Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Karti kino žvaigždės laimė

Vasario 28-ąją pasaulį apskriejo žinia, kad Paryžiuje, būdama 79 metų, mirė garsi prancūzų aktorė Annie Girardot (Ani Žirardo). Vyresnės kartos žiūrovai prisimena jos vaidmenis komedijose („Senmergė“, „Švelni policininkė“) ir jaudinančiose dramose („Gyventi, kad gyventum“, „Daktarė Fransuaza Gajan“). Prisimename ir aktorę išgarsinusį itališko neorealizmo šedevrą „Rokas ir jo broliai“, kuriame jauna Annie suvaidino tragiško likimo merginą rusišku vardu Nadia.

Paradoksalu, bet elegantiškumo ir optimizmo įsikūnijimu dažniausiai vadinamos aktorės likimas buvo kupinas dvasinių kančių, kurias Annie kruopščiai slėpė. Ji visą gyvenimą stengėsi atrodyti žvali ir visus įtikino, kad yra stipri bei savimi pasitikinti moteris. A. Girardot turėjo viską, apie ką gali svajoti aktorė: profesinį įvertinimą, stabilų gerbėjų dėmesį, prestižinius apdovanojimus. Bet asmeninis jos gyvenimas greičiau panašus į jaudinančią dramą. Pastarąjį dešimtmetį aktorė visai nesirūpino savo išvaizda („Aš neturiu dėl ko stengtis būti graži“), o ir dėl klastingos Parkinsono ligos jos pasirodymai ekrane darėsi vis retesni.

Ankstyva sėkmė

Dar būdama mergaitė Annie rengėsi tapti akušere. Ne todėl, kad jautė ypatingą potraukį medicinai – tiesiog jos motina buvo akušerė ir dažnai naktį dviračiu vykdavo pas gimdyves. Be tėvo užaugusi Annie norėjo būti viskuo panaši į motiną. Baigusi koledžą mergina įstojo į medicinos seselių mokyklą, nors jau tada svajojo apie aktorystę. Apsispręsti padėjo mama: „Pamėgink. Jei nepasiseks, sugrįši į kliniką. Medicinos seselė tu tikrai būsi gera.“

Taip vieną sekmadienį Annie praleido Mišias, kad galėtų priėmimo komisijai perskaityti pasakėčią. Egzaminatoriams guvi mergina padarė įspūdį, ir štai septyniolikmetė panelė kaštoniniais plaukais dienomis jau žengia pirmuosius žingsnius studentiškoje scenoje, o vakarais šoka kankaną kabarete „Rose rouge“.

Su pagyrimu baigusiai konservatoriją Annie labai pasisekė – ji buvo priimta į legendinio teatro „Comedie-Francaise“ trupę. Prancūzijos aktoriams tokia likimo dovana reiškia pripažinimą, solidžius honorarus, stabilią padėtį visuomenėje ir materialinį aprūpinimą iki gyvenimo pabaigos. Tačiau jaunai idealistei greitai tampa ankšta klasikinių tradicijų suvaržytoje erdvėje ir ji savo noru pasitraukia iš teatro. Mergina trokšta rizikuoti ir išmėginti skirtingus amplua. Ji jau pajuto kerinčią kino ekrano magiją, nes nusifilmavo keliuose epizoduose ir iš arti matė patį Jeaną Gabiną, o ir kritikai ją apdovanojo talentingoms debiutantėms skirtu Suzanne Bianchetti prizu! „Comedie-Francaise“ teatre viskas oru ir solidu, o jai norisi šėlti, krėsti pokštus ir mėgautis visais jaunystės teikiamais malonumais.

 Meilė gimė Italijoje

 

Annie Girardot filme „Rokas ir jo broliai“, 1960.

Ir, žinoma, Annie svajojo apie didelę meilę – tokią, kokia būna tik filmuose. Idealų vyriškį, kuris atitiktų visus jos lūkesčius, mergina sutiko Italijoje. 1960-ųjų ūkanotą rytą ji atskrido į Romą. Mat garsus italų teatro ir kino režisierius Luchino Visconti ruošėsi filmuoti dramą „Rokas ir jo broliai“ ir pakvietė ją į bandymus. Režisierių Annie jau gerai pažinojo – L. Visconti statytame spektaklyje „Dviese sūpuoklėse“ (pagal Williamo Gibsono pjesę) jos partneris buvo legendinis prancūzų kino aktorius Jeanas Marais. Bet dabar pirmas įspūdis nebuvo itin malonus. Režisierius atrodė susikrimtęs, kad ką tik atsisakė vaidinti jau patvirtinta kita pagrindinio vaidmens atlikėja. Roką turintis įkūnyti gražuoliukas Alainas Delonas atrodė kaprizingas ir baisiai nervinosi. O į Roko brolio Simonės vaidmenį jau įsijautęs aktorius Renato Salvatori elgėsi kaip tikra kino žvaigždė, buvo niūrus ir negailėjo aplinkiniams pagiežingų žvilgsnių. Annie sutriko ir išsigandusi tuoj pat pajuto norą grįžti į Paryžių.

Laimė, pradinis šaltis greitai ėmė sklaidytis, ir po dviejų mėnesių Renato jau kvietė žavią prancūzaitę važiuoti kartu į Milaną (šią dieną – kovo 19-ąją – Annie įsidėmėjo visam gyvenimui). Pradžioje merginai perspektyva su šituo keistu tipu praleisti dvi paras atrodė įtartinai, bet viską nulėmė Renato pasiūlymas pasidairyti į miestą nuo garsiosios Milano katedros stogų (čia L. Visconti vėliau nufilmavo vieną dramatiškiausių „Roko ir jo brolių“ scenų). Renato Milane jautėsi tarsi žuvis vandenyje: čia ir jis, ir jį visi pažinojo. Annie patiko Renato veržlumas, temperamentas ir (ką čia slėpti!) šiurkšti vyriška jėga (kai porelė pamatė, kaip stiprūs vaikinai užsipuolė jauną vagišių, Renato nesvyruodamas puolė į muštynių sūkurį ir apgynė silpnesnįjį). Merginai tai padarė stiprų įspūdį. Pagaliau šalia jos tikras vyras, kuris jaučiasi esąs savo gyvenimo šeimininkas!

Jau būdama garsi prancūzų kino žvaigždė A. Girardot taip komentavo šią savo patirtį: „Kiekviena moteris turi savo nepakartojamą likimą, ir ji turi gyventi nepaisydama patarimų bei nesidairydama į svetimą patirtį. Reikia išlaikyti savo individualumą. Aš niekada nedaliju patarimų, bet ir pati į juos neįsiklausau. Juk panašių likimų nebūna. Mano gyvenime buvo vienintelė meilė ir vienintelis vyras R. Salvatori… Žinoma, man teko pažinti ir kitų vyrų – nuostabių režisierių ir aktorių, bet jie mane mokė tobulinti mano talentą. O tikra meilė būna tik kartą gyvenime.“

 Iliuzijos sklaidosi

Kai jiedviem gimė dukra Giulia, ponia Salvatori tapusi Annie stengėsi būti kaip tikra italė – vaikščiojo į turgