2011 06 29

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Gintaras Dručkus. Nauji faktai apie 1941 m. birželio sukilimą ir jam skirtą paminklą Obeliuose

Paminklas 1941 m. Birželio sukilėliams Obeliuose. Iš Andriaus Dručkaus asmeninio archyvo.

Apie Birželio sukilimą Lietuvoje, Laikinosios Vyriausybės veiklą yra nemažai rašyta. tačiau iki šiol beveik nieko nežinome, kaip tuo metu klostėsi įvykiai atokesnėse nuo Kauno vietose – apskrityse bei valsčiuose.

Istoriografija

Apie Birželio sukilimą Lietuvoje, Laikinosios Vyriausybės veiklą yra nemažai rašyta. Sovietinės okupacijos metais buvo stengiamasi sukurti įvairius ideologinius bei propagandinius stereotipus, susijusius su šiuo istoriniu įvykiu, paneigti ar bent diskredituoti tuo metu ryžtingai išreikštą lietuvių tautos kovos už laisvę bei nepriklausomybę siekį. Kertinis Birželio įvykių aspektas – okupuotos lietuvių tautos bandymas realizuoti laisvės siekį – buvo nuosekliai akcentuojamas išeivijoje gyvenusių autorių darbuose. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, buvo pradėti skelbti amžininkų bei dalyvių prisiminimai, publikuoti išlikę dokumentai, istoriniai tyrimai šia tema. Dėka šių tyrimų bei publikacijų buvo pakelta uždanga nuo to meto įvykių Kaune, atskleista Laikinosios vyriausybės veikla, tačiau iki šiol beveik nieko nežinome, kaip tuo metu klostėsi įvykiai atokesnėse nuo Kauno vietose – apskrityse bei valsčiuose. Ne išimtis ir Birželio sukilimo istorija Rokiškio krašte.

Rengiant šį tekstą nepavyko aptikti tiesioginių Birželio sukilimo Rokiškio krašte dokumentų, nors liudijimų kad tokie buvo, yra. Tokiais vadintume pačių Birželio sukilėlių sudarytus veiklos ar vidaus administracinius dokumentus: įsakymus nutarimus, atsišaukimus ir pan. Šiai apžvalgai parengti naudojausi Lietuvos ypatingajame archyve saugomais dokumentais – operatyvinėmis bei baudžiamosiomis bylomis ir žmonių – to meto įvykių dalyvių, amžininkų ir jų palikuonių – išsaugotais įvairiais dokumentais ir prisiminimais. Dėl laiko stokos buvau susitikęs vos su keletu tokių žmonių, nors dar ir šiandien jų yra kur kas daugiau. Visiems šiems žmonėms nuoširdžiai dėkoju už geranorišką pagalbą rengiant šį pranešimą. Atskirai noriu paminėti malonaus atradimo džiaugsmo akimirkų suteikusius susitikimus su Ivano ir Gurijaus Kateščenkų giminėmis – Jurgiu, Zuzana ir Olegu Kateščenkomis, Galina Kateščenkovaite-Norkiene, senu geležinkeliečiu Aleksu Garbausku.

Pritrūko laiko surinktas faktų nuotrupas palyginti tarpusavyje ir tinkamai jas išanalizuoti. Turint galvoje, kad tiek žmonių prisiminimai, tiek ir represinių struktūrų sudaryti dokumentai nėra visiškai objektyvūs, šiame skubotai parengtame pranešime gali pasitaikyti vienas kitas netikslumas – ypač perteikiant asmenvardžius, vietovardžius ir pan. Kadangi šiuo tekstu nepretenduoju nei į absoliučią tiesą, nei į išsamų bei visapusišką mūsų netolimos praeities epizodo atskleidimą, tikiu, kad kitų istorikų, tyrinėsiančių šią temą, dar laukia ne vienas atradimo džiaugsmas.

