2011 07 04

bernardinai.lt

Kulturpolis

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Laima Kaupienė. Vasarvidžio devyni regėjimai

Nenutrūkstamas laiko bėgimas neleidžia stabtelti ir atsikvėpti, stabtelti ir įsiklausyti. Į būtį, istoriją, prigimtį… Galime tik sulėtinti tempą atsisakydami kasdienių ritualų, problemų, pasiteisinimų, jog nėra laiko.

Visą savaitę, norintys pabėgti nuo urbanistinės rutinos, galėjo tai padaryti jau trečius metus Klaipėdoje iš eilės vykstančiose „Naktigonėse 2011 – Vasarvidžio regėjimai: tarp žemės ir dangaus“. Šiemet šeštasis festivalis (prieš tai organizuotas Palangoje) nemokamai (kaip tai aktualu šiandien, krizenimo laiku!) pakvietė susiburti prie literatūrinio teatro ir muzikos aukuro, skirto vasarvidžio budėjimams sušildyti.  Budėjimams ties gelme, kuomet Saulė, įkopusi į patį aukščiausią dangaus tašką trumpam stabteli, sukurdama sakralinį laiką.

Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos Inkaro kieme trečiadienį (birželio 22 d.) prasidėjęs renginys pirmiausiai pakvietė pasiklausyti autorinių akustinių Jono Krivicko „Kreivo“ dainų „Kai sutems…“. Gaila, jog dainuojamoji poezija neskambėjo ilgiau, nes tą patį vakarą susirinkusieji buvo pakviesti į Gerlacho palėpę pasiklausyti Rainerio Marijos Rilkės poezijos, skaitomos aktoriaus, dailininko Povilo Budrio, bei apžiūrėti jo darbų parodą.  Aktoriaus mintis, jog sudėtinga R. M. Rilkės poezija ir prieš vakarą buvusi baimė, kaip žiūrovas išklausys ją, tarsi pateisino patį skaitymą, tačiau pastarasis neprilygo P. Budrio darbams. Septyni darbai, atlikti specifine technika (piešiamo paviršiaus padengiamas vaškinėm kreidelėm ir po to vaškas skutinėjimas peiliuku), savyje talpino ir R. M. Rilkę, ir biblinius, ir vešėjimo bei nykimo, gyvybės ir mirties motyvus. Slėpiningas, užburiantis, trapus, pats šviesiausias spalvine gama darbas (deja, autorius pašykštėjo darbų pavadinimų) tarsi patvirtino, jog vyksta budėjimas, Naktigonė, kada visas pasaulis virpa sakralumu.

Antrasis vakaras – literatūrinis spektaklis „Jis ir ji“ pagal rašytojo Jono Biliūno (1879 – 1907) ir jo žmonos Julijos Janulaitytės – Biliūnienės (1880-1978) laiškus ir kūrybą negalėjo palikti abejingų. Aktorės (taip pat scenarijaus autorės ir režisierės) Birutės Mar įkūnyta Julija alsavo nuoširdumu, tikrumu, paprastumu. Pats Jonas Biliūnas (aktorius Aleksas Kazanavičius) buvo tikras Joniukas, ganantis svetimas žąsis ir tuos neilgus gyvenimo metus, skirtus jausti, rašyti.  Smuikininko Sigito Rubio garsai ir šis, gražiai dirbantis scenoje aktorių duetas, nesistengiantis sušiuolaikinti to, kas visada išlieka nuostabu – nuoširdūs santykiai, nukeliantys į biliūnišką laiką ir situaciją, – negalėjo nesujaudinti žiūrovų. Vakaro pabaigoje galėjai pajusti tai, ką galima pavadinti budėjimu ties gelme – santykių, supratimo, atjautos, meilės, ištikimybės…

Vakarą, kada lietuviams reikia laisvadienio (gaila, jog greičiausiai ne dėl to, kad per naktį kupoliavo, virš laužų šokinėjo…), Laikrodžių muziejaus kieme Klaipėdos etnokultūros centro folkloro ansamblis „Kuršių ainiai“ (vadovai Jolita ir Alvydas Vozgirdai) pakvietė į koncertinę programą „Eina saulelė aplinkui dangų“.  Iškrintantis iš visos „Naktigonių“ programos savo turiniu vakaras tik praturtino festivalį. Tikra pagarba vasarvidžiui, saulei, gamtai. Su dainomis, su pasivaikščiojimais ir kupoliavimu, su duona ir medumi.

