2011 07 25

Henrikas Gudavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Volungės fleita – lyg istorijos aidas

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Volungės fleita – lyg istorijos aidas

 

Liepos 1-oji

Rugių laukuose vis dar žydi kūkaliai. Ir Liškiavos, ir Vilkiautinio, ir Kibyšių javuose raudonuoja ši estetiška gėlė, subrandinanti labai nuodingas juodas sėklas. Pražydo kūkaliai birželio septintąją – tik penkiomis dienomis vėliau nei rugiai. O sunoks viskas kartu ir, žinoma, viskas kartu pateks į kombainų bunkerius. Ir kokią duoną mes tada valgysim? Kas paseks šitų kūkalių kelionę ir kas pabandys sužinoti, kiek nuodingų kūkalio sėklų sumals mūsų malūnai?

Kadaise, gal prieš 70 metų, kūkalių buvo prisiveisę rugiuose labai daug, o tada dar niekas neturėjo gerų valymo mašinų, tai vargdavo, kol rugius nuo kūkalių atskirdavo. Štai ką pasakoja Liškiavos kaimo senolis Albinas Kalpokas: ,,Pas mumi buvo tokis susiedas Marcinonis, tai jis ko nedarė, ko nedarė – negalėjo išnaikyt kūkalio, duonos nesekė valgyt, buvo juoda kap meškašūdis. Paskui mes valėm arpu, geriau pukteliu, bet galima ir arpu, raikia laist par ausį, tankų sytą indėt – tai atskiria, o jiej sunkūs, ciej kūkaliai, bet rozu ir buinūs, da dalis ir rugių išlakia, kai arpuoji… Nu, atskyrėm… Baisus daiktas tas kūkalis – kap mažai yra tai nieko, ale pas Marcinonį buvo an pusės, tai baisu – aš jumi porinu, duona kap meškašūdis, tokia juoda. O kiti tai varė degtinę iš tų kūkalių – sako, gera, scipri būna, nat mėlyna – patys negėrė, ne, vežė Alytun parduot, ca gi basus dalykas, kojas gali pakratyt… Gailiūnuos nedaug buvo kūkalių, daugiau rugiagėlių, ne visur jų būna, kūkaliai būna prastesnėj dirvoj…“

Išnaikino sodiečiai kūkalį, botanikai įrašė jį į Raudonąją knygą, o Rumšiškėse, buities muziejuje, pradėjo auginti specialiai, nes iškilo grėsmė, kad prarasime tą rūšį galutinai. Botanikas Valerijus Rašomavičius, prieš dvidešimt metų apgynęs disertaciją apie laukų piktžolių bendrijas, prisipažino, kad tada rugius su dirvine rauge (kūkaliu) matė tik du kartus. O 1989-ųjų vasarą keliavome iš Merkinės kartu su fotografu Raimondu Urbakavičiumi – ėjome Ryliškių vieškeliu į Jaunųjų geografų stovyklą, pasislėpusią miškuose, prie Bedugnio ežero. Ir Kačingės kaime visai netikėtai pamatėme rugius su žydinčiais kūkaliais, jų buvo labai daug. Nuotrauką išspausdino ,,Mūsų Gamta“, ir tai buvo svarbus botaninis atradimas. Ar galėjome tada pagalvoti, kad po devynerių metų sužydės kūkaliai ne tik Kačingėje, bet ir Ricieliuose, Gailiūnuose, Ringeliškėse? Gal 1989-aisiais, keliaudami dviračiais pietiniais Dzūkijos nacionalinio parko pakraščiais, visur iš tolo matėme žydinčių kūkalių. O Gailiūnuose daugiausia kūkalių buvo Boliaus Martinonio ir Jono Augaus rugiuose.

Prieš keturiolika metų savo Retųjų augalų sklype Liškiavoje specialiai auginau kūkalius, rūpėjo iš arčiau pasižiūrėti jų gyvybingumą ir strategiją. Sudygo kūkaliai per keturias dienas, sėklų daigumas – šimtaprocentinis. Dygsta visos sėklos iš karto. Spalio 2 dieną jau buvo šeši lapeliai. Peržiemojo gerai, vegetacija prasidėjo kovo pabaigoje, o birželio 7 dieną pasirodė pirmasis žiedas. Žydėjo kūkaliai labai ilgai, iki liepos vidurio. Tuo metu atsirado ir pirmosios sėklos, bet jos neišbyrėjo, tvirtai laikėsi dėžutėse. Žydėjimo maksimumas buvo birželio 16 dieną, tada viename kvadratiniame metre suskaičiavau 140 žiedų. Vienas augalas subrandino maždaug 300 sėklų (dešimt dėžučių, o dėžutėje vidutiniškai 30 sėklų). Kūkalio biologija tokia pat kaip ir rugio, bet gyvybingumu, dygimo energija ir sėklų daigumu jis pralenkia visus kitus pusantramečius (rudenį sudygstančius ir žiemojančius) augalus. Vokiečių literatūroje dirvinė raugė aprašyta kaip dekoratyvinė, bet pavojinga gėlė. Vokiečiai išsiaiškino, kad kūkalių sėklos paralyžiuoja raumenis ir nervus, sukelia kitų sunkių ligų… Tokia to gražiai žydinčio kūkalio istorija. Dabar jau turėtų pasikeisti šio augalo statusas (jis vis dar tebėra Raudonojoje knygoje). Kaip gerai būtų, kad mūsų žalieji kitais metais suorganizuotų kūkalių apskaitą visoje Lietuvoje. Dabar juk visi fotografuoja, todėl tegu siunčia nuotraukas į kokį Žaliųjų aktyvo ar Lietuvos gamtos fondo centrą, tada turėsime tikrą vaizdą. Ir tikriausiai galėsim pavadinti šią piktžolę biologine intervente, ir pabandysim naikinti taip, kaip Sosnovskio barštį. Žinoma, reikėtų taip pat išsiaiškinti, į kokią kepyklą patenka rugiai su kūkalio sėklomis. Aišku, kad valymo mašinos jų kaip reikiant neatskiria.

Liepos 6-oji

Truputį keista, kad profesoriai istorikai, karta iš kartos besiaiškindami, kur yra mūsų lietuviškos šaknys, visiškai nesiremia unikaliu profesoriaus gamtininko Tado Ivanausko gyvenimo faktu: jaunystėje jis staiga apsisprendžia būti lietuviu! Tas apsisprendimas yra aiškiai deklaruojamas, bet tarp dienoraščio eilučių jaučiame dar ir neapsakomą senovinio, harmoningo gyvenimo ilgėjimąsi, matome per šimtmečius ateinančią nostalgiją. Apsisprendžia būsimasis profesorius ne savo tėvų dvare, ne universitete, o … peržengęs Katros upę, taigi patekęs į Lietuvą. Apie tai Tadas Ivanauskas rašo dienoraštyje ,,Aš apsisprendžiu“, kuris be cenzūrinių kupiūrų pasirodė tiktai 1994-aisiais metais: ,, … išgirdęs šiuos žodžius, aš tarytum apsisprendžiu – taip, tai mano žemė, ir ta žemė vadinasi Lietuva, ir aš esu lietuvis.“ O juk ir Varšuvos gimnazijoje, ir Peterburge, ir Prancūzijoje Tadas Ivanauskas mokėsi bei studijavo ne lietuvių kalba. Ir jo gimtinėje, Lebiodkos dvare, niekas nekalbėjo lietuviškai. O išvydęs Čepkelių krašte šimtametę pušį, būsimasis profesorius ją šventai bučiuoja – apie tai jo paties užrašyta dienoraštyje. Ir atrodo, kad šitokie gyvi dienoraštiniai tą Gudų girios giliąją lietuvybę pajutusio gamtininko užrašai neišdildomai papildo ir seniausius istorinius metraščius, ir baltiškų vietovardžių arealą, ir istorikų bandomą atkurti kuo įtikinamiausią baltų genčių žemėlapį.

Net ir dvidešimtajame amžiuje parašyti gamtininko prisiminimai gali būti gilios senovės liudininkai. Bet reikia tuos dienoraščius atidžiai perskaityti. Reikia pabandyti išsiaiškinti, kodėl šių eilučių autorius apsisprendė būtent šitaip. Gamtos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė, botanikas iš Dzūkijos nacionalinio parko, kartu su kolegomis apsilankęs Tado Ivanausko tėviškėje, surado tokių faktų, kurių nemini jokios enciklopedijos. Situacija tapo kur kas aiškesnė. Iš gausios Ivanauskų šeimos tik vienas Tadas apsisprendė būti lietuvis.