Birželio sukilimas Obeliuose

MGB transporto skyrius buvo užvedęs agentūrinę bylą grupei Birželio sukilėlių Obeliuose pavadinimu „Protivniki“ („Priešininkai“). Ši operatyvinė byla buvo užvesta:

  1. Juozui (J)Ezerskiui, g. 1903 m. Pakriaunių kaime, Obelių vls.,

  2. Ivanui Kateščenkai, g. 1895 m. (dukros Galinos liudijimu, jos tėvas buvo „pasisendinęs“ – tikrieji jo gimimo metai – 1899 m.) Vilniuje,

  3. Gurijui Kateščenkai, g. 1910 m. Vilniuje,

  4. Andriui Kuliui, g. 1917 m. Andriūnų kaime, Obelių vls.,

  5. Stasiui Pupeliui, g. 1895 m. Palugių kaime, Obelių vls.,

  6. Pranui Turkevičiui, g. 1903 m. Pakriaunių kaime, Obelių vls.

Agentūrinė byla buvo realizuojama aktyviai ir sparčiai. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad „…nurodytų asmenų grupė, kurios nariai – praeityje buvę aktyvūs šauliai, būdama priešiškai nusiteikusi sovietinės santvarkos Lietuvoje atžvilgiu, 1941 metais ir pirmosiomis Vokietijos karo prieš SSRS dienomis, savanoriškai įstojo į lietuvių nacionalistų bandą (taip tekste), vadovaujamą Kurkliečio (paieškomas) ir Ivano Kateščenkos, kuri veikė Lietuvos geležinkelio Obelių stotyje ir prie jos esančiose gyvenamosiose vietovėse.“

Atskirą bylą-formuliarą MGB Transporto skyriaus 1-asis skyrius užvedė Gurijui Kateščenkai. Šalia kaltinimo dalyvavus Birželio sukilime Obeliuose, jis dar buvo kaltinamas tuo, kad, turėdamas dailininko-skulptoriaus išsilavinimą, piešė Vokietijos vadovų portretus ir pagal savo sukurtą projektą pastatė Obeliuose paminklą žuvusiems kovose su sovietiniais partizanais ir Raudonąja armija. Aukščiau minėtos agentūrinės bylos realizavimo rezultatas – 1946 m. rugsėjo pabaigoje visiems 6 asmenims buvo pateikti kaltinimai dėl dalyvavimo Birželio sukilime Obeliuose, o Gurijui Kateščenkai pateiktas papildomas kaltinimas – kad jis „…suprojektavo ir pastatė Obeliuose paminklą banditams (taip tekste), žuvusiems nuo sovietinių partizanų, o taip pat – piešė ir platino nacistinių vadų portretus.“ Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atskiruose dokumentuose paminklas vadinamas kiek skirtingai. Pvz., teismo išvadoje paminklo pavadinimas patikslinamas – „…paminklą sukilėliams, žuvusiems kovoje prieš sovietinę valdžią ir su sovietine armija.“ Baudžiamojoje byloje yra patalpintas paminklo eskizas. Po eskizu – įrašas: „Obelių miestelyje pastatyto paminklo banditams (taip tekste), žuvusiems kovoje su Raudonosios Armijos daliniais 1941 m., eskizas.“ Pats Gurijus Kateščenka teismo posėdžio metu paminklą įvardino kaip „…paminklą žuvusiems kovoje su sovietine armija atminti.“ Tuo tarpu patikslindamas jam pateiktus kaltinimus dėl nacistinių vadovų portretų piešimo G. Kateščenka nurodė, kad gyvendamas Obeliuose buvo nupiešęs per 200 vietos gyventojų portretų ir du Hitlerio portretus: vieną – policijos viršininkui, kitą – policijos vachmistrui Vaitkui.

Minėti šeši asmenys buvo teisiami 1946 m. gruodžio 26 d. MVD kariuomenės LSSR karinio tribunolo Šiauliuose. Ivanas Kateščenka buvo nuteistas 20 metų pataisos darbų lagerio su turto konfiskavimu ir teisių atėmimu 5 metams, o likusieji penki teisiamieji – po 10 metų pataisos darbų lagerio su turto konfiskavimu ir teisių atėmimu penkeriems metams.

