Žmogiškos vertybės medicinoje (I)

Iš karto po karo, vykstant Niurnbergo procesui ir ištyrus koncentracijos lagerių veiklą, pasirodė dokumentų apie belaisvių naudojimą kaip bandomąją medžiagą medicininiams tyrimams. Nesiimdamas svarstyti šių faktų ar jų aprašyti, norėčiau pabrėžti, kad, medicinos tradicijos požiūriu, į pacientą niekada negalima žiūrėti kaip į tyrimo objektą, su juo negalima elgtis taip kaip su bandomuoju gyvūnu.

Manau, medicina, kaip žmogaus veiklos sritis, itin svarbi būtent dėl to, kad ji remiasi ne tik mokslu, o ir kitomis vertybėmis. Gydytojo santykis su kitais žmonėmis pagrįstas atjauta, o atjauta pačia savo prigimtimi – nemokslinė. Ji gali būti būdinga įvairioms žmogaus veiklos sritims, tačiau ten, kur nėra atjautos, negalime kalbėti apie mediciną, apie tikrą gydymą.

Medikas, jei jis tiktai mokslo žmogus, galintis šaltai, šaltakraujiškai, abejingai daryti tai, kas reikalinga, neatsižvelgdamas į pacientą, medikas, kuriam svarbiau ne pacientas, o pats gydymas, net jei tai ir medikamentinis gydymas, chirurginis įsikišimas ar kiti metodai – ne medikas tikrąja to žodžio prasme.

Prisimenu jauną gydytoją (dabar jis vadovauja chirurgijos katedrai Prancūzijoje), su kuriuo mes prieš karą aptarėme argumentus už ir prieš anesteziją, darant vienokią ar kitokią operaciją, ir jis tiesiai pareiškė, kad vienintelis nejautros tikslas – palengvinti chirurgui darbą. Ar pacientas kenčia, ar ne – esą visiškai nesvarbu. Aš neperdedu, jis būtent taip kalbėjo ir taip manė; jis operuotų pacientą be jokio nuskausminimo, jei tai būtų įmanoma padaryti be trukdžių, ir kenčiantis ligonis netrukdytų gydytojui dirbti savo darbą.

Mes labai mažai pažįstame save, net ir neįtariame, kokiu žmogumi galėtume tapti susiklosčius netikėtoms aplinkybėms, net ne dėl spaudimo, o paprasčiausiai dėl to, kad netikėtai tampame anonimiški, tarsi nematomi. Daug ko atsitinka žmonėms per karą, daug ką jie padaro dėl savo beveidiškumo: žmogus neturi vardo, jis tik vienas iš daugelio kareivių.

Taip pat per karą sutikau jauną karo belaisvį chirurgą. Jis dirbo su tautiečiais belaisviais kariais ir karininkais. Aš jam pasiūliau savo, kaip anesteziologo, paslaugas. Jis truktelėjo pečiais ir pasakė: „Mes gydome karius, jie privalo būti pasirengę kentėti.“ Ir jis operuodavo be nejautros visą laiką, jei tai jam netrukdydavo atlikti savo darbą.

Prisimenu vieną iš jo operacijų. Ant kareivio kojos buvo didelė votis, kurią operuodamas gydytojas atsisakė taikyti nejautrą. Jis operavo be narkozės; kareivis inkštė ir labai keikėsi. Kai operacija baigėsi, pacientas atgavo savitvardą ir, būdamas disciplinuotas, gerai išmuštruotas karys, atsiprašė dėl savo keiksmažodžių. Pamenu, gydytojas atsakė: „Nieko tokio, jūsų keiksmažodžiai proporcingi skausmui, aš jums atleidžiu.“ Bet chirurgui ir į galvą neatėjo, kad skausmas, kurį teko kęsti kareiviui, proporcingas operuojančiojo nežmoniškumui ir solidarumo jausmo neturėjimui.

Pateikiu jums pavyzdžių todėl, kad, nors tokių situacijų nepasitaiko kas dieną, tačiau neretai žmonės net, regis, įprastoje situacijoje praranda jautrumą, tampa tokie šalti, tiek praranda žmogišką atjautą, kad nebeturi teisės vadintis medikais. Jie – mėsininkai, technikai, bet ne medikai. Prancūzų rašytojas Larošfuko ironiškai rašė: „Žmogui visada užtenka jėgų pakelti kito žmogaus kančią.“ Gydytojas negali abejingai stebėti kito kančios. Jo santykio su kenčiančiu žmogumi pamatas: atjauta, solidarumo jausmas, šventa pagarba žmogaus gyvybei, pasiaukojimas tam žmogui, kuriam šiuo metu reikia pagalbos. Be šito medicinos veikla gali būti labai moksliška, bet ji praranda savo tikrąją esmę.

Tačiau atjauta nereiškia sentimentalumo. Tie iš mūsų, kurie patyrė tragiškų situacijų chirurgijoje teikdami pirmąją medicinos pagalbą itin įtemptomis aplinkybėmis, puikiai žino, kad būtina atsikratyti visų emocijų, bent jau tol, kol apžiūri pacientą ar teikia jam būtiną pagalbą. Kai tenka operuoti griaudėjant aplink sprogimams, labai svarbu atsiriboti nuo aplinkos ir atsikratyti bet kokio jaudulio. Kitaip paprasčiausiai neįmanoma operuoti. Nesvarbu, ar sprogimai, šūviai grasina operuojančiojo gyvybei. Jis turi būti susitelkęs į pacientą, nes pacientas ir jo poreikis yra svarbesnis už chirurgą ir jo saugumą.

Atjauta – ne tas simpatijos jausmas, kurį mes kartais patiriame, kurį vieniems pajusti lengva, o kitiems – labai sunku. Tai ne empatija, bandymas patirti tai, ką jaučia kitas; juk tai paprasčiausiai neįmanoma, niekas negali pajusti savo artimojo danties skausmo, jau nekalbant apie sudėtingesnes emocijas tuo metu, kai žmogus sužino, kad jam vėžys ar leukemija, kad jo tyko mirtis, kad jam teks mirti.

Pamenu vieną parapijietę, kuri prarado kūdikį. Po Mišių jaunas šventikas priėjo prie jos norėdamas pareikšti užuojautą ir pasakė: „Aš taip gerai jus suprantu.“ Ji, būdama tiesaus charakterio, atsigręžė ir aštriai išrėžė: „Kvaily, jūs nieko nesuprantate! Pirmiausia jūs – ne motina, antra, niekada nepraradote vaiko; jūs negalite suprasti, ką aš jaučiu.“

Tai, ką mes iš tiesų galime jausti – tai jausti savo pačių skausmą dėl kito žmogaus kančios. Mano įsitikinimu, tai – labai svarbus skirtumas: čia reikalingas ugdymas, turime pasiryžti ugdyti savyje gebėjimą atsiliepti visu protu, visa širdimi į tai, kas nutiko kitam, tačiau kartu nesistengti persismelkti kito žmogaus jausmais, skausmu, emocijomis, kurios yra ne mūsų.

Pacientui nereikia to, kad mes jaustume jo skausmą ir kančias, jam reikia mūsų kūrybiško atsiliepimo į jo kančias ir jo situaciją. Jam reikia itin kūrybiškos atjautos, skatinančios veiklai, kurios pagrindas – pagarba tam konkrečiam žmogui. Ne anoniminiam pacientui, ne trisdešimtos palatos 7-osios lovos atstovui, bet žmogui, kuris turi vardą, amžių, veido bruožus, kuris turi vyrą ar žmoną, ar mylimąją, ar vaiką.

Tam, kuris turi mums tapti konkrečiu asmeniu, kurio gyvenimas reikšmingas ne tik dėl to, kad mes apskritai išmokyti vertinti gyvenimą kaip vertybę, žinome, kad mūsų tikslas turi būti išsaugoti gyvybę, pratęsti ją kiek įmanoma ilgiau ir t. t., bet ir dėl to, kad tas konkretus žmogus, kuris yra priešais mane, – patinka jis man, ar ne – yra reikšmingas.