Mindaugas Lapelė nekuria hipotezių, bet jo atkurta ir permąstyta Ivanauskų šeimos istorija verčia mus dar kartą įsigilinti į nepaprastuosius Tado Ivanausko dienoraščius ir tarp eilučių susirasti tai, ką mes kiekvienas nuo pat ankstyvos vaikystės vos  vos nujaučiame: lietuviškumas mums per amžių gūdybę ir protėvių gudybę šventai užkoduotas, ateinantis iš labai gilios senovės. Reikia tik apsikabinti seną seną pušį, augančią prie mįslingųjų Čepkelių… Mindaugo Lapelės publikacijos apie Tadą Ivanauską ir Stanislovą Bonifacą Jundzilą (laikraštyje ,,Merkio kraštas“ ir dzūkų kultūros žurnale ,,Dainava“) tiesiog paakinamai primena, kad istorijos mokslo vežimą turėtų sutartinai stumti ir istorikai, ir gamtininkai, ir visi mūsų lietuviškajai savimonei ištikimi darbštuoliai, po kruopelytę atkuriantys mūsų tautos didžiavyrių pėdsakus. Šitokie darbai labiausiai ir ugdo gerą norą pasididžiuoti savo šalimi. Ne vien tiktai dailės ir muzikos genijus Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ar literatūros profesorius Vincas Mickevičius-Krėvė garsino Lietuvą.

Liepos 7-oji

Šiemet daug rašoma apie Nobelio premijos laureatą Česlovą Milošą. Labai gražiai jis kalbėjo apie Lietuvą – ,,mitų ir poezijos žemę“. Autobiografiniame jo romane ,,Isos slėnis“ – labai ryškūs Kėdainių krašto vaizdai. Ir dvaro ūkį, ir miškus prie Nevėžio, ir augalus, ir žvėris šis unikalus žodžio meistras prisimena labai aiškiai ir tiksliai. Net ir toks subtilus epizodas – sėlinimas prie grojančio kurtinio – atkuriamas šioje knygoje be klaidų. O juk iš savo dvaro būsimasis Nobelio premijos laureatas išvyko labai jaunas ir daugiau niekada į jį negrįžo. Gal tai rodo, kad sugebėjimas jausti miško gyvenimą yra paveldimas, jog tas ypatingas gamtos jutimas nuo kadai kadžių Lietuvoje buvo žūtbūtinai reikalingas ir kad po daugelio metų viskas vienaip ar kitaip atgyja, viskas išlieka kaip vieno ar kito nepaprasto lietuvio gamtmeldiškoji nostalgija…

Neskubėdamas skaičiau ,,Isos slėnį“, ir tas miškingas anų tolimų dienų Nevėžio kraštas man rodėsi panašus į Tado Ivanausko aprašytas pirmykštes girias. Prisiminiau ir Konstantino Tiškevičiaus susižavėjimą Neries pakrantėmis, ir nuoširdų jo prisipažinimą, kad gražiausia jam yra sodietės mergaitės daina prie upės. O juk nei Česlovas Milošas, nei Konstantinas Tiškevičius nekalbėjo lietuviškai…

Liepos 15-oji

Rytas – be saulės, bet lengvas, balkšvas rūkas pamažu kyla aukštyn – dieną, matyt, nebus lietaus. Kažkokia keista ankstyvo ryto tyla, tarsi ką žadanti, tarsi ką pranašaujanti baltoji gūdastis. Negi jau taip tyliai ateina ruduo? Tyliai tyliai pradėjo savo giesmę geltonoji starta ir… nutilo, nebaigusi posmo. Irgi tarsi ko laukia, klausosi. O iš toli, iš Aušrinės eglynų, ataidi monotoniškas gegutės kukavimas. Ilgą, ramų rudenį pranašauja toks vėlyvas kukavimas. Gal ir ši viduvasario rytmečio ramybė ką nors žada, juk ir kalendoriaus lapelyje užrašytas labai svarbus įvykis: Žalgirio mūšio diena. O visai čia pat, pasislėpęs seno kaštono lajoje, suūbauja karvelis keršulis. Bet labai trumpai, lyg susigėsta savo gūdaus balso. Nutyla ir gegutė. Ir staiga sušvilpia volungė… Stoviu kieme, klausausi volungės fleitos, ir atrodo, kad šis skaidrus rytmečio garsas dabar yra pats svarbiausias, svarbesnis už kylančią saulę, kuri dar visai nedrąsiai švysteli tarp debesų. Klausausi ir bandau įsivaizduoti, kad esu tas Žano Anri Fabro aprašytas žalsvas vabzdys, energiją gaunantis tiesiai iš Saulės. Nieko daugiau jam nereikia, tik atgręžti savo sparnų stogelį į Saulę ir kiūtoti šitaip ilgai ilgai. Tai nėra koks diletantiškas spėliojimas – šitokią hipotezę prancūzų entomologas sukūrė labai ilgai ir kantriai stebėjęs vabzdžių elgesį. Ir kaip gera dabar, kad šios jo hipotezės dar nepaneigė joks griežtas mokslas, joks eksperimentas. Taip ir rašė Žanas Anri Fabras, kaimo mokytojas ir vabzdžių tyrinėtojas: gali būti, kad kai kurie vabzdžiai, nė kiek nesimaitindami, yra aktyvūs todėl, kad ilgai žiūri į saulę. O man dabar svarbiau volungės giesmė, tiesiog jaučiu, kaip su tobula gamtos melodija ateina gyvybinė energija, ir tikrai užteks tos energijos visai ilgai vasaros dienai. Saulė šį rytą nedrąsi, bet vis dar neišsisklaidanti nakties drėgmė kaip tik ir sustiprina visus garsus. Dieną volungės švilpynė bus jau nebe tokia.