Iš minėtų asmenų baudžiamosios bylos ir operatyvinių MGB Rokiškio skyriaus dokumentų galime daryti išvadą, kad Birželio sukilimui Rokiškio apskrityje buvo rengiamasi iš anksto. Yra duomenų, kad dar prieš prasidedant Vokietijos-SSRS karui Obeliuose jau buvo sukurtas sukilėlių būrys. Jono Čebilio (jis iki sovietinės okupacijos buvo Obelių šaulių kuopos sekretorius) namuose Antanošėje vykdavo slapti Šaulių sąjungos narių susirinkimai, kurių metu būdavo aptariami pasipriešinimo sovietų valdžiai klausimai, čia prieš pat prasidedant karui slėpėsi 12 vokiečių parašiutininkų.

Pirmosiomis karo dienomis sukilėliai rinkosi Obeliuose prie Stasio Pupelio namų. Iškilus klausimui iš kur gauti ginklų, policininkas Bulovas pasiūlė eiti į Obelių geležinkelio stotį, kur vagonuose esą Raudonosios armijos paliktų ginklų. Nuėję į Obelių geležinkelio stotį sukilėliai iš tikrųjų rado ginklų ir apsiginklavo.

Žinome, kad S. Pupelio namuose įsikūrė Birželio sukilėlių Obeliuose štabas. Taip pat žinome, kad net ir karo aplinkybėmis sukilėliai stengėsi kontroliuoti padėtį ir laikytis teisės normų (tai pasakytina ir apie Birželio sukilėlius Kriaunose, Antazavėje, Aleksandravėlėje ir kitur.). Obeliuose teisėjų funkcijas vykdė Stasys Pupelis ir Obelių klebonas Leonas Virkutis.

Apie sukilimo eigą Obeliuose kol kas žinome tik tiek, kad sukilėliai apšaudė besitraukiančius Raudonosios armijos (toliau – RA) dalinius ir sovietinį-partinį aktyvą. Buvę nukauti 6 RA kariai, 1 milicininkas. Yra duomenų, kad prieš sukilimą sukilėliai ginklus slėpė bažnyčioje, o sukilimui prasidėjus sukilėliai buvo įsitvirtinę šalia bažnyčios esančiose kapinėse, iš kur besitraukiančius RA karius, milicininkus ir aktyvistus apšaudė kulkosvaidžių ir šautuvų ugnimi. Kulkosvaidžio lizdas buvęs įrengtas ir bažnyčios varpinėje. Sukilimo metu klebonas L. Virkutis (Obelių klebonas 1938-1944 m.) buvo patekęs į nelaisvę – suimtas ir jau norėta jį sušaudyti, tačiau jam pavyko pabėgti.

Apie žuvusius sukilėlius pavyko rasti tik tardymo metu Gurijaus Kateščenkos nurodytą skaičių. Pasak jo, Birželio sukilimas Obeliuose pareikalavo 7 ar 8 žmonių aukų.

Kadangi Obeliuose buvo geležinkelio stotis, kurią nuo miestelio skyrė beveik 2 kilometrai, Obelių geležinkelio stotyje dar iki pasirodant čia vokiečiams buvo suformuotas atskiras sukilėlių būrys, kuris, nors pakluso Obelių miestelio sukilėlių būriui ir vykdė M. Kurkliečio nurodymus (šis, atitinkamai, buvo pavaldus sukilėlių štabui Rokiškyje), tačiau jo prioritetinis uždavinys buvo geležinkelio stoties ir jos turto, taip pat ir stočiai priklausančio geležinkelio ruožo apsauga nuo sunaikinimo, sugadinimo ir diversijų. Tardomas Ivanas Kateščenka nurodė, kad Obelių geležinkelio stoties sukilėlių būryje buvę apie 17-20 žmonių. Tokį sąlyginai didelį skaičių galima paaiškinti tuo, kad sukilėlių būrys stotyje buvo formuojamas stoties tarnautojų ir darbininkų – šaulių – pagrindu, o tokių stotyje buvo daug – beveik visi stoties tarnautojai ir dalis darbininkų (Alekso Garbausko liudijimas).

