2011 07 04

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Mėlyni pamiškės katilėliai: pilnatvė ir atvirumas

Gegužės 31-oji

Paskutinę pavasario dieną kaimynas Rimas Stapčinskas sėja grikius, ir sako, kad čia dar bus mojavi grikiai.Girdėdamas apie tuos mojavus grikius ir mojavas mėtas aš galvoju, kad čia gali būti pasislėpusi archaika. Grikiai yra stepinė kultūra, todėl lietuviškos meteorologinės išdaigos jiems labai kenkia. Ir niekada nežino sėjėjas, ar geresni bus mojavi, ar birželiniai grikiai.

Užauga ir sunoksta ta brangi kultūra gana greitai, bet turi būti saulėtos dienos. Jei vasaros antroji pusė pasitaikys lietinga, tai birželiniai grikiai gali žydėti iki spalio, ir grūdas bus nebrandus. Ankstyvoji sėja taip pat gali nepavykti, viskas priklauso nuo dangaus. Bet anksčiau pasėjęs žmogus darosi tarsi ramesnis: išbėrei grūdus į dirvą – ir lauki derliaus…

Henriko Gudavičiaus nuotrauka

O mojavas mėtas labai gyrė Ona Tamulevičienė. Tai buvo Puvočiuose, prieš aštuoniolika metų. Gegužės pabaigoje skynė žoliautoja tas kvapnias vandenines mėtas Zotvaro pievoje, nulaužė ir keletą jau žydinčių šilkažiedžių gaisrenų, ir nešė pirkion – puošė mažą altorėlį su šventos Marijos paveikslu. Vakarais čia susirenka Puvočių moterys, meldžiasi ir gieda mojavas giesmes. Paskui gaisrenas padeda prie sudžiūvusių verbų, o mėtas džiovina vaistams. Ir tai esančios labai kvapnios, stiprios mėtos, geresnės nei žydinčios. Todėl, kad jos mojavos...

Visi žino, kad vaistažolė vertingiausia yra tada, kai žydi, bet esama išimčių. Čia juk susipina visokie tikėjimai, ir svarbiausia gal yra ta pagarba, tas žoliavimas, galvojant apie vakaro giesmes, apie savo kaimynes, kurios ateis ir pasidžiaugs  kvepiančiais žolynais

Rodos, tai buvo seniai, jau kada Ona Tamulevičienė išėjo į Anapilį, o  tas pokalbis ir vaizdas man gyvas iki šiol. Ir ne tiktai tas pokalbis. Vartydamas senus savo užrašus aš apie visus anų dienų senolius galvoju kaip apie dabar gyvenančius. O, pavyzdžiui, maža knygelė „Levūnų kaimo papročiai“, kurią nepaprastai įdomiai parašė etnologė Nijolė Marcinkevičienė, (išleido Liaudies kultūros centras) gali bet kurį atidesnį skaitytoją nukelti į tolimus prieškario metus, kai to mažo kaimelio žmonės buvo labai šviesūs, geri ir darbštūs. Pačios gyviausios tos praeities detalės turi kažkokios magijos, ir kai ilgėliau pabūni prie tokių raštų, tas tolimas gyvenimas darosi realesnis už šiandieninį. Tai, žinoma, paradoksalu, bet taip yra. Todėl, kad šiandieninis gyvenimas su baisiu pagreičiu tolsta nuo pamatinių, šimtmečiais puoselėtų postulatų.

Kai aš matau savivaldybės  prizais apdovanotoje gražiausioje sodyboje didelius stuobrius, „pasodintus“ šaknimis į viršų, o puodus su gėlėmis pakeltus kuo aukščiau, tai darosi aišku, kad tie darbštuoliai patys to nesuvokdami smarkiai nutolsta nuo realybės. Išsigalvojimas jiems yra svarbiau už tiesą, kuri labai paprasta: niekada niekur iš medžio nebuvo taip tyčiojamasi. O gėlių kėlimo aukštyn mada atėjo turbūt iš Belgijos, kur žemės jau seniai trūksta. Mada labai kvaila, todėl ir gaji. Filomena Taunytė yra taip paaiškinusi: kvailystė yra užkrečiama liga ir gyja sunkiai…

O ką reiškia didelės geležies grandinės, atitveriančios kiemą nuo pievos, jei sodyboje nėra gyvulių, ir ta metalinė tvora neturi jokios funkcijos? Investicija į geležį ir akmenį, tiesa, gali ir atsipirkti, bet kas įrodys, kad  lygutėlis, vos ne kasdien šienaujamas kiemas, yra gražesnis už kauburiuotą? Iš kur šita lyginimo manija, kurią būtinai lydi kaukiančios mašinėlės dvokas?

