Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Gediminas Jankauskas. Ant „Gyvenimo medžio“ pražydo palmės šakelė

Nuotraukos šaltinis www.festival-cannes.com

Skandalas tarptautiniame kino festivalyje – jokia staigmena. Dabar tokiuose renginiuose vis dažniau varžosi ne naujos meninės idėjos, bet vyksta nuožmus karas dėl teisės pakliūti į vadinamąjį kino elitą (arba jame kuo ilgiau išsilaikyti). O kare kaip kare – visos priemonės geros, jeigu jos veda į kadaise Andy Warholo pažadėtas penkiolika minučių šlovės.

Kiekvieno festivalio kasdienybę nuo seno įprasta „pagardinti“ kokiais nors skandalais. Jeigu sensacijų neįvyksta savaime, jos išprovokuojamos arba sumaniai surežisuojamos. Tiesą sakant, būtent tokie ekscesai ir galimybė pamatyti raudonu kilimu oriai žingsniuojančias kino žvaigždes į pirmojo ryškumo festivalius sutraukia legionus smalsuolių ir pikantiškų kadrų tykančius paparacus. Žiūrėti intelektualius ar nuobodžius konkursinius filmus – ne toks malonus užsiėmimas, kaip aptarinėti pamatytų garsenybių elgesį ar aktorių figūras pabrėžiančius „aukštosios mados“ šedevrus. Tokia informacija mirga garbingiausiuose žiniasklaidos puslapiuose, o rimtos kino festivalyje rodytų filmų analizės reikia ieškoti specifiniuose leidiniuose, negalinčiuose pasigirti masiniais tiražais.


Pirmas skandalas subliuško

Be skandalų neapsiėjo ir šių metų Kanų kino festivalis (gegužės 11-20 d.). Jau antrąjį vakarą čia buvo parodytas dokumentinis filmas „Neteisėta žmogžudystė“. Dar prieš jo premjerą režisierius Keithas Allenas kaitino aistras ir žadėjo papasakoti visą tiesą apie princesės Dianos žūtį. Teigta, kad filme bus parodytos žmonėms dar nežinomos nuotraukos ir anksčiau neviešinta filmuota medžiaga, iš kurios taps aišku, kad „širdžių princesė“ tapo gerai suplanuoto sąmokslo auka. Ledi Di neva buvo nužudyta britų slaptųjų tarnybų pagal karališkosios šeimos užsakymą. O šio sąmokslo įkvėpėjas neva buvęs karalienės Elžbietos II vyras, Edinburgo kunigaikštis Philipas.

Tiesą sakant, visos „Neteisėtoje žmogžudystėje“ skambančios išvados nėra jokia staigmena. Panašios sąmokslo teorijos, seniai aprašytos bulvarinėje spaudoje, sudaro didesnę filmo dalį. Originalesne medžiaga galima būtų laikyti tuoj po lemtingos avarijos filmuotus kadrus, kuriuose rodoma princesės Dianos priešmirtinė agonija. Bet net dokumentikos kūrėjams turėtų būti aišku, kad tokių vaizdų viešinimas neturi nieko bendra nei su kinu, nei su kūrybine etika. Į rimtą analitiką pretenduojančio filmo nepuošia ir pigūs bulvarinės žurnalistikos epitetai. Tragediją komentuojantis psichologas Oliveris Jamesas leidžia sau kunigaikštį Philipą pavadinti psichopatu. O filmą finansavęs Mohamedas al Fayedas nusipirko teisę karališkąją šeimyną pavadinti mafija ir „gangsteriais su tiaromis“. Žodžiu, rimtų vilčių „Neteisėta žmogžudystė“ nepateisino, žadėtas skandalas tuoj po premjeros subliuško, o Didžiosios Britanijos teisininkai paskelbė verdiktą: jie įsitikinę, jog nepadarius 87 pataisų šis filmas nebus parodytas Anglijoje. „Daug kas sako, kad britams pasisekė“, – taip lakoniškai šią audrą vandens stiklinėje reziumavo laikraščio „Guardian“ apžvalgininkė Charlotte Higgins.

