­si­ver­tė­lių, trum­pai pa­vie­šė­ję Prie­šo sto­vyk­lo­je, bu­vo at­ko­vo­ti ir su­si­grą­žin­ti. Vi­si glo­bo­ti­nio įpro­čiai, tiek pro­ti­niai, tiek kū­niš­ki, vis dar dir­ba mū­sų nau­dai.

Vie­na di­džiau­sių mū­sų są­jun­gi­nin­kių šiuo me­tu yra pa­ti Baž­ny­čia. Su­prask ma­ne tei­sin­gai. Aš tu­riu gal­vo­je ne tą Baž­ny­čią, ku­rią mes ma­to­me iš­skė­tu­sią ga­lin­gus spar­nus virš lai­ko ir erd­vės, bai­sią kaip ar­mi­ja su vė­lia­vo­mis. Tai, pri­si­pa­žįs­tu, vaiz­das, nuo ku­rio su­dre­ba net ir drą­siau­si gun­dy­to­jai. Bet, lai­mė, tiems mir­tin­gie­siems jis be­veik ne­ma­to­mas. Ta­vo glo­bo­ti­nis te­ma­to ne­baig­tą sta­ty­ti pseu­do­go­ti­ki­nį mū­rą, iš­ki­lu­sį nau­jų sta­ty­bų kvar­ta­le. Kai jis įei­na vi­dun, prie jo, nu­tai­sęs sal­džią mi­ną, sku­ba vie­ti­nis ba­ka­lė­ji­nin­kas ir bru­ka į ran­kas bliz­gan­čiais vir­še­liais kny­gą su li­tur­gi­ja, ku­rios ne­su­pran­ta nei vie­nas, nei ki­tas, ir dar vie­ną ap­triu­šu­sią kny­giūkš­tę su ne­ke­lian­čio­mis pa­si­ti­kė­ji­mo re­li­gi­nė­mis gies­mė­mis, daž­niau­siai pra­sto­mis ir dar iš­spaus­din­to­mis smul­kiu šrif­tu. Pa­sie­kęs sa­vo klaup­tą ir ap­si­dai­ręs, jis iš­vys­ta ap­link bū­tent tuos kai­my­nus, ku­rių iki tol ven­gė. Tu tu­ri rem­tis tais kai­my­nais kiek įma­ny­da­mas. Te­gul jis min­ty­se šo­ki­nė­ja ten ir at­gal nuo žo­džių „Kris­taus kū­nas“ prie gre­ta esan­čių kai­my­nų vei­dų. Tie­są sa­kant, ne­la­bai svar­bu, ko­kie žmo­nės sė­di gre­ti­ma­me klaup­te. Gal­būt tu ži­nai, kad vie­nas iš jų yra gar­sus Prie­šo ka­rys. Ne­svar­bu. Ta­vo glo­bo­ti­nis – ačiū už tai Mū­sų Tė­vui, Kurs yra Apa­čio­je – tik­ras kvai­lys. Jei­gu bent vie­nas iš jų ne­pa­tai­ko į gai­dą, avi girgž­dan­čiais ar tu­ri dvi­gu­bą smak­rą, ar­ba ne­vy­ku­siai ap­si­ren­gęs, glo­bo­ti­nis ne­sun­kiai pa­ti­kės, kad, va­di­na­si, ir jų re­li­gi­ja, ko ge­ro, yra šiek tiek juo­kin­ga. Šiuo me­tu jis, su­pran­ti, tu­ri su­si­da­ręs „krikš­čio­nių“ įvaiz­dį, jo ma­ny­mu, dva­sin­gą, bet iš tie­sų dau­giau­sia pa­rem­tą tuo, ką ma­to akys. Jo gal­va pri­kiš­ta to­gų, ba­sų ko­jų ir šar­vų, ir tas fak­tas, kad ki­ti žmo­nės baž­ny­čio­je dė­vi šiuo­lai­ki­nius dra­bu­žius, ke­lia jam – nors, aiš­ku, ne­są­mo­nin­gai – ne­ap­si­ti­kė­ji­mą. Nie­kad ne­leisk tam ne­pa­si­ti­kė­ji­mui iš­kil­ti į pa­vir­šių, nie­kad ne­leisk glo­bo­ti­niui su­si­mąs­ty­ti, ko­kius jis no­rė­tų tuos žmo­nes ma­ty­ti. Te­gul jo pro­tas tvy­ro mig­lo­je, ir tu ga­lė­si mė­gau­tis vi­są am­ži­ny­bę, ieš­ko­da­mas įran­kio tai mig­lai iš­sklai­dy­ti, ku­rį ga­lia ras­ti tik Pra­ga­re.