Šeštadienio vakarą kamerinėje Klaipėdos kultūros ir komunikacijų centre įvyko susitikimas su šiauliete kultūros žurnaliste Vita Morkūniene „Stabtelėjimai – pokalbiai“.  Klaipėdiečiams buvo pristatyta (tiesa, jau ne pirmą kartą) V. Morkūnienės knyga „Su savimi ir tavimi“. Susitikimas prasidėjo brolio diak. Bernardo Sauliaus Belicko OFM, aktoriaus Vlado Baranausko bei Sigučio Jačėno esė skaitymais iš pristatomos knygos pritariant klarnetui (Kristupas Šniras). Pačios autorės mintys nenutolo nuo knygoje parašytų žodžių apie gyvenimą, vertybes ir, svarbiausia, būtinumą laiko tėkmėje stabtelti ir kalbėtis. Išsakyti, pasakyti sau ir kitiems. Paradoksalu, jog apibūdindama save įvardino kaip uždarą, nemėgstančią savo bėdų, problemų išsipasakoti kitam, eseistė jau pačios knygos pavadinimu provokuoja pokalbiui su savimi ir kitu. Apie praeitį, ateitį, lūkesčius, besikeičiantį požiūrį, laiko ir gyvenimo suvokimo metamorfozes. Klaipėdos leidyklos „Eglė“ išleistoje knygoje – ne tik V. Morkūnienės tekstai, bet ir fotografijos.  Nepretenduojančios į sutkiškuosius albumus, bet puikiai pratęsiančios teksto mintį, autorės darytos atsitiktinai, ne specialiai knygai. Susitikimo metu prisimintas ir Anapilin išėjęs Tėvas Stanislovas bei knyga „Pokalbiai Tėvo Stanislovo celėje“. Viešnia prisipažino, jog akimirkos, praleistos su Tėvu Stanislovu, jai davė neįkainojamos patirties, pamokų, padėjo atrasti save. Ir pati knyga gimė organiškai – iš mirties dieną rašyto in memoriam Tėvui Stanislovui. Kaip padėka, kaip besitęsiantis pokalbis. Budėjimą ties gelme be aukso praturtino br. diak. Bernardo mintys, stabtelėjimai, laiko dovanos.  Išties „Naktigonių“ organizatoriaus Sigučio Jačėno nuogąstavimai prieš renginį, jog gali nesusirinkti naktigonėtojų, nes mieste vyko ne vienas renginys, nepasitvirtino. Vadinasi, reikia tokių susitikimų, pokalbių, skaitymų, arba, kaip brolis Bernardas sakė, atlaidų.

Sekmadienį „Naktigonės“ dar kartą persikėlė į viešąją erdvę – ant Danės krantų prie Biržos tilto. Vienoje krantinėje aidėjo Pranciškaus Narušio saksofonas, kitoje – Sigučio Jačėno skaitomos klaipėdiečio rašytojo, neseniai mus palikusio, Rimanto Černiausko „Miestelio istorijos“. Atminimo, pagarbos gestas buvo vainikuotas simboliniu žolynų nuleidimu į Danę ir žiedlapių lietumi – jie virto aliuzija pelenams, kurie dovanojami upei, kad nuneštų tolyn, į plačiuosius vandenis…

Prieš „Naktigones 2011“ Sigutis Jačėnas „Klaipėdos“ dienraščio meno leidinio „Durys“ redaktorei Ritai Bočiulytei pristatydamas renginį minėjo, jog seniai norėjęs su čionykščiais aktoriais nuveikti ką nors gražaus. Pirmadienį Gerlacho palėpėje žiūrovai jau galėjo išvysti rezultatą – „Persivertęs pasaulis“: S. Jačėno režisuotą lenkų poetės, eseistės Alicijos Bykovskos-Solozynskos radijo pjesės „Pro skerdyklos langiuką“ iš ciklo „Prūsų moterys“ skaitymą. 