Reikšmingas kam? Į šį klausimą galima atsakyti skirtingai, atsižvelgiant į mūsų tikėjimą ar jo nebuvimą. Jeigu mes – krikščionys, jei apskritai tikime Dievą, jei tikime, kad niekas į šį pasaulį neateina kitaip kaip pakviestas būti, trokštamas, kupinas Dievo meilės, tada turime pripažinti, kad tas žmogus reikšmingas Dievui.

Padėk, būk dėmesingas tam kūnui, žiūrėk į jį su pagarba, žiūrėk į tą kūną rūpestingai!.. Ir kokie esame dėkingi, kai gydytojas, pas kurį atėjome, žiūri į kūną pagarbiai, išmintingai. Kokie būname dėkingi, kai gydytojas, kuriam patikėjome save, supranta, kas yra žmogaus kūnas: kad tai ne vien materialus mūsų kilnios dvasios apvalkalas, kad kūnas – tai ir esame mes; kur mes būtume, kaip save suvoktume, jei neturėtume kūno?

Deja, mes labai lengvai pamirštame, kad nėra pasaulyje žmogaus, kuris nebūtų kam nors reikšmingas. Tai ypač dažnai pamirštame, kai kalbame apie piktadarius, karo nusikaltėlius, žmones, kuriuos mes kaltiname nežmoniškumu. Kad ir kuo kitas žmogus būtų nusikaltęs, jis turi motiną, galbūt žmoną, brolį, seserį ir t. t. Galbūt patys artimiausi žmonės, iš tikrųjų mylintys tą, kurio – kaip mes įsivaizduojame – nederėtų mylėti, o tik nuteisti, žino tik gerąsias jo savybes. Visiškai įmanoma, kad tos savybės, kurias jie pažįsta, tokios pat realios, kaip ir tos, kurias pažįstame mes, bet jos nežinomos jiems.

Dabar skaitau Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagą“. Vienoje iš dalių jis pabrėžia tą faktą, kad žmogus – vyras ar moteris – visiškai skirtingai įsivaizduoja susidūrusius su jais žmones; ir jis cituoja jam perteiktą pokalbį. Vienas iš pačių žiauriausių tardytojų buvo vedęs, ir kartą jo žmona, kuri jį pažinojo visai kitokį, draugei pasakė: „Mano vyras toks geras tardytojas. Jis man papasakojo, kad buvo kalinys, kuris savaitėmis atsisakė pripažinti savo nusikaltimus, kol jo nenusiuntė pas mano vyrą, ir po nakties pokalbio vyras privertė jį prisipažinti.“ Ta moteris neturėjo jokio supratimo, kaip tas prisipažinimas buvo išgautas. Šiuo požiūriu ji nepažinojo savo vyro. Žinoma, tai kraštutinis pavyzdys, bet niekas nepažįsta kito žmogaus visų savybių.

Mes labai mažai pažįstame save, net ir neįtariame, kokiu žmogumi galėtume tapti susiklosčius netikėtoms aplinkybėms, net ne dėl spaudimo, o paprasčiausiai dėl to, kad netikėtai tampame anonimiški, tarsi nematomi. Daug ko atsitinka žmonėms per karą, daug ką jie padaro dėl savo beveidiškumo: žmogus neturi vardo, jis tik vienas iš daugelio kareivių.

Aš tvirtinu, kad kai kuriose situacijose labai lengva pasakyti, kad kurio nors žmogaus gyvenimas neturi reikšmės, o tuo tarpu kito – svarbus. Atmetus tą absoliučią vertybę, kurią Dievas suteikia kiekvienam iš mūsų, neabejotina, jei paklausime patys savęs ar Šventojo Rašto, kokia kiekvieno iš mūsų vertybė krikščionių Dievo akyse, galime atsakyti: visas Kristaus gyvenimas ir mirtis… Be to, kaip jau sakiau, niekas, nė vienas žmogus pasaulyje nėra vienišas. Visada yra kas nors, kam jis svarbus, ir mūsų, kaip medikų, požiūris turi pasireikšti pagarba gyvenimui ne deklaratyviai, ne bendrais žodžiais – tai konkretus pašaukimas: jis reikšmingas, ji reikšminga; kad ir kaip tai atrodytų nepasiekiama, visada turime prisiminti, jog yra kas nors, kam jo ar jos mirtis, kančios – aštrus skausmas ir tikra tragedija.