Mano šuva Bluskis, jei tiktai pora dienų pabūna nepaleistas laisvėn, pradeda kasti prie būdos duobes ir pilti kauburius – jo mažoje oikumenoje taip pat turi būti kalvelės, nes ant jų gulėdamas gali toliau matyti. Bet kieme gyvena ne tiktai šuva ir katinys, čia pilna visokios gyvybės, kuriai tas plynas lyginimas būtų tikra prapultis. Kurmis, skruzdė, maitvabalis, pelėnas, sliekas, žygis, perlinukas, boružė, blakė ir dešimtys kitų “mažesnių mūsų brolių” tuoj pat išeina, kai pradedame lyginti ir sterilizuoti kraštovaizdį.

Nebesurasi čia kalakutžolės, takažolės, rasakilos, nei to kantraus žolės stiebelio, kurį rusai vadina paslaptinguoju bylinkos  vardu. Tūlas miestietis mus, gamtininkus čia gal pamokys šitaip: kartu su ta kantriaja laukine bylinka  išeina ir erkė. Taip, išeina. Bet būkime teisingi, susirinkime visas informacijas apie pavojingiausias pastarųjų dešimtmečių epidemijas, ir pamatysime, kad jos prasidėjo ten, kur viskas jau seniai sulyginta, erkės išnuodytos ir jų buveinės dezinfekuotos…

Birželio 8-oji

Kai priartėja vasaros darbymetis, pravartu prisiminti, ką sakė toks nebejaunas, bet mitrus vyras iš Cimaniūnų: vasarą kaime galima gyventi ir uždirbti, tik netingėk – grybai, uogos, vaistažolės, vieną valandą anksčiau atsikelk, vieną valandą vėliau atsigulk, ir viską suspėsi, o išsimiegoti galėsi žiemą. O dailidė Stasys Plutulevičius iš Mardasavo, išgirdęs tokį pamokymą, dėsto savo patirtį: ir žiemą žmogus be darbo genda, visada reikia dirbti… Viskas teisybė, bet čia yra tam tikras pavojus –  labai skubėdamas gali nepastebėti svarbiausių vasaros ženklų. Nepamirštamasis Veiko Huovineno herojus Piulkianenas tvirtino, kad gamtą stebėti yra svarbiau nei medžius kirsti.

Henriko Gudavičiaus nuotrauka

Vasarą ir paprasčiausias medis mus gali pamokyti uolumo ir darbštumo, jei tik įdėmiau į jį pasižiūrėsime. Štai dabar šiųmečiai viršūniniai klevo ūgliai pasipuošė šviežiais raudonais lapais. Ką tai reiškia, juk negali taip anksti prasidėti antroji vegetacija? Ogi grambuoliai buvo nuėdę pavasarį išskleistus lapus, ir dabar klevas išduoda visai šviežius, rausvus lapus. Nepasiduoda medis negandai. Šitaip kartais iš naujo sulapoja ir ąžuolas, ir drebulė. Tas medžių gyvybingumas yra pamokantis, viltingas. Kiek jau buvo niūriausių kolapsiškų prognozių, o Gamtos sugebėjimas atsinaujinti vis paneigia tas pranašystes. Suveši, subujoja kartais net itin brangintina retenybė, užduodama tyrinėtojams vėl naujus klausimus.

Ryškiausias pavyzdys – gervės. Prieš keturiasdešimt metų tiktai keli, patys ištvermingiausi ornitologai galėjo pasigirti iš arti matę gervių slapčiausias buveines, o dabar maža pelkutė dirbamų laukų apsuptyje gali būti gera šių taurių paukščių oikumena. Išsiplėtė gervių ekologinė niša, šiek tiek pasikeitė ir jų biologija. O visai neseniai atsirado Lietuvoje gražūs voragyviai – vapsvavoriai, ir jų gyvenimo būdas kol kas nepanašus į agresyviųjų invazinių rūšių elgesį. Gražūs ir geri tie vorai. Bet prapuolė mūsų krašte žalvarniai. Labai staigi šių gražių paukščių mažėjimo tendencija stebima visoje Europoje, ir niekas dar nežino, kodėl taip yra.