Nuotraukos šaltinis www.festival-cannes.com

Apokalipsė kaip meilės aktas

Kur kas rimtesnis skandalingas incidentas įsiplieskė po Larso von Triero konkursinio filmo „Melancholija“ premjeros. Prieš dvejus metus Kanuose precedento neturinčio dėmesio ir nervingos reakcijos sulaukė ankstesnis šio danų režisieriaus darbas „Antikristas“.

Aršiuose ginčuose dėl L. von Triero kūrybos jau seniai skamba žodis „provokacija“. Provokuoja režisierius ir dabar, savo naujausią kūrinį vadindamas „nuostabiu filmu apie pasaulio pabaigą“. Šį žiniasklaidos akimirksniu išplatintą šūkį reikia suvokti režisieriui būdingos paradoksalios ironijos šviesoje. L. von Triero kūrybą seniai įprasta nagrinėti pasitelkus filosofines koncepcijas ir psichoanalizės metodikas. Net plika akimi matyti, kad tai neurotiškos (gal net psichopatologiškos) asmenybės kūryba, kurioje autorius net nesistengia giliai slėpti savo fobijų. Ypač stipriai baimės buvo persmelktas „Antikristas“, kuriame iracionalų siaubą kelia du psichologinės agresijos kupini šaltiniai – metafizinė gamtos energija ir racionaliai nesuvokiama moteriškų geismų prigimtis.


„Melancholija“ – ne mažiau sudėtingas filmas, primenantis kinų dėžutę, kurią atidaręs, randi kitą, ir tai kartojasi tiek kartų, į kiek lygių yra pasiruošęs leistis filmo interpretatorius. Šis intertekstualinis žaismas prasideda jau nuo paties pavadinimo. Sekdamas vokiečių romantikų tradicijomis, režisierius linkęs jį dažnai užvaldančią depresiją vadinti melancholija. Tai vienas autoriaus poziciją nusakančių filmo „raktelių“. Kitas yra visai paviršiuje, nes Melancholija čia vadinama kosminė planeta, kuri milžinišku greičiu skrieja link mūsų, o jos susidūrimas su Žeme reikštų pasaulio pabaigą. Melancholija (vokiečių romantikų prasme) valdo ir pagrindinę heroję Žiustiną (linkėjimai markizui de Sade’ui!), kurios vestuvių scena prasideda filmas. Šį prologą įdomu lyginti su beveik analogišku epizodu iš ankstesnio L. von Triero filmo „Prieš bangas“ (1996 m.). Tik jaunamarčių savijauta skiriasi iš esmės. Besė Maknyl (aktorė Emily Watson) filme „Prieš bangas“ spinduliuoja užkrečiama laimės euforija, o Žiustinos (ją suvaidinusi amerikietė Kirsten Dunst apdovanota už geriausią moterišką vaidmenį) elgesį ir veido išraišką valdo kažkoks somnambuliškas atsiribojimas nuo aplink vyraujančio džiaugsmo. Šią gilią sumaištį nesunku paaiškinti labai proziškai – kaip tik prieš vestuves Žiustinos konfliktiniai santykiai su artimiausiais žmonėmis pasiekė piką. Bet L. von Trieras nebūtų vertas didžiojo provokatoriaus vardo, jei pasitenkintų tik tokia žemiška koordinačių sistema. Režisieriaus užmojai kur kas didesni, jis visada siekia ištrūkti iš realizmo (ir įprasto kino) gniaužtų.

L. von Trieras mėgsta Richardo Wagnerio muziką. Jau debiutinėje „Epidemijoje“ (1987 m.) skambėjo „Tanhoizerio“ preliudija ir „Valkirijų skrydis“. Po „Dogvilio“ (2003 m.) L. von Trieras buvo kviečiamas Bayreutho operos teatre statyti visą „Nibelungų žiedo“ operų ciklą (realizuoti šiuos grandiozinius planus sutrukdė lėšų trūkumas). „Melancholijoje“ taip pat daug R. Wagnerio muzikos – dominuoja „Tristano ir Izoldos“ uvertiūra ir trečio veiksmo pradžia, geriau žinoma kaip „Tristano mirtis“. Muzikologai šią R. Wagnerio operą paprastai vadina idealia melancholijos išraiška muzikoje (o Marcelis Prustas, kaip žinia, „Tristaną ir Izoldą“ titulavo garsiausiu visų laikų kūriniu). Tokiame kontekste ir Žiustiną apėmusią nuotaiką režisierius „rimuoja“ su R. Wagnerio aistros apsibrėžimu „Liebestod“ („Meilė mirtyje“). Suvokus bent šiuos L. von Triero pasiūlytus orientyrus aiškėja ir Žiustinos sapnų prasmė, dviejų planetų susidūrimą vaizduojant visai ne kaip apokalipsę, o kaip meilės ekstazę ir strindbergišką mirties šokį.

Bet Kanuose apie visa tai galvoti nebuvo kada. Mat per spaudos konferenciją režisierius nesuvaldė savo melancholijos (tos, kuri vadinama depresija), leptelėjo kažką nerišlaus apie Hitlerį („suprantu jo savijautą bunkeryje“), o galutinai susipainiojęs panašiuose minties vingiuose, pasakė neseniai sužinojęs, kad jo vokiečių kilmės protėviai buvo naciai. Išgirdęs nepasitenkinimo šurmulį ir ironiškas replikas režisierius kažkodėl nusprendė dar labiau paerzinti priešiškumo neslepiančią publiką ir reziumavo: „Vadinasi, ir aš esu nacis.“


Reakcija į šiuos pareiškimus buvo labai kategoriška. Festivalio direkcija pareikalavo, kad režisierius nedelsdamas išvyktų iš Kanų. Verdiktą lydėjo toks komentaras: „Gaila, kad L. von Trieras iš festivalio tribūnos pasakė žodžius, kurie prieštarauja žmoniškumo ir kilnumo idealams.“ Atvėsęs režisierius viešai atsiprašė už savo žodžius („Aš nesu antisemitas ar rasistas, aš nesu nacis“), bet išgirdo kategorišką atsakymą: „To per mažai ir jau per vėlu.“

„Jis įvykdė viešą kinematografinę savižudybę, – pareiškė prancūzų režisierius Claude’as Lelouchas. – Gaila, juk jis kūrė puikius filmus.“

Akivaizdu, kad L. von Trieras peržengė įprastų bendrabūvio normų ribas. Tačiau menininkai visais laikais laužė tabu. Ir kai kurie iš jų dėl to smarkiai nukentėjo. Kine, beje, tokių skaudžias pasekmes turinčių išsišokimų mažiausia. Iki šiol žinomas tik vienas panašios obstrukcijos atvejis – kai hitlerinėje Vokietijoje dokumentinius filmus kūrusiai režisierei Leni Riefenstahl pasibaigus karui iki gyvenimo pabaigos buvo atimta teisė oficialiai dirbti kine.

Tektų labai apgailestauti, jei dėl neatsakingai išsprūdusių žodžių vienas originaliausių autorinio kino meistrų, net devynis kartus dalyvavęs Kanų konkursinėje programoje, būtų paverstas savotišku „baubu“. Laikas parodys, kas paims viršų – sveikas protas ir menininko teisė viešai reikšti mintis (net jeigu jos nepatinka aplinkiniams) ar pasaulį valdančios politinio korektiškumo dogmos?

Woody Allenas fantazuoja

Kaip įprasta, Kanų festivalio pradžioje paskelbtas garbės prizo savininkas. Specialios „Auksinės palmės šakelės“ šiemet nusipelnė garsus italų režisierius Bernardo Bertolucci, kurio „Konformistas“ (1970 m.), „Paskutinis tango Paryžiuje“ (1972 m.), XX amžius“ (1976 m.) ir „Paskutinis imperatorius“ (1987 m.) seniai pripažinti XX a. šedevrais. „Jo darbų kokybė šiandien atrodo absoliučiai unikali. Jo įtaką mes jaučiame kasdien“, – taip šio režisieriaus viso gyvenimo nuopelnus apibrėžė Kanų festivalio prezidentas Gilles Jacobas ir programų vadovas Thierry Fremauxas.

„Auksine palmės šakele“ už nuopelnus kinui apdovanotas ir aktorius Jeanas-Paulis Belmondo. Po insulto sustiprėjusį prancūzų kino veteraną šiltai sveikino publika ir gausus kolegų būrys.

Filmų maratoną pradėjo žaisminga Kanų festivalio senbuvio Woody Alleno komedija „Vidurnaktis Paryžiuje“. Pasibaigus pradinei ekskursijai po turistų labiausiai lankomas Prancūzijos sostinės vietas prasideda retro komedija, panardinanti žiūrovus į ketvirtojo dešimtmečio atmosferą. Paryžiun atvykęs jaunas amerikietis rašytojas Gilas pakliūva į to meto garsenybių kompaniją. Trumpam šmėsteli bemaž visi tarpukario prancūziškos bohemos veikėjai (Ernestas Hemingway’us, Zelda ir Scottas Fitzgeraldai, Pablo Picasso, Gertrude Stein, Salvadoras Dali ir jo anuometinis draugas Luisas Bunuelis), o pirmoji Prancūzijos ponia Carla Bruni, vaidinanti Auguste’o Rodino muziejaus vadovę, populiariai paaiškina, kaip prancūzai nuo senų laikų įsigudrina vienu metu mylėti dvi moteris.

Nejaučiantis metų naštos W. Allenas vėl stebina tragikomiška savo talento žaisme. Pindamas vodevilinio siužeto nėrinius jis nepamiršta akcentuoti amžino žmonių nepasitenkinimo jiems tekusia aplinka. Šiandieninis žiūrovas su nostalgišku grauduliu stebi XX a. pradžios „belle epoque“ atmosferą ir ją įkūnijančius žmones, nors beveik visi anuometinės meninės bohemos atstovai savo laikotarpį vadino neįdomiu ir svajojo pagyventi P. Gauguino, E. Degas ir H. Toulouse’o-Lautreco laikų Paryžiuje. O šie didieji prancūzų impresionistai bodėjosi savo epocha ir, jei tik galėtų, būtų pasirinkę Renesanso laikus…

Kino klasikos spinduliuose

Kino klasika Kanų kino festivalyje visada gerbiama. Galų gale juk būtent čia 1959 m. gimė garsioji „Naujoji banga“ – legendinis prancūzų kino sąjūdis, tapęs takoskyra tarp senojo klasikinio kino ir naujų jo formų.

Šiemet Kanų kino festivalio dalyviams parodytas dar 1902 m. kino mago Georgeso Melieso sukurtas fantastinis filmas „Kelionė į Mėnulį“, restauruotas ir nuspalvintas ne rankomis (kaip dažnai tai darė pats fantastinio kino pradininkas), o pasitelkus beveik pusę milijono eurų kainavusias modernias technologijas.

Japonų režisierius Takashi Miike pristatė savo tautiečio Masaki Kobayashi klasikinio filmo „Charakiri“ (1962 m.) perdirbinį 3D formatu. Australų režisierės Julie Leigh „Miegančioji gražuolė“ ne tik primena jos tautietės Jane Campion ankstyvuosius šedevrus, bet ir pasižymi ryškia Luiso Bunuelio filmų (labiausiai „Dienos gražuolės“) įtaka – ypač tada, kai filmo herojė Liusė (aktorė Emily Browning) tampa pikantiško seksualinio eksperimento dalyve.

Režisierius Aki Kaurismaki, „Priemiesčio šviesomis“ (2006 m.) baigęs savo suomišką trilogiją ir kuriam laikui pasitraukęs iš kino, kaupė jėgas triumfiniam sugrįžimui. Jo naujausio filmo „Havras“ veiksmas rutuliojasi prancūziškame uoste, kurį melancholiškas suomis filmuoja taip, tarsi tai būtų jo gimtasis Helsinkis. „Havras“ nupintas iš klasikinių prancūzų poetinio realizmo citatų. Pagrindinis herojus Marselis Marksas, kadaise priklausęs Paryžiaus bohemai, dabar yra paprastas batų valytojas. Jo žmonai Arletei (toks buvo garsios klasikinio prancūzų kino aktorės pseudonimas) diagnozuojama neišgydoma liga, o pats Marselis priglaudžia afrikietį berniuką.

Tarptautinė kino kritikų asociacija FIPRESCI „Havrui“ skyrė savo apdovanojimą, kurį žiuri pirmininkas, rusų kino kritikas Andrejus Plachovas pakomentavo taip: „Havras“ nuo kitų festivalyje parodytų labai depresyvių, niūrių arba, priešingai, patoso kupinų kūrinių skiriasi tuo, kad yra kuklus, bet labai geras ir žmogiškas filmas, pasižymintis neįtikėtinu subtilumu, meniškumu ir ironija. Tai – pasaka. Kartu ir komedija, ir labai gili žmogiška drama.“

Gražia pagarbos duokle klasikai tapo ir filmas „Artistas“, į konkursinę programą įtrauktas paskutinę akimirką. Kadangi anksčiau režisierius Michelis Hazanavičius kūrė pramogines komedijas, „Artisto“ kritikai laukė su neslepiama ironija. Tačiau po premjeros piktdžiugiškumą pakeitė susižavėjimas, nes publikai buvo pateikta graži staigmena – retro stiliaus nespalvota ir nebyli komedija, primenanti garsinio kino pradžios epochą.

Autoriai gražiai stilizuoja tuos laikus, kai „didžiojo nebylio“ klasikai Charles Chaplinas, Douglas Fairbanksas, Busteris Keatonas, jau nekalbant apie mažesnio rango kūrėjus, buvo sutrikę dėl visiškai naujos kino specifikos. Viskas, ko kino kūrėjai pasiekė per tris dešimtmečius, tapo niekam nereikalingais reliktais. Visai kitokios pasidarė ir karjeros kine galimybės.

Tai savo kailiu pajuto ir „Artisto“ herojus Džordžas Valentainas, kuris ilgai mėgavosi ekrano žvaigždės statusu, bet kine atsiradęs garsas negailestingai ėmė žlugdyti jo karjerą. Virtuoziškai Valentainą suvaidinęs Jeanas Dujardinas pelnytai gavo geriausio aktoriaus apdovanojimą. Aukštą ekscentriškos vaidybos pilotažą jis demonstravo ir anksčiau, už tai pelnė chameleono reputaciją. Dabar ji sutvirtinta solidžiu Kanų kino festivalio kokybės ženklu.

Politika nublanko

Festivalio atidarymo dieną laukta Carla Bruni Kanuose taip ir nepasirodė, bet ją žiūrovai pamatė W. Alleno filme „Vidurnaktis Paryžiuje“, o festivaliui besibaigiant jo ryškia žvaigžde tapo Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy. Tiesa, ne jis pats, tik suvaidintas aktoriaus Deniso Podalydeso. Filmas „Užkariavimas“ (režisierius Xavier Durringer) pasakoja, kaip dabartinis prezidentas 2007-aisiais šturmavo aukščiausią politinį olimpą. Jame pasirodo visi svarbūs prezidentinių rinkimų dalyviai. Bet C. Bruni čia nėra – tada dar N. Sarkozy turėjo kitą žmoną.

Tie, kurie tikėjosi pamatyti piktą pamfletą apie patį nepopuliariausią Penktosios respublikos dešiniųjų prezidentą, liko nusivylę. O labiausiai aptarinėtas pagrindinio vaidmens atlikėjas. Vienu klausimu visi buvo solidarūs: „Panašus!“

Prieštaringai sutiktas ir italų konkursinis filmas „Mes turime popiežių“. „Habemus Papam“ – tokia lotyniška formuluote iš Vatikano rūmų balkono urbi et orbi nuskamba, kai kardinolų konklavos dalyviai išrenka naująjį Katalikų Bažnyčios vadovą. Režisieriaus Nanni Moretti filmas prasideda popiežiaus mirtimi. Toliau – groteskiška istorija apie tai, kaip garbingiems rinkikams po ilgų posėdžių nepavyksta surasti visiems tinkamo favorito, ir Romos popiežiumi tampa… prancūzas Melvilis (aktorius Michelis Piccoli), šokiruotas tokios likimo dovanos ir bijantis pasirodyti jį pasveikinti susirinkusiai tikinčiųjų miniai.

N. Moretti vienu metu kelia daug problemų. Jis gretina pompastiškų Vatikano šventinių ritualų iškilmes su realiu gyvenimu ir teatru (persirengęs paprastais drabužiais naujasis popiežius pabėga iš rezidencijos ir mažame teatrėlyje stebi spektaklį pagal Antono Čechovo „Žuvėdrą“). Tiesa, iki ryškios satyros režisierius nepakyla ir neprilygsta savo kolegų darbams, kuriuose Vatikane egzistuojantys reglamentai, subordinacija ir santykiai su pasauliečiais dvelkia absurdo teatru (kaip Marco Ferrerio „Audiencijoje“ ar Federico Fellinio „Romoje“). Užtai į pirmą planą iškeliama personalinės atsakomybės už didžiulę valdžią problema. Anot lenkų kritiko Tadeuszo Sobolewskio, „Naujo Šv. Tėvo drama yra Dievo apleisto žmogaus tragedija. Galų gale esmė glūdi ne Bažnyčioje ir tikėjime – N. Moretti įsitikinęs, kad religija stovi vienoje gretoje su teatru, psichoanalize, televizija ar pseudožurnalistika“. Tik vargu ar ji dabar žmonėms yra svarbesnė už kitus pakaitalus. Tai labai gerai išreikšta scenoje, kurioje tęsdamas išvyką į žemišką pasaulį naujasis popiežius pustuštėje bažnyčioje (sic!) klauso pamokslą apie Dievo visagalybę, be kurios žmogus jaučiasi bejėgis lyg kūdikis.

Kanų numylėtinis (beje, dar nė karto negavęs čia „Auksinės palmės šakelės“), garsus ispanų postmodernistas Pedro Almodovaras savo naująjį filmą „Oda, kurioje gyvenu“ pristatė taip: „Pasikeitė mano skonis. Anksčiau man labiausiai rūpėjo melodramos, dabar – trileriai su saspensu (laipsniškai didėjančia įtampa – G. J.)“. „Oda, kurioje gyvenu“ – tai prancūzų rašytojo Thierry Jonquet kriminalinio romano „Tarantulas“ ekranizacija, kurioje plastikos chirurgas (jį vaidina Antonio Banderas) pasiryžęs nubausti jo dukrą išžaginusį niekšą itin rafinuotu būdu. P. Almodovarui tokia fabula suteikia puikią galimybę improvizuoti jam vienam būdingu stiliumi, kaip visada, į vieną reginį suplakant skirtingus žanrus.

„Auksine palmės šakele“ šiemet Kanuose apdovanotas Terrence’o Malicko ilgai kurtas filmas „Gyvenimo medis“. Savo naujausią projektą dažnai genijumi vadinamas amerikiečių režisierius komentavo lakoniškai: tai būsianti istorija apie berniuko, vardu Džekas, brendimą ir svarbius jo gyvenimo atradimus. Šią vyriškėjimo problematiką T. Mallickas projektuoja į pokario „nekaltybės praradimo“ epochą ir dar platesnį filosofinės egzistencijos kontekstą.

Nuomonės apie šį filmą labai išsiskyrė. Vieni „Gyvenimo medį“ vadino prasminga filosofine parabole, kiti pravardžiavo intelektualiu kiču. Anot jau cituoto T. Sobolewskio, „šis filmas – tarsi gigantiška kelionė laiku, keliaujama gilyn į istoriją ir pasaulio sukūrimo pradžią – iki pat galaktikų ir gyvybės atsiradimo Žemėje“.

Kažin ar organizatoriai iš anksto planavo 64-ąjį Kanų kino festivalį pradėti „nuostabiu filmu apie pasaulio pabaigą“, o baigti labai intymia pasaulio sukūrimo versija. Tikriausiai tokį scenarijų sudėliojo neprognozuojama Apvaizdos logika. O tai dar kartą patvirtina seną tiesą – gyvenimas yra išradingesnis už bet kokią meninę koncepciją.