Medikų bei pacientų santykiai turi ir kitą ypatybę, kuri taip pat susijusi su atjautos jausmu, žmogišku solidarumu, su pagarba paciento asmeniniam, vieninteliam, nepakartojamam egzistavimui. Tai – kaip pacientas atiduoda save į gydytojo rankas ir juo pasitiki. Šis aspektas man labai svarbus.

Gydytojas – tai vyras ar moteris, – kuris suvokia žmogaus kūno reikšmę, aš pasakyčiau – šventumą. Kol esame sveiki, mes apie save galvojame kaip apie dvasines esybes. Žinoma, mes turime kūną, kuris padeda judėti iš vienos vietos į kitą, veikti, mėgautis gyvenimu; turime penkis pojūčius, turime sąmonę, jutimus – ir visa tai vertiname dvasinės būsenos terminais. Mes savo kūną priimame kaip savaime suprantamą, tam tikru atžvilgiu mes juo naudojamės, kai tik galime, bet niekada (arba labai retai) apie jį negalvojame kaip apie partnerį, lygiavertį sielai. Ir tada, kai kūnas pradeda silpti, kai liga jį žaloja, tada netikėtai suvokiame, kad mano kūnas – tai aš pats.

Aš – ne mano sukrėsta sąmonė, ne mano nerimastingi jausmai, aš – tai kūnas, kuriam dabar gresia žūtis, kuris pilnas skausmo. Ta liga – nebūtinai vėžys; mes galime lipti ant sienų ir nuo danties skausmo. Kartą bandžiau pasielgti asketiškai ar didvyriškai: man pradėjo skaudėti dantį, ir aš nusprendžiau tiesiog kentėti: argi aš – ne dvasinė būtybė? Mano tyra dvasia kentėjo visą dieną kaskart vis sunkiau, paskui atėjo naktis, ir aš negalėjau užmigti. Kad ir keista, mano kilni dvasia nemiegojo dėl mano apgailėtino kūno. Ir apie antrą valandą nakties pasirausiau buitinių instrumentų dėžėje ir ištraukiau savo dantį replėmis, kuriomis paprastai traukdavau vinis.

Tuo momentu suvokiau, kad keistu būdu mano kūną ir mano „aš“ buvo galima sutapatinti, jie nepaprastai artimi vienas kitam. Argi tas, kuris serga, – kiekvienas iš mūsų, visi mes – nepastebime, kokią didelę reikšmę turi mūsų kūnas? Kas – jei jis ima gesti, tampa bjaurus, atstumiantis, yranti kūno ir kaulų masė? Pagalvokite apie raupsus, apie daugelį kitų ligų, kurios gali kūną padaryti atstumiantį, pasibjaurėtiną. O paskui pagalvokite apie tai, kaip jūs nuvedate save, tiksliau, kaip jūsų didinga, kilni dvasia nuveda tą kūną pas gydytoją ir sako: štai aš, bejėgis, be vilties, kupinas baimės. Aš sergu, nežinau, ką daryti, bet tu – gali mane išgelbėti. Padėk, būk dėmesingas tam kūnui, žiūrėk į jį su pagarba, žiūrėk į tą kūną rūpestingai!.. Ir kokie esame dėkingi, kai gydytojas, pas kurį atėjome, žiūri į kūną pagarbiai, išmintingai. Kokie būname dėkingi, kai gydytojas, kuriam patikėjome save, supranta, kas yra žmogaus kūnas: kad tai ne vien materialus mūsų kilnios dvasios apvalkalas, kad kūnas – tai ir esame mes; kur mes būtume, kaip save suvoktume, jei neturėtume kūno?

Vertė Michalina Bočiarova