O štai pati naujausia žinia iš augalų pasaulio:  kartu su botaniku Mindaugu Lapele suradome prie Liškiavos žydintį kardalapį garbenį. Vienas vienintelis egzempliorius netikėtai išaugo šalia plačialapių skiautalūpių. Ką tai gali reikšti? Lietuvoje šiuo metu žinomos tiktai keturios šio itin reto augalo buveinės, šita būtų penktoji, bet gali būti, kad spėjome pamatyti šios, liškiaviškės populiacijos pabaigą.

Birželio 10-oji

Pražydo žalsvoji naktižiedė. Nesudėtingą savo giesmę skiemenuoja putpelė. Savo lizde stovi jau ūgtelėjęs suopių vaikas. Suopiukas dairosi, ir vėjas šiaušia pilkšvus jo galvos pūkus. Staiga atlekia senis suopis, vos palietęs kojomis lizdą meta kažkokį nestambų grobį, ir vėl tyliai sklendžia tarp medžių. Nekyla iš karto aukštyn, slapstosi, bijo išsiduoti, kur jo lizdas. Visi dabar gudrauja kaip gali, tiktai didieji šliužai po lietaus išeina ant lygių takelių, tarsi neturėtų jokių priešų. O mažoji nėgė jau gal porą savaičių tūno prie upelio dugno akmenukų, vos vos judina keistus savo pelekus lyg skiauteres, ir nesuprasi, ką ji čia daro. Kartais greitai praplaukia mažų strepečių pulkelis, užklysta blakė – vandens čiuožikas, o nėgė čia ir čia.

Vakare ateina iš vakarų tamsus debesis lyg ežeras, rodos, atspėk jo vardą ir sustos jisai čia pat, bet ir be jokių burtų ūžteli staiga smarki liūtis, ir tuoj pat sušvinta Laumės juosta. Ilgai galima į ją žiūrėti ir galvoti, kad Gamta vis dar labai gyvybinga, vis dar stebina mus, jei tik sugebėsi štai šitaip sustoti, pamiršęs visus darbymečio rūpesčius.

Birželio 20-oji

Henriko Gudavičiaus nuotrauka

Nepaprastas žemuogių derlius, kur tik eini, ten raudonuoja saldžiausios uogos. Ir vis girdėti didžiųjų zylių cylenimas. Pavasariškai gieda ir geltonosios startos. Aišku, kad bus antrosios šių paukštelių vados. Pražydo plačialapis katilėlis, augantis kartu su dilgialapiu katilėliu. Atidžiau nepažiūrėjęs ir nepastebėsi, kad čia dvi skirtingos rūšys. Lietuvoje auga net šešiolika katilėlių rūšių, ir visus juos galima nesunkiai atpažinti Net keturi skirtingi katilėliai gali būti gėlių darželiuose: darželinis, tankiažiedis, karpatinis ir žiedingasis. Visi katilėliai dabar jau žydi, ir ta mėlyna žiedlapių spalva yra atvirumo bei pilnatvės ženklas.

Ernestas Michaelis Kranichas, tyrinėjantis, kaip žmogus suvokia skirtingiausias augalų spalvas bei formas, kaip sužydėję žolynai veikia mūsų nuotaiką, rašo, kad nusviręs baltas snieguolės žiedas yra nedrąsus prabudimas, geltonas krokas – jau tikras pavasariškas džiugesys, balta lelija yra skaistumas, raudoni rožės žiedai – sakralumas ir meilė, o pamiškėse mėlynuojantys katilėliai – pilnatvė ir atvirumas.Taip, matyt, yra Vokietijoje. Į Lietuvą toji vasarvidžio pilnatvė ateina truputį vėliau.

Jau dabar, pavyzdžiui, aišku, kad šiemet jonažolė per Jonines nespės sužydėti. Kai kurie skėtiniai augalai pavėsiuose dar tik ruošiasi savo vasaros šventei, plačialapis begalis net žiedynstiebio dar neiškėlė. Ir kai kurie graižažiedžiai neskuba,net varnalėša dar nežydi. Saulėgrąžos būsimo graižo irgi dar nematyti. Vos vos atsidaro gelsvi didžiažiedės rusmenės varpeliai. O saulė jau aukščiausiai įkopia į vidudienio dangų, rytoj – vasaros solsticija. Taigi šitas didysis augalų suvešėjimas nesutampa su didžiausia šviesa. Bet šitokį artėjimą, šitokį neišvengiamą vasarišką atvirumą bei pilnatvę jau, matyt, labiausiai ir praneša žydintys katilėliai.