Nauji faktai apie paminklą 1941 m. Birželio sukilėliams Obeliuose

Paminklo projektą sukūrė ir darbams vadovavo Gurijus Kateščenka, kuris tuo metu dirbo Obelių geležinkelio stotyje kelio darbininku – remontininku. Jo teigimu, paminklą suprojektavo ir pastatė Obelių policijos viršininko ir Obelių klebono Leono Virkučio pavedimu. Gurijaus dukterėčia Galina ir Aleksas Garbauskas prisimena, kad paminklo detales – Kristaus ir karių galvas – autorius gamino šalia Obelių glž. stoties buvusioje pirtyje, kuri trumpam laikui buvo paversta kūrybinėmis dirbtuvėmis. L. Virkučio paprašytas, prie paminklo statybos daug prisidėjo Gurijaus brolis Ivanas, kuris parūpino reikalingas statybines medžiagas – cementą, gipsą, bėgius ir kt. Renkant statybai reikalingas lėšas, aktyviai dalyvavo mašinisto Petrausko žmona.

Tikėtina, kad paminklas buvęs pastatytas labai greitai. Tardymo metu Gurijus Kateščenka nurodė, kad paminklą jis pastatė 1941 m. rudenį. Atidengimas buvęs gana iškilmingas – žinome, kad kalbas sakė klebonas L. Virkutis, Birželio sukilimo Obeliuose vadas Mataušas Kurklietis, Kazimieras Ramanauskas, Ivanas Kateščenka.

Deja, vieninteliam žinomam tuo metu Lietuvoje pastatytam paminklui Birželio sukilėliams atminti nebuvo lemta išlikti. Antrosios sovietinės okupacijos metais – XX a. šeštajame dešimtmetyje – paminklas buvo nugriautas.

Paminklo autorius

Vilniaus sentikių cerkvės krikšto aktų knygoje įrašų knygoje yra įrašas, kad 1910 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakrikštytas Vasilijaus ir Jevdokijos (pavardė iki santuokos nenurodyta) Kateščenko sūnus vardu Gurij, gimęs 1910 m. liepos 12 d. Vasilijaus šeimoje iš viso buvo aštuoni vaikai – 7 sūnūs ir 1 dukra. Suėmimo metu gyveno Vilniuje, F. Šopeno g. 3 – 57, dirbo Lietuvos geležinkelio valdyboje kontoros viršininku. Žmona – Aleksandra, g. 1914 m. Rygoje, du sūnūs: Jurgis (Gurijus), g. 1934 m. Postavuose (tuometinės Lenkijos teritorijoje) ir Slavomiras, g. 1944 m. Obeliuose. Broliai – Ivanas (suimtas), Pavelas – Volkovysko glž. stoties viršininkas, Rodionas (Radionas?) (gyvena Lenkijoje). Gurijaus tėvas taip pat buvo geležinkelietis – dirbo kelio meistru. Tėvai atsikėlė į Lietuvą iš Pskovo, iš pradžių apsigyveno Kyviškėse, palaidoti sentikių kapinėse Liepkalnyje, Vilniuje.

Paties Gurijaus žodžiais tariant, jis nuo 14 metų pradėjo dirbti – 1924 metais įsidarbino kelių ruožo darbininku Kenos geležinkelio stotyje (tuometinėje Lenkijos teritorijoje). Po metų kartu su motina persikėlė į Kyviškių glž. stotį, kur taip pat dirbo kelių ruožo darbininku. 1925-1928 metais mokėsi Vilniaus dailės mokykloje skulptūros skyriuje. Baigęs dailės mokyklą Vilniuje, įstojo į žemės ūkio mokyklą, kurią baigė 1931 m. Ją baigęs pasiliko dirbti praktikantu mokyklos šiltnamių ūkyje ir neakivaizdiniu būdu mokėsi aukštojoje žemės ūkio mokykloje. Žinome, kad 1934-1935 metais dirbo mokyklų inspektoriumi, instruktoriumi Vilniaus krašte. Šiuo laikotarpiu gyveno Postavuose – ten sukūrė paminklą, ten jo žmona susilaukė pirmagimio Jurgio. 1936 m. baigė Varšuvos aukštąją žemės ūkio mokyklą ir gavo inžinieriaus – sodininko diplomą. 1936 metais gavo agronomo vietą Lydoje (tuometinėje Lenkijos teritorijoje), kur dirbo iki 1939 m. Lydą užėmus Raudonajai armijai, Gurijus tapo Lydos apskrities vadovaujančiu darbuotoju, vadovavo žemės ūkio skyriui. 1940 metais buvo paskirtas vaisių – daržovių(?) tresto direktoriumi. Einant šias pareigas jam buvo pasiūlyta įrengti Lydos kultūros ir poilsio parką, tačiau sumanymą įgyvendinti sutrukdė karas.

