2011 07 01

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Paul Badde. Apie celibato stebuklą

Liepos 1-ąją visame katalikiškame pasaulyje švenčiama maldų už šventus kunigus diena. Ji kasmet minima Švenčiausiosios Širdies penktadienį, iškart po Devintinių. Ta proga siūlome vokiečių žurnalisto Paul Badde pamąstymus apie celibatą. „Šventas nešventame pasaulyje: Bažnyčioje kalbama apie meilę – ne apie aistrą“, – teigia autorius.

Celibatas – absurdas. Kiekvienam aišku, kad žmogus laisva valia negali pasirinkti neturėti šeimos. Sveikiems suaugusiems vyrams, kurie jaunystėje apsisprendžia iki gyvenimo pabaigos gyventi skaistybėje ir likti viengungiais, evoliucijos programoje vietos nėra. Mąstant žmogiškai, jiems – kažkas negerai.

Tokie vyrai yra katalikų kunigai. Tačiau jų gyvenimo forma su seksualiniu vaikų išnaudojimu neturi nieko bendra.

Pasak Ludwigo Kroeberio, „žvelgiant statistiškai, lengviau tapti nėščiai nuo pabučiavimo, nei pedofilu dėl celibato“. Taip jis antrina Berlyno laisvojo universiteto teismo psichiatrijos instituto direktoriui, jau gerokai anksčiau tvirtinusiam, jog tikimybė, kad katalikų kunigai seksualiai išnaudos vaikus, yra 36 kartus mažesnė, nei kalbant apie „normalius“ vyrus. Apibendrinant atskleistus pedofilijos atvejus aiškėja, kad čia kunigai sudaro tik nežymią mažumą – taigi celibato kaltinti nėra ko.

Tokiame mieste kaip Frankfurtas prie Maino net apie 60 procentų vyrų dėl įvairių priežasčių yra viengungiai. Tačiau viengungystė pagal Dievo ir dangaus valią yra visiškai kitas dalykas. Būtent tai ir yra celibatas.

Tokie teologai kaip Hansas Küngas arba Eugenas Drewermannas yra surengę vos ne pokalbių šou, pasisakydami prieš celibatą. Ir tai jau tampa savaime suprantama, kaip ir daugybė platformos „Mes esame Bažnyčia“ pareiškimų. Tačiau visi skaistybėje gyvenantys kunigai, savanoriškai pasirinkę celibatą ir besistengiantys jo laikytis, taip pat „yra Bažnyčia“. Celibatas, kuris pirmiausia Katalikų Bažnyčioje tapo privalomas viduramžiais, natūraliai išplaukia iš paties Jėzaus Nazariečio pavyzdžio. Todėl ne be pagrindo popiežystė ir celibatas beveik visuomet Katalikų Bažnyčios kritikų yra puolami kartu.

Celibatas ir popiežystė – tai nuorodos į Bažnyčios pradžią ir pabaigą, krikščionybės alfą ir omegą. Popiežystė siekia šaknis, Petrą, Kristų, o celibatas žvelgia į anapusybę, vestuvių puotą dangiškoje Jeruzalėje. Taigi tiek popiežystė, tiek celibatas yra nuorodos į Dievą. Tai – atsižadėjimas dėl didesnės meilės. Dėl jokios kitos priežasties rinktis celibato nedera – net ir dėl tos, kad jis labiausiai atriša rankas darbuojantis sielovadoje nei bet kuri kita gyvenimo forma. Celibatas nėra sociologinis eksperimentas. Katalikų kunigams ir sekuliarizuotas pasaulis yra simbolizuoja atvirumą amžinybei, kur jie – tuo jie yra visiškai tikri – sutiks savo Mylimąjį, kuris jiems niekuomet nebuvo neištikimas.

Žinoma, pasauliui, kuris anapus horizonto neleidžia egzistuoti niekam, tai – nesuvokiama ir yra papiktinimas. Jauni vyrai, norintys tapti kunigais, tiki, jog esama ne tik žemiškojo gyvenimo. Jie nori patekti į Dangų. Celibato ištakose glūdi didesnė meilė Dievui nei sau pačiam. „Meilei nebepakanka savęs pačios – paskęsti laimės svaigulyje – ji trokšta gėrio mylimajam: ji yra atsižadėjimas, ji pasiruošusi aukotis, taip, ji to trokšta!“ – rašė Benediktas XVI – žymiausias mūsų laikų kunigas savo pirmojoje enciklikoje. Prieštaraudamas Friedrichui Nietzschei jis kalbėjo: „Meilė apima visą egzistenciją visose jos dimensijose, taip pat ir laiko. Kitaip ir negali būti – dėl jos pažado laikų pabaigoje: Meilė siekia amžinybės.“ Ar tai smerktina? Nejau tikintieji neturi teisės į tokius vyrus?

Taigi dar kartą. Celibatas yra pirminis meilės ryšys. Žinoma, ir kunigai gali būti tokie pat neištikimi, kaip vyrai žmonoms – ir galimas daiktas – panašu, jog tai pasitaiko gana dažnai. Natūralu, kad celibatas taip pat gali patirti nesėkmę, kaip ir santuoka. Tačiau atsisakyti santuokos dar niekas taip rimtai nepareikalavo. Todėl Katalikų Bažnyčia tikrai neatsisakys celibato. Kunigai nėra agentai, aprūpinantys sakramentais.

Jų viengungystė – kitiems – yra egzistencinis velykinio tikėjimo Prisikėlimu iš mirusiųjų laidas. Kur labiausiai trūksta pašaukimų, visų pirma stinga šio tikėjimo, kurio struktūrinės reformos padauginti negali. Krikščionių tikėjimo krizės nuolaidomis ar kitais triukais neįveiksime. Kas gi dar benori priklausyti Bažnyčiai, jei ne tie, kurie siekia didžių dalykų ir savo nuotykyje peržengia regimas mūsų egzistencijos ribas?

Kas kitas, jei ne tie, kurie daugiau nebeturėdami jokių Dievo egzistavimo įrodymų, ryžtasi „užstatyti“ ne tik savo sielą, bet ir kūną, tvirtai tikėdami, jog šis gyvenimas nėra viskas ir jų ištikimas Mylimasis gausiai atlygins už vienatvę, pasirinktą dėl jo? Tad katalikams derėtų labiau branginti celibatą, kad netektų jo prarasti. Kad jų Bažnyčia netaptų visiškai prisitaikiusi prie pasaulio. Taigi viskas teisinga. Celibatas yra absurdiškas, nesuvokiamas, žmogui neįmanomas. Jame glūdintis evangelinis akivaizdumas ir rimtumas žiniasklaidai, deja, taip pat yra svetimas, kaip ir visam sekuliarizuotam pasauliui. Tad ar gali celibatas kam pakenkti?

http://www.vatican-magazin.de/ (6–7/2011)

vertė Jurga Žiugždienė