2011 07 01

Marius Burokas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Marius Burokas. Užkietėjusio skaitytojo kronikos: biblioamnezija, asirų kalba ir rašytojų remiamas morgas

Zenekos nuotrauka

Viena lentyna mano namuose skirta knygoms, kurias ketinu skaityti. Ta lentyna sausakimša: poetų rinktinės, biografijos, premijuoti rimti romanai ir t.t. Nesvarbu, ką ir kiek skaityčiau, knygų eilė lentynoje niekados netrumpėja. Kai kurie autoriai it sąžinės priekaištas rūdija ten jau keletą metų. Turiu negerą įtarimą, kad perskaityti toje lentynoje esančias knygas – Sizifo darbas. Mano perkimštos smegenys jų vis tiek nebesutalpins. Geriau einu, atsiversiu detektyvą. Juk vasara.

Conan-Doyle‘io debiutas

Šį rudenį iš neišsemiamų nepublikuotos pasaulinės literatūros stalčių bus išimtas dar vienas rankraštis. Didžiojoje Britanijoje bus išleistas niekada nepublikuotas pirmasis sero Arthuro Conan-Doyle‘io romanas „Džono Smito pasakojimas“ (The Narrative of John Smith). Deja, turiu nuvilti detektyvų ir Šerloko Holmso gerbėjus. Sero Arthuro pirmojo romano siužetas primena šiuolaikinį modernų romaną: nuo podagros kenčiantis knygos personažas sėdi namie ir mąsto apie gyvenimą, pasaulį, religiją ir politiką. Kartais jis dar kalbasi su pensiono, kuriame nuomojasi kambarį, šeimininke, ponia Randl (Šerloko Holmso šeimininkės ponios Hadson prototipu).

Minėtojo romano rankraštį A. Conan-Doyle‘is išsiuntė leidėjams paštu, tačiau pašte popieriai pasimetė ir rašytojui teko dar kartą atkurti tekstą iš atminties. Pats autorius ne kartą sakė, kad šio savo romano gėdijasi, tačiau vėliau buvo prie jo sugrįžęs ir manė perrašyti.

Romanas turėtų būti įdomus norintiems sužinoti, ką jaunasis A. Conan-Doyle‘is manė apie gyvenimą.

Kaip detektyvų rašytojai teismo medicinos ekspertams skolą grąžino

Tuo tarpu šiuolaikiniai Didžiosios Britanijos detektyvų rašytojai – Val McDermid, Patricia Cornwell, Tess Gerritsen, Jefrey Deaveris ir kiti nusprendė prisidėti prie lėšų rinkimo kampanijos, skirtos naujo Dandžio miesto morgo statybai.

Dandžio universitetas jau surinko milijoną svarų būsimam morgui, tačiau dar milijono trūksta.

Šią akciją sugalvojo bestselerių autorė Val McDermid, gera Dandžio universiteto Anatomijos ir žmogaus tapatybės nustatymo centro direktorės Sue Black bičiulė.

„Sue pažįstu jau daugelį metų ir ji padėjo man sukurti daugybę šiurpių, mano romanuose esančių žmogžudysčių detalių, – sako rašytoja. – Kai ji papasakojo apie naujojo morgo projektą, aš pamaniau, kad tai puiki proga man ir kitiems rašytojams atsilyginti šiai bendruomenei už suteiktą pagalbą. Dauguma detektyvų rašytojų, norėdami viską pateikti teisingai, kliaujasi tokių profesionalų kaip Sue pagalba. Džiaugiamės, kad galime jiems nors truputį padėti.“

Norintieji morgą paremti minėtųjų rašytojų gerbėjai taip pat gali aukoti pinigus. Už kiekvieną paaukotą svarą jie gauna po vieną balso teisę. Šia teise jie galės pasinaudoti balsuodami už būsimo morgo pavadinimą. Dandžio miesto morgas bus pavadintas daugiausiai gerbėjų balsų surinkusio detektyvų rašytojo vardu.

Belieka tik palinkėti rašytojams, skaitytojams ir būsimam morgui sėkmės. Gaila, Lietuvoje detektyvų rašytojų mažai ir jie ne tokie turtingi. Kiek žinau, Vilniui naujas morgas būtų ne pro šalį…

Kalbame asiriškai

Čikagos universiteto Orientalistikos institutas pagaliau užbaigė asirų kalbos žodyną. Jame – 28 tūkstančiai žodžių kalbos, kuria niekas nekalbėjo jau daugiau nei du tūkstančius metų.

Dvidešimt vieno tomo apimties žodynas buvo pradėtas 1921-aisiais. Ties juo devyniasdešimt metų dirbo 88 mokslininkai. Mokslininkai ir studentai dabar galės skaityti daugybę originalių asirų civilizacijos dokumentų, įspaustų išlikusiose molinėse lentelėse. Šiose lentelėse įamžinta 2500 metų šiuolaikinio Irako teritorijoje gyvavusių civilizacijų istorija. Pirmąja žinoma rašytine pasaulio kalba, dantiraščiu, išmargintos lentelės pasakoja apie to meto žmonių verslo sandorius, vedybas, skyrybas, ginčus. Jose registruoti įstatymai, esama religinių ir literatūros tekstų, asmeninių laiškų.

„Tikimės, kad šis žodynas taps būtinu visiems, studijuojantiems istoriją, religiją, meno ir mokslo istoriją“, – teigia Martha Roth, viena iš trijų žodyno sudarymo pabaigos sulaukusių redaktorių.

„Žodyne pateikiamas kiekvieno žodžio vartojimo laukas ir jo istorija. Šis žodynas – tikra Mesopotamijos istorijos, kultūros, visuomenės, literatūros ir religijos enciklopedija“, – sako Orientalistikos instituto direktorius Gilas Steinas.

Visi norintys žodynu pasinaudoti susidomėję Lietuvos piliečiai gali tiesiog užsukti štai ČIA ir naudotis juo internete.

Bibliotekos išsirinko nugalėtoją

Birželio viduryje buvo paskelbtas vieno iš „riebiausių“ pasaulio literatūros premijų „International Impac Dublin Literary Award“ laimėtojas. Šimto tūkstančių eurų premija atiteko airių rašytojui Columui McCannui už romaną „Tegul sukasi nuostabusis pasaulis“ (Let The great World Spin).

Ši premija teikiama už prieš porą metų išspausdintą kūrinį. Ilgasis premijos nominantų sąrašas sudaromas iš didžiausių pasaulio miestų viešųjų bibliotekų siūlomų autorių, tačiau pačią premiją skiria speciali žiuri.

Šis Columo McCanno romanas jau yra pelnęs Nacionalinį knygos apdovanojimą 2009-aisiais. Romane pasakojama apie 1974 metais lynu tarp Pasaulio prekybos centro bokštų dvynių perėjusio Phillippe‘o Petito gyvenimą. Kitas siužeto vingis pasakoja apie Niujorko miesto prostitutės teismą. Tačiau esama ir kitų siužeto linijų. Iš viso romane veikia apie vienuolika pasakotojų.

Žiuri nariai apibūdino knygą kaip „tikrą dvidešimt pirmojo amžiaus romaną, puikiai apibūdinantį mūsų gyvenamąjį laiką“.

Dublino IMPAC premiją yra pelnę daug žinomų autorių: Herta Müller, Michelis Houellebecqas, Orhanas Pamukas, Davidas Maloufas.

Tigro žmonos“ triumfas

Vieną iš prestižiškiausių Didžiosios Britanijos premijų – „Orange Prize for Fiction“, skiriamų rašytojai moteriai, šiemet pelnė dvidešimt penkerių metų serbų kilmės rašytoja Tea Obreht. Premija jai buvo įteikta už debiutinį romaną „Tigro žmona“ (The Tiger‘s Wife“).

Premijos teikimo žiuri pirmininkė, rašytoja, istorikė ir TV laidų vedėja Bettany Hughes, pavadino „Tigro žmoną“ išskirtine knyga, o jos autorę – daug žadančiu literatūriniu talentu. „Meistriškai pindama magišką pasakojimų giją, Tea Obreht sugebėjo mums labai įtikinamai perteikti chroniško, Balkanuose vykstančio konflikto esmę. Knyga primena mums, kaip lengvai mes, žmonės, galime nuslysti į barbarybę, tačiau ji taip pat parodo mums gelbstinčią meilės gelmę“, – sako B. Hughes.

Savo romaną T. Obreht pradėjo rašyti būdama vos dvidešimt dvejų, o užbaigė dvidešimt ketverių. Praėjusiais metais ji tapo jauniausia rašytoja, patekusia į prestižinį, kasmet „New Yorker“ žurnalo sudaromą, geriausių iki keturiasdešimties metų autorių dvidešimtuką.

Rašytoja gimė ir vaikystę praleido Belgrade. Kai buvusioje Jugoslavijoje įsiplieskė karas, jos šeima pasitraukė į Kiprą, o vėliau į Egiptą. Nuo dvylikos metų autorė gyvena Niujorke.

Romanas pasakoja apie iš vietinio zoologijos sodo Balkanuose pabėgusį tigrą. Jo naktiniai vizitai kelia kraupią baimę Galinos kaimelio gyventojams. Tigru džiaugiasi tik vienas berniukas, matydamas jame atgijusį „Džiunglių knygos“ personažą.

Po daugelio metų, karo draskomuose Balkanuose, jauna gydytoja Natalija gauna žinutę, kad namuose paslaptingomis aplinkybėmis mirė jos senelis. Prisimindama senelio pasakotas istorijas, Natalija įsitikina, kad prieš savo mirtį senelis ieškojo paslaptingo „nemirštančio žmogaus“, nemirtingo valkatos. Kol Natalija bando suprasti, kodėl jos racionalus ir pasakom netikintis senelis leidosi į tokias paieškas, ji sužino apie neįtikėtiną tigro žmonos istoriją.

Pačios Tea sėkmė – taip pat puikus pasakojimas, kaip užsispyrimas ir talentas padeda pramušti sau kelią į pripažinimą.

Kur aš tai skaičiau? Nepamenu…

„The Washington Post“ apžvalgininkas Danny Heitmanas susirūpino savo skaitytojo atmintimi. Kiek iš to, ką mes skaitome, kiek puikių knygų, siužetų, aprašymų ir personažų dingsta iš mūsų atminties, vos tik užverčiame knygą? – klausia jis.

Šis klausimas autoriui kilo, kai jis susivokė knygyne perkantis Vladimiro Nabokovo memuarus, kuriuos prieš keletą metų jau buvo nusipirkęs ir perskaitęs. „Tačiau iš tų memuarų neprisiminiau nė vieno skiemens. Galbūt tai ir neturėtų manęs stebint. Per keletą skaitymo dešimtmečių iš mano poezija ir proza perkimštų smegenų galėjo daug kas iškristi ir pasimest, kaip už sofos pagalvėlių pasimeta iš kišenės išbyrėjusios monetos. Juk dar Sokratas perspėjo, kad teksto skaitymas blogina atmintį.

Pastaruoju metu itin dažnai susiduriu su tuo, ką kiti vadina biblioamnezija, ir tai man kelia nerimą. Kievienąkart atsivertęs knygą tikiuosi, kad skaitydamas ją pasikeisiu, kad jos skaitymo patirtis aiškiai įsirašys į mano DNR. Tačiau kokia skaitymo prasmė, jei tiek daug puikių literatūros meistrų kūrinių tiesiog praslysta pro mano jusles nepalikdami nė menkiausios žymės?“ – rašo D. Heitmanas.

Galbūt geriausias skaitymas yra tas, kuris paruošia dirvą pakartotinam skaitymui, kad geriausios knygos, kaip ir geriausi draugai, taptų mūsų dalimi tik nuolatinio artumo dėka, svarsto autorius.

Šį fenomeną viename iš savo esė mini ir poetė Mary Ruefle. Ji teigia per savo gyvenimą perskaičiusi apie pustrečio tūkstančio knygų, tačiau iš jų prisimenanti vos du šimtus arba 8 procentus. Ir ji klausia savęs: „Ar turėčiau per man šioje žemėje skirtą laiką skaityti dar daugiau naujų knygų, ar man derėtų mesti šį bergždžią (nes nepabaigiamą) užsiėmimą? Galbūt derėtų pradėti iš naujo skaityti didžiulį malonumą praeityje teikusias knygas, kurių detales pamiršau, tačiau puikiai pamenu jų sukeltą nuotaiką ir poveikį.“

D. Heitmanas pateikia ir rašytojo Evelyno Waugh citatą: „Prarasti atmintį labai malonu. Gali iš naujo su neblėstančiu smalsumu skaityti senas ir mėgiamas knygas.“ „Tai primena man pakaruoklišką humorą apie iškaršimo privalumus, – rašo D. Heitmanas. – Seni draugai kasdien tampa naujais draugais.“

Autorius nepateikia jokio atsakymo, ką daryti. Jo ir nėra. Manau, senstant neišvengiamas naujo godulys pamažu užleidžia vietą senų, gerų, daug kartų skaitytų knygų malonumui. Juk amžinųjų siužetų, pasak Borgeso, yra vos keletas, o neišvengiamos jų variacijos ilgainiui įkyri. Ar aš klystu?

P.S. Kultūrinis interneto portalas flavorwire.com tikina, kad talentingi rašytojai moka ir itin skaudžiai bei talentingai įžeisti. Ypač savo plunksnos brolius. Todėl šis portalas kruopščiai surinko kandžiausius pasaulio rašytojų tarpusavio pasikandžiojimus. Keletą jų pateiksiu:

„Hiena, rašiusi poeziją ant antkapių“, – Friedrichas Nietzsche apie Dante Alighieri.

„Didžiulė, pilna rašalo karvė“, – Gustave‘as Flaubertas apie George Sand.

„Silpnaprotis, ligoninėje klykiantis kūdikis“, – Herbertas G. Wellsas apie George‘ą Bernardą Shaw.

„Nemanau, kad Robertas Browningas buvo geras lovoje. Ir žmonai jis turbūt nelabai rūpėjo. Greičiausiai knarkė miegodamas ir svajojo apie dvylikametes“, – W. H. Audenas apie Robertą Browningą.

„Pirmąkart skaitau Proustą. Apgailėtina. Manau, jis buvo protiškai neįgalus“,– Evelynas Waugh apie Marcelį Proustą.

Cituoti norisi viską. Trokštantys daugiau, kviečiami užeiti ČIA ir ČIA.