Prasidėjęs karas Gurijų Kateščenką užklupo Vilniuje. Čia jis buvo atvažiavęs pirkti augalų sėklų kuriamam Lydos kultūros ir poilsio parkui apželdinti. Palikę sugedusią mašiną, kartu su vairuotoju pėsčiomis grįžo į Lydą. Namuose šeimos Gurijus neberado. Sutikta kaimynė pasakė, kad žmona su vaikais išvyko į Dainavos kaimą pas pažįstamą Michailą Koguk. Atsisveikinęs su žmona ir vaikais, Gurijus grįžo atgal į Lietuvą. Iš pradžių apsistojo pas žmonos seserį, kuri tuo metu dirbo Šalčininkuose mokytoja. Kadangi nedideliame miestelyje atsiradęs svetimas žmogus kėlė įtarimų, Gurijus neužilgo išvyko į Vilnių, kur apsistojo pas savo dėdę Gurjanovą Santarvės g. 54. Tačiau ir čia nesijautė saugiai – vokiečių patruliai dažnai tikrindavo dokumentus, todėl nusprendė važiuoti į Obelius pas savo brolį Ivaną, kuris dirbo Obelių glž. stotyje kelio meistru. Atvažiavęs į Obelius, Gurijus iš pradžių dirbo kelių ruožo darbininku, po to – dirbo kūriku, o nuo 1943 m. pabaigos – tabelininku. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, Gurijus Kateščenka iš pradžių įsidarbino Baisogalos glž. stotyje. Pastarieji faktai kelia tam tikrų abejonių, kadangi pagal 1942 m. spalio 26 d. jam išduotą laikinąjį asmens liudijimą galime spręsti, kad Gurijus Kateščenka dar gyveno Obeliuose, o 1943 m. rugpjūčio 10 dieną jam išduotas pranešimas liudija, kad tuo metu jis jau dirbo ir gyveno Baisogalos geležinkelio stotyje. Yra duomenų, kad 1945 metais Gurijaus žmonos brolis Antanas Nezgada buvo parūpinęs vizą išvykti į Lenkiją (Gurijaus žmona buvo lenkė), tačiau šia galimybe Kateščenkos nepasinaudojo. Netrukus persikėlė į Vilnių, kur nuo 1946 m. pradžios iki suėmimo, t.y. 1946 m. rugpjūčio 3 dienos, dirbo Lietuvos geležinkelio valdyboje ir gyveno Valdybos skirtame bute F. Šopeno gatvėje. Dirbdamas Geležinkelių valdyboje buvo gavęs užsakymą pagaminti Stalino biustą, įrengti Geležinkelių valdybos posėdžių salę ir atlikti kai kuriuos kitus darbus. Sūnus Jurgis prisimena, kad dėl tėvo suėmimo Stalino biustas taip ir likęs nebaigtas. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo 1990 m. birželio 21 d. išduotame pažymėjime Nr. 8 – 541/90 rašoma, kad Kateščenko Jurijus Vasiljevičius, gyvenęs Šopeno g. 3 Vilniuje, buvo neteisėtai represuotas ir išbuvo laisvės atėmimo vietoje Novosibirsko mieste nuo 1946 m. gruodžio 6 d. iki 1955 m. gegužės 27 d.

Įkalinus Gurijų, motina liko kaip stovi su dviem vaikais. Iki tol vyro išlaikoma turėjo ieškotis pragyvenimo šaltinio. Kurį laiką apsistojo Jaluvkoje (netoli Vilniaus) pas draugę, įsidarbino Jaluvkos mokykloje pradinių klasių mokytoja. Po kiek laiko gavo paskyrimą į Sadūniškį ir trejus metus atidirbo Sadūniškio mokyklos mokytoja. Iš Sadūniškio gavo paskyrimą į Slabados mokyklą Turgelių rajone. Čia gyvendama šeima sulaukė grįžusio iš įkalinimo vietos Gurijaus.

Grįžęs iš įkalinimo vietos Gurijus Kateščenka kurį laiką dirbo Trakuose Trakų rajono tarpkolūkinės statybos treste (tuo metu vadinosi taryba). Po kiek laiko persikėlė į Rūdiškes ir iki mirties (1983 m. birželio 17 d.) dirbo Rūdiškių medžio apdirbimo kombinato direktoriaus pavaduotoju. Apie 1980 metus sukūrė ir pagamino Kristaus galvą, kuri yra labai panaši į Kristaus galvą, puošusią paminklą Birželio sukilėliams Obeliuose atminti ir kuri iki šiol puošia Rūdiškių bažnyčios pagrindinį fasadą.

Gurijus Vasiljevičius Kateščenka palaidotas kartu su žmona Aleksandra Ivanovna (mirė 2007 metais) ir sūnumi Slavomiru (mirė 2004 m.) Rūdiškių kapinėse.

Dar keletas žodžių dėl Gurijaus Kateščenkos tautybės. Įvairiuose dokumentuose jo vardas ir tautybė nurodomi įvairiai: Gurijus, Jurijus, Jurgis, rusas, lenkas ir net baltgudis. Artimieji pasakoja, kad Gurijus „tapo“ Jurgiu reikalaujant jo žmonai, kuri buvo lenkė (santuoka vyko šventųjų Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje). Iš tikrųjų Kateščenkos – rusų sentikių geležinkeliečių dinastija, atsikrausčiusi į Lietuvą iš Pskovo (Pskovo krašto?). Tai liudija ir rusams sentikiams būdingas vardas – Gurijus.

Ivanas Kateščenka gimė, kaip minėjome, 1899 m. Kaip jis pats rašo savo autobiografijoje, gimė kovo 16 dieną Vilniuje. 1908 metais įstojo mokytis į penkiaklasę geležinkeliečių mokyklą Varėnoje. Ją baigęs 1914 metais, įstojo į Vilniaus geležinkelio technikos mokyklą Vilniuje, kurią baigė 1917 metais. Pskovo II geležinkelio stoties išduotoje pažymoje nurodoma, kad Ivanas Kateščenka atliko techniko praktiką nuo 1918 m. balandžio 1 d. iki 1918 m. lapkričio 1 d., t. y. iki kol savo noru išėjo iš tarnybos. Tuo tarpu savo paties rašytoje biografijoje šį tarpsnį I. Kateščenka aprašo kiek kitaip.

Atvykęs į Vilnių (jo tėvas tuo metu dirbo Vilniaus geležinkelio stotyje kelių ruožo meistru), Ivanas Kateščenka įsidarbino geležinkelyje techniku ir iki 1924 metų dirbo tiesiant Lyduvėnų-Pažerūnų (?) geležinkelį. Baigus šio geležinkelio ruožo tiesimą, buvo paskirtas prie Amalių-Telšių geležinkelio ruožo statybos, ėjo kelių ruožo (distancijos) viršininko padėjėjo pareigas. Po to dirbo kelių meistru Mažeikių, Šiaulių ir Radviliškio geležinkelio kelių ruožuose (kaip žinome, Obelių geležinkelio stotis priklausė Radviliškio kelių ruožui). 1923 m. spalio 8(21) dieną Šiaulių šventųjų Petro ir Povilo cerkvėje buvo įregistruota sentikio Ivano Kateščenkos ir pravoslavės, Oršoje gimusios Ninos Herbst santuoka. Susilaukė trijų vaikų: Igorio (g. 1928 m. rugsėjo 11 d. Joniškyje, mirė 2007 m. vasario 3 d. Grigiškėse), Galinos (g.1932 m. gruodžio 11 d. Joniškyje) ir Liudmilos (g. Joniškyje 1930 m.vasario 17 d., mirė 1998 m. balandžio 7 d. Vilniuje).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pasitelkę į pagalbą dokumentus, dukters Galinos ir Alekso Garbausko prisiminimus žinome, kad į Obelius Ivanas Kateščenka su šeima atvyko apie 1938 metus iš Gustonių (netoli Panevėžio. Priklausė Radviliškio geležinkelio ruožui). Tuo metu geležinkeliečiams tarnautojams rotacija buvo įprastas dalykas – į Gustonis Ivanas Kateščenka buvo atvykęs iš Joniškio, į Joniškį, atitinkamai, buvo atkeltas iš Tauragės.

I. Kateščenka į Obelius atvyko į iškelto kelių meistro, Lietuvos šaulių sąjungos 12-ojo Obelių geležinkelio stoties būrio vado Reivyčio vietą. Atvykę apsigyveno viename iš dviejų geležinkeliečių namų prie Obelių glž. stoties. Jų kaimynai buvo glž. stoties kuopos seniūno Garbausko šeima. Garbauskai naudojosi vienu kambariu ir virtuve, Kateščenkoms buvo skirtas dviejų kambarių butas su virtuve.

1946 m. gegužės 9 d. nutarime pateikti kaltinimus Ivanui Katešenkai nurodoma, kad jis 1939 metais įstojo į Šaulių sąjungą, o prasidėjus karui, organizavo Birželio sukilėlių būrį Obelių geležinkelio stotyje.

Karui baigiantis I. Kateščenka su šeima atsidūrė Vokietijoje. Savo autobiografijoje jis rašo, kad buvęs suimtas ir išvežtas į Vokietiją darbams, iš kur grįžęs 1946 metų sausio 23 dieną. Yra duomenų, pagal kuriuos galima spręsti, kad grįžęs į Lietuvą Ivanas Kateščenka įsidarbino Gosstrojtresto Nr.1 Statybos kontoroje Nr. 2 Vokės statybų aikštelėje vyresniuoju prarabu (taip tekste). Suimtas 1946 m. balandžio 26 dieną. Nuteistas, kaip minėjome, 1946 m. gruodžio 26 dieną 25-iems metams pataisos darbų lagerio su turto konfiskavimu ir teisių atėmimu penkeriems metams. Mirties data ir palaidojimo vieta – nežinomi.

Stasio Pupelio darbo pažymėjimas. 1945 m.
Andrius Kulys su tarnybos draugu Broniumi Ajausku. 1939 m. Kaunas.
Paminklo žuvusiems Birželio sukilėliams Obeliuose atminti eskizas.
Obelių geležinkelio stoties ir muitinės tarnautojai. 1937 m.
Gurijaus Kateščenkos laikinas asmens liudijimas. 1942 m.
Gurijus Kateščenka su šeima grįžęs iš įkalinimo vietos. XX a. 6 deš. – 7-to deš. pradžia.
Paminklas žuvusiems Birželio sukilėliams Obeliuose atminti. Iš kairės – Aleksas Garbauskas. Šalia – Obelių geležinkelio stoties kelio meistras Jonas Bareišis. Foto Aleksas Garbauskas. Apie 1957 m.
Rūdiškių bažnyčios pagrindinis įėjimas. 2011 m. gegužė. Foto Olegas Kateščenka.
Rūdiškių bažnyčios pagrindinis įėjimas. 2011 m. gegužė. Foto Olegas Kateščenka.
Paminklas 1941 m. Birželio sukilėliams Obeliuose. Iš Andriaus Dručkaus asmeninio archyvo.

Tekstas parengtas pagal  2011 m. birželio 14 d.  konferencijoje „1941 m. birželis – negyjanti Rokiškio krašto žaizda“, kurią organizavo Rokiškio krašto muziejus, skaitytą pranešimą.