2011 06 28

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Arūnas Gelūnas: „Česlovas Milošas tam tikra prasme yra ir metafora“

Poetas Česlovas Milošas

Kultūros ministro Arūno Gelūno kalba, pasakyta Č. Milošo 100-ųjų gimimo metinių proga Seimo posėdyje birželio 28 d.

„Gerbiamoji Seimo Pirmininke,

Jūsų Ekscelencija Lenkijos ambasadoriau, gerbiamieji Seimo nariai,

Gal tai nebus akademinis pranešimas tradicine prasme, bet tiesiog norėčiau irgi pasisakyti apie šį iškilų žmogų ir šiek tiek atskleisti, kodėl jis toks mums svarbus šiandien, kai minime Č. Milošo 100-ąsias metines. Tiesa pasakius, šitos metinės jau nenumaldomai artėja, jos yra būtent šią savaitę ir būtent birželio 30 d. Jau susirengėme vykti į Seinus, ir netoli Seinų, Krasnogrūdos mietelyje, bus atidarytos Č. Milošo dialogo centras, kur dalyvaus labai daug Lietuvos ir Lenkijos intelektualų, kultūrininkų. Būtent tarp jų, visų pirma ir mezgasi šis dialogas. Vakar Lietuvos dailės muziejuje atidarėme parodą, kuri taip ir vadinasi „Č. Milošo tėvynės ieškojimas“. Tai, ką minėjo gerbiamoji Seimo Pirmininkė, turbūt tiksliausiai atspindi Č. Milošo gyvenimo trajektoriją, tai, ką jisai stengėsi daryti visą gyvenimą, tai ieškoti, iš naujo atrasti savo tėvynę. Taip, Č. Milošas yra mūsų tėvynainis, jis gimė 1911 m. Šeteniuose, arba Šateiniuose, kaip vėliau buvo vadinamas šis miestelis, jis yra visai prie pat Kėdainių. Kėdainiškiai gali pagrįstai didžiuotis, kad turi Nobelio premijos laureatą, kurį išnešiojo būtent jų žemė. Pakrikštytas Šventybrasčio bažnyčioje, ji šiandien egzistuoja ir rytoj daugybė žmonių, vadovaujami Vytauto Didžiojo universiteto profesūros, aplankys šias vietas, lankysis daug tarptautinių svečių.

Kaip mes vakar su ambasadoriumi J. Skolimovskiu juokavome, tai tampame jau tikrai „milošologais“ ar pasineriame į Č. Milošo metų maratoną, nes prasidėjo šie renginiai pernai metų gruodį, kai pristatėme gražų leidyklos apostrofą išleistą kalendorių, kuriame yra Č. Milošo poezija lenkų ir lietuvių kalbomis bei nuotraukos, darytos prieškario Vilniuje, prieškario Lietuvoje, kurios liudija lietuvišką Č. Milošo aplinką, kurioje susiformavo.

Dar prieš dieną minėjau, kad vakar atidarėme parodą, kurioje yra nuotraukos, kurioje yra dokumentai, tarp kurių yra labai įdomių dokumentų, tokių kaip Č. Milošo tėvo Aleksandro Milošo pareiškimas priimti jo sūnų į pradinę mokyklą arba paties Č. Milošo rašytas prašymas Vilniaus universiteto rektoriui išduoti liudijimą, kad jis ten studijavo. Bet aš norėčiau atkreipti dėmesį, kad Č. Milošas yra ne vien tik Nobelio premijos laureatas, ir ne vien tik iškilus poetas. Č. Milošas tam tikra prasme yra ir metafora, ir tam tikras modelis šiems laikams buvimo pasaulyje, buvimo daugiau negu vienoje kultūroje.