Tai­gi uo­liai iš­nau­dok nu­si­vy­li­mą, ku­ris, at­vė­sus įkarš­čiui, ne­abe­jo­ti­nai apims glo­bo­ti­nį per pir­mą­sias baž­ny­čios lan­ky­mo sa­vai­tes. Mū­sų Prie­šas lei­džia kil­ti to­kiam nu­si­vy­li­mui bet ko­kio žmo­giš­ko už­mo­jo pra­džio­je. Jis at­si­ran­da, kai ber­niu­kas, su­si­ža­vė­jęs auk­lės per­skai­ty­to­mis „Odi­sė­jo kla­jo­nė­mis“, nu­ta­ria rim­tai im­tis grai­kų kal­bos. Jis ran­da­si, kai įsi­my­lė­jė­liai su­si­tuo­kia ir pra­de­da rim­tai mo­ky­tis ben­dro gy­ve­ni­mo. Kiek­vie­no­je gy­ve­ni­mo sri­ty­je nu­si­vy­li­mas ly­di per­ėji­mą nuo sva­jin­gų sie­kių prie sun­kaus dar­bo. Prie­šas su­tin­ka ri­zi­kuo­ti, nes Jis puo­se­lė­ja keis­tą fan­ta­zi­ją sa­vo ne­pa­gy­do­ma mei­le, žlug­dan­čia vi­są dva­si­nį pa­sau­lį ne­na­tū­ra­liais ry­šiais su dvi­ko­jais gy­vu­liais, pri­vers­ti šiuos at­gra­sius že­mės kir­mi­nus – Jis juos va­di­na „sū­nu­mis“ – pa­mil­ti Jį ir Jam tar­nau­ti „lais­va va­lia“. To­dėl, no­rė­da­mas su­teik­ti lais­vę, Jis ne­ve­da jų prie tiks­lų, ku­riuos jiems iš­ke­lia per mei­lę, pri­si­ri­ši­mą ir įpro­čius, o lei­džia jiems „elg­tis sa­vo nuo­žiū­ra“. Štai čia ir at­si­ve­ria ga­li­my­bė pa­si­reikš­ti mums. Bet, ne­pa­miršk, čia pat mū­sų ty­ko ir pa­vo­jus. Sėk­min­gai per­ėję šį pir­mą saus­ros ruo­žą, jie tam­pa ma­žiau pri­klau­so­mi nuo sa­vo jaus­mų, va­di­na­si, ir sun­kiau su­gun­do­mi.

Iki šiol ra­šiau rem­da­ma­sis prie­lai­da, kad žmo­nės gre­ti­ma­me klaup­te ne­su­ku­ria jo­kio ra­cio­na­laus pa­ma­to nu­si­vy­li­mui. Ži­no­ma, ka­da toks pa­grin­das yra – jei­gu glo­bo­ti­nis ži­no, jog da­ma su keis­ta, ne­įpras­ta skry­bė­le yra už­kie­tė­ju­si kor­tuo­to­ja ar­ba vy­riš­kis girgž­dan­čiais ba­tais yra šykš­tuo­lis ir lu­pi­kau­to­jas – ta­vo už­duo­tis tam­pa ne­pa­ly­gi­na­mai leng­ves­nė. Da­bar tau tik ne­rei­kia leis­ti jam pa­klaus­ti sa­vęs: „Jei­gu toks žmo­gus kaip aš ga­li tam tik­ra pras­me lai­ky­ti sa­ve krikš­čio­niu, ko­dėl ma­no kai­my­nų iš gre­ti­mo klaup­to ydos tu­ri bū­ti įro­dy­mas, jog jų re­li­gi­ja tė­ra veid­mai­nys­tė ir pa­pro­čių lai­ky­ma­sis?“ Tu gal pa­klau­si, ar įma­no­ma su­lai­ky­ti net žmo­gaus pro­tą nuo to­kios aki­vaiz­džios min­ties? Įma­no­ma, Ne­la­buk, įma­no­ma. El­kis su juo tin­ka­mai, ir to­kia min­tis tie­siog ne­at­eis jam į gal­vą. Jis per­ne­lyg trum­pai bu­vo Prie­šo pu­sė­je, kad su­pras­tų, kas yra tik­ra­sis nu­si­že­mi­ni­mas. Kad ir ką jis kal­ba, net ir at­si­klau­pęs, apie sa­vo nuo­dė­min­gu­mą, tai tė­ra pa­pū­gos tarš­kė­ji­mas. Sie­los gi­lu­mo­je jis te­bė­ra įsi­ti­ki­nęs, jog, lei­dęs Prie­šui sa­ve at­vers­ti, jis su­tei­kė jam stam­bų kre­di­tą be pa­lū­ka­nų, ir ma­no, kad ap­skri­tai di­džiai že­mi­na­si ir da­ro di­de­lę ma­lo­nę ei­da­mas į baž­ny­čią kar­tu su kai­my­nais, „sa­vi­mi pa­ten­kin­tais“ pras­čio­kais. Pa­si­stenk, kad jis ši­taip gal­vo­tų kuo il­giau.

Ta­ve my­lin­tis dė­dė Pa­ra­lius

Iš anglų kalbos vertė Zigmantas Ardickas, Kęstutis Šidiškis

C. S. Lewis. Kipšo laiškai (I)