Liepos 17-oji

Rodos, perskaičiau viską, ką mūsų ornitologai yra parašę apie volungę, bet negaliu sau atsakyti į tokį paprastą klausimą: kodėl užvakar tą saulės paukštę išgirdau ir išklausiau kažkaip atidžiau, visai kitaip, nei prieš savaitę ar prieš metus? Tarsi pati jos volungiavimo prasmė būtų pasikeitusi…

Viena rašytojo Rimanto Budrio herojė, maža mergaitė (knygoje ,,Tėtis ir jo vaikai“), volungę vadina lovunge. Ji supranta, kad sako neteisingai, bet šitaip jai lengviau ištarti.

O juk panašiai dzūkiškuose Liškiavos panemuniuose iš raitelių, riterių, rikių ar rikierių atsirado riceriai ir Ricieliai. Net ir vietinius Gailiūnus senesni dzūkai lyg tyčia kartais pavadina Galiūnais. Ir dar daug kas žmonėse per amžių amžius atsirasdavo šitaip – yra kažkokie keisti kalbos keitimosi ypatingumai, apie kuriuos savo knygose kaip tik ir kalba šiuo metu Lietuvoje besisvečiuojanti uoli ir nuosekli neatmenamiausių istoriografinių-filologinių lietuviškosios praeities mįslių aiškintoja Jūratė Statkutė de Rosales.

Kartais visai nebesuprantamai pasikeičia žodis, kai jis kaip tas jotvingiškai atkaklus gudas per gūdžiausias Gudų girias nukeliauja itin toli nuo savo gimtinės. Bet būtent tas pasaulio tolybėse neprapuolęs, tegul ir pasikeitęs, o mums vis dar atpažįstamai savas žodis (kaip gyvas lietuviškosios atminties godis) ir parodo, kad jį ten nudanginusieji tie niekada ir niekur neprapulti įgudusieji žygeiviai buvo ne kokie germanai ir ne kokie ,,barbarai“, o būtent mums, lietuviams, suprantama kalba kalbėjusieji praėjusiųjų laikų žmonės. Gal dėl to amžino kalbinio ,,barbariškumo“ visas pasaulis iki šiolei mūsų valstybės vardą taria ir rašo ne Lietuva, kaip kad turėtų tarti ir rašyti, o Lithuania… Lituanie… Lithouwen… Litva…

Bet galvodamas apie raiškią volungės giesmę – lyg apie iškalbingą pačios Gamtos fleitą ūkanoto rytmečio slaptybėje, – aš prisimenu ir kitą iš praeities atgaudžiantį istorinį faktą: devynioliktojo amžiaus viduryje, kai Šiaurės Amerikos bizonus jau buvo iššaudžiusi godi Europos persikėlėlių medžiotojų padermė, bet aborigenai dar nebuvo sugaudyti ir suvaryti į rezervatus, vieno išmintingo indėnų vado laiškas JAV valdžiai prasidėjo tokiais žodžiais: ,,… mes nesame nei oro, nei vandens savininkai – kaip jūs galite juos iš mūsų nupirkti? Kaip jūs galite pirkti ar parduoti dangų ir žemės šilumą? Ši mintis mums svetima…“

O juk ir dabar Lietuvoje be paliovos vis daugėja tokių ,,filosofų”, kurie už savo godingus pinigus nusipirkę žemės sklypą skuba paskelbti jį šventu ir neliečiamu. Net ir savo ,,rinktinius raštus“ jie pradeda tokiais žodžiais: ,,Privatinė nuosavybė yra šventa”. … Gūdžioji Lietuvos istorija rodo, kad tai netiesa. Ir geriausia čia pasiremti poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais: šventa šioje mūsų Žemėje yra tiktai gyvybė.