Žinomi aktoriai, apsitaisę balto permatomo celofano apsiaustais – Eglė Barauskaitė, Virginija Kochanskytė, Nijolė Narijauskaitė, Nijolė Sabulytė, Rimantas Pelakauskas – pasakojo apie sunkiai sergančios moters paskutinę kelionę, kurioje slypėjo individuali žmogiškoji tragedija, santykių sudėtingi klystkeliai, tautos istorija ir peripetijos, tuštybės mugės iliuzija, savo beprasmiškumu prasivežusi žodžiu karstas. Ir žmogui, atsidūrusiam gyvenimo skerdykloje, nieko daugiau nereikia: nei naujų veidų, nei kraštų, tik orus laiko sustabdymas, paskutinis prieglobstis, kurį ne taip jau lengva rasti masinėje pasiūloje. Nors kai kurie sceniniai sprendimai diskutuotini, kažką naujesnio išvysti buvo įdomu, juolab, kad aktoriams talkino ir savo improvizacijomis skaitymus praturtino džiazo pianistas Saulius Šiaučiulis.

Kaip su metais ateina patirtis, taip ir antrasis literatūrinis-teatrinis budėjimas galėtų būti apibūdintas panašiai. Kosto Ostrausko dialogas „Žemaitė sutinka Šekspyrą“ (rež. S. Jačėnas), kuriame skaitė Jūratė Jankauskaitė, Aleksandras Šimanskis ir Ramūnas Šimukauskas, vertė publiką jausti, mąstyti, reaguoti į sceninį vyksmą. Iš pirmo žvilgsnio absurdiškas lietuvių rašytojos Julijos Žymantienės-Žemaitės susitikimas ant vagos su pasauliniu klasiku Viljamu Šekspyru tampa aiškus ir suvokiamas pradėjus juodviem diskutuoti apie kūrybą, jos esmę, paskirtį, patį kūrėją ir jo plunksnos subjektą. O kur dar Laurynas, Julijos vyras (aktorius A. Šimanskis), nesuprantantis savo moters minčių, norų (ką jau kalbėti apie jos susitikimą su kažkokiu Šekspyru!)…

Trečiadienį, birželio 29-ąją, paskutinįjį kartą šįmet „Naktigonės“ subūrė pasiklausyti Juozo Marcinkevičiaus poetinės dramos „Svečiai Baublyje“. Vakaras – ne tik festivalio pabaigtuvės, bet ir pagarbos ženklas Dionizo Poškos Baubliams, kuriems jau 200 metų. Trečiojo literatūrinio teatro pasirodymo režisierius – Sigutis Jačėnas  D. Pošką atidavė Vytauto Paukštės valion, kitus – Reginos Arbačiauskaitės, Eglės Barauskaitės, Dariaus Meškausko, Rimanto Pelakausko, Aleksandro Šimanskio globon. Nekreipiant dėmesio į nelabai pateisinamai šiukšlių maišais „apvilktas-apautas“ skaitovų kėdes, kurios didelės reikšmės režisūrinėje, aktorinėje, idėjinėje plotmėje neturėjo, pagyvenus veikiančiųjų sukurtame vyksme, reginio ir garso vienovėje, neabejotinai galima pasakyti, jog „Naktigonės“ savyje sukūrė tai, kas vadinama Grožiu. Ne eksterjero prasme, o to, kas slypi pačiuose vasarvidžio budėjimuose: esmės ir prasmės ieškojimas.  Paskutinis skaitymas aiškiai ir suprantamai apibendrino tai, kas po kruopelytę buvo renkama kiekvieną festivalio vakarą: žmogaus, kūrėjo, tautos, paveldo, vertybių, egzistencijos temas, palydėtas kamerinio folkloro ansamblio „Kuršių ainiai“ dainų.

Ir nors šiais metais „Naktigonės“ nenuilstančiai budėti ties gelme sakraliniu laiku kvietė kiekvieną dieną, renginiams žiūrovų nestigo. Klausimas, ar kiekvienas norintis galėjo kiekvieną dieną visą savaitę budėti Naktigonėse, tegu lieka atviras. Kažkodėl norisi tikėti, jog neretai kitokie sprendimai pasirenkami, D. Poškos žodžiais iš paskutiniojo skaitymo tariant, kai atsimuši į tuštumą ir abejingumą, įklimpsti į abejingumo pelkę. Gerai, kad yra prometėjiškų poškų, kuriems rūpi kultūra, prieinama kiekvienam, kurie dirba tai, kas reikia dirbti, suvokdami, jog pasakymo, pakalbėsime ryt – negali būti. Kurie tiki, jog kažkur tikrai yra sausuma, kietas krantas.

Laimos Kaupienės nuotraukos