Pats Č. Milošas sakė, kad jis gimė ir augo Lietuvoje, nors jo šeima jau nuo XVI amžiaus kalbėjo lenkiškai. Taip, kaip Suomijoje kai kurios šeimos kalba švediškai arba Airijoje kai kurios šeimos kalba angliškai. Jis lygino lietuvių ir lenkų santykius, nesupriešindamas šių tautų, bet parodydamas kultūrinio ir istorinio sambūvio galimybes. Č. Milošas pripažino Lietuvos teisę į Vilnių, bet sykiu ragino atkreipti dėmesį į išskirtinį šito miesto, kuriame mes šiandien visi su jumis esame, istorinį likimą. Tomas Venclova, kuris artimai pažinojo Č. Milošą, kuris buvo artimas bičiulis, galima sakyti, savo knygoje apie Vilnių, labai įdomioje knygoje „Vilnius – asmeninė istorija“, pateikia tokį pasažą apie Č. Milošą. Jis mini, kad Č. Milošas lankė Zigmanto Augusto gimnaziją, kurioje pažino to miesto įvairovę. Man pasirodė įdomus kai kurių Č. Milošo klasės draugų pavardžių sąrašas, kurias norėčiau čia paskaityti, iš tuomečio Vilniaus: Alchimovič, Blinstrup, Bobkis, Bolbot, Čebi, Ogly, Dapkus, Majer, Maištovič, Mikutovič, Mirza Murzič, Svolken, Semaško, Voleiko. Nė vienos iš jų negalima pavadinti grynai lenkiška, rašo Venclova. Bene dauguma turi baltarusišką prieskonį, dvi yra aiškiai lietuviškos, dvi totoriškos, viena vokiška, viena daniška. Čia atsiskleidžia tiek mūsų miesto istorija, tiek tai, ką šiandien kultūros teoretikai vadina multikultūralizmu ar globalizacija. Tai yra, galima sakyti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kurios centras buvo Vilnius, jau nuo seno turėjo labai labai įdomų tautų sambūvį ir aš manau, kad šių dienų Lietuvai, kuri ieško savęs pasaulyje, kuri ieško savęs Europoje, ši aplinkybė yra veikiau stiprybė, o ne minusas, kad mes galime tokiu būdu suvokti daugybės įvairių tautų sambūvio niuansus. Ir faktiškai Europos Sąjunga, kurioje irgi harmoningai kartu gyvena daugybė tautų, kurios, nesakau kad neturi problemų, tas problemas jos turi spręsti kiekvieną dieną, bet mūsų likimas vis dėlto yra tam tikras pripažinimas sambūvio su kitais. Aš prisimenu Briuselyje vienas anglas, pasamdytas pravesti Europos literatūros premijų ceremoniją, minėjo tokį juokelį, kad jeigu žmogus moka tris kalbas, tai sakoma, kad jis yra trikalbis, jeigu dvi kalbas, tai sakoma, kad dvikalbis, bet jeigu moka vieną kalbą, tai reiškia, kad jis yra anglas. Aišku, visi juokiasi, kaip ir jūs čia, kad vienkalbystė ir buvimas vienoje kultūroje šiais laikais, kai keliavimo priemonės yra tokios greitos, informaciniai kanalai yra visiems atviri, jis yra ganėtinai juokingas.

Mano rankose yra labai įdomus kūrinys, tai yra Viktorijos Daujotytės ir Mindaugo Kvietkausko ką tik iškepta monografija, visiškai nauja, tik iš spaustuvės. Ji vadinasi „Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai“. Tai yra labai įdomi knyga, kur du iškilūs lietuvių mokslininkai stengiasi prakalbinti Č. Milošą lietuviškame kontekste. Nors Č. Milošas save laikė lenkų poetu iš Lietuvos, bet jis niekada nenutraukė ryšio su Lietuva; ir profesorius A. A. Avižienis, su kuriuo dar vakar susitikome parodos atidaryme, jis artimai pažinojo Č. Milošą, kai jie abu dėstė Kalifornijos universitete Berklyje, sakė, kad pas Č. Milošą dažnai ant stalo gulėdavo lietuviškas laikraštis. Jis tikrai domėjosi Lietuvos nepriklausomybės eiga, jos nepriklausomybės siekiais, nes daugeliu atveju Lietuvos ir Lenkijos kovos už nepriklausomybę buvo labai panašios.

V. Daujotytė ir M. Kvietkauskas savo monografijoje teigia, kad iki šiol Č. Milošas yra nepalyginti daugiau davęs Lietuvai, negu Lietuvoje padaryta gilesniam jo suvokimui, realesniam buvimui, padėkojimui už tai, kad pasiekęs didelių kūrybinių aukštumų, įvertintas prestižiniais apdovanojimais, įgijęs moralinį autoritetą, liko atsigręžęs į Lietuvą, į gimtinę Nevėžio slėnyje, į Vilnių, kurį jautė ne kaip provinciją, o kaip sostinę. Tai įpareigojo, bet laisva valia. Laisva valia lietuvių kalba mūsų kultūros galimybėmis mąstyti apie Č. Milošą, jo lietuviškuosius kontekstus. Ir tuos, kuriuos suaktualina Č. Milošas, ir tuos, kurie suaktualina Č. Milošą. Manau, tai labai gražiai pasakyta, neįsipareigojant, jokiu būdu nesistengiant iš visų jėgų sulietuvinti Č. Milošą, paversti jį lietuviškesniu poetu, negu jis buvo, nes jis tikrai rašė lenkų kalba. Praleido didelę savo gyvenimo dalį Jungtinėse Valstijose, Prancūzijoje 10 metų. Parašė ryškių knygų. O po „geležinės uždangos“ kritimo likusį laiką praleido Lenkijoje ir yra palaidotas Krokuvoje. Bet jo ryšys su Lietuva ir jo, šių dienų kalba kalbant, pasakyčiau, reklama Lietuvai, kad jis nuolat pabrėždavo, kad Lietuva yra unikalių vertybių, poezijos ir mitų žemę, aš manau, į tai atkreiptinas ypatingas dėmesys. Pats Č. Milošas apie savo santykį su Lietuva kalba labai gražiai. Sako: „Ilgai gyvendamas Ramiojo vandenyno pakrantėje ne sykį būdavau klausiamas, kas man yra Lietuva. Atsakydavau, jog tai pirmiausia mano vaikystės spalvos, pavidalai, kvapai. Nes vis vien, kur klaidžiojame, kokiuose kraštuose apsistojame, patvariausia mumyse lieka visa tai, kas įsiskverbia į mus anksti, kai pirmąsyk atradome pasaulį.“ Aš manau, pasakyta labai gražiai, labai mums visiems suprantamai. Kiekvienas turime savo vaikystės mitų žemę, ir aš siūlau Č. Milošą, jo poeziją, jo aktualumą būtent atrasti per jo vaikystės šalį – Lietuvą, per jo brandos ir kūrybos šalį – Lenkiją, per jo Nobelio premijos gavimo šalį – Jungtines Valstijas ir labai svarbų gyvenimo žingsnį, kai Č. Milošas pasiprašė politinio prieglobsčio Prancūzijoje, kai po karo komunistinis režimas siautėjo Vidurio ir Rytų Europoje. Taip kad Č. Milošas sykiu yra ir Lietuvos žemės sūnus, ir pasaulio pilietis. Manau, yra daugybė temų, kurios telpa šiame didžiame žmoguje, Nobelio premijos laureate. Ir aš labai kviečiu, jeigu turėsite galimybę, užsukti į Lietuvos dailės muziejų, į arsenalą, paklaidžioti kartu su Č. Milošu jo keliais. Bet taip pat lietuvių kalba yra labai daug knygų išleista, ir poezijos, ir prozos. Ypač pažymėtina „Isos slėnis“, kur poetas labai gražiai kalba apie Lietuvą. Ir, kaip rašo V. Daujotytė ir M. Kvietkauskas, „atrasti Č. Milošą labiau sau, labiau mums, Lietuvos piliečiams.“ Aš tikiuosi, kad jį atras ir moksleiviai, ir mes savo didįjį kraštietį išvysime visai kitomis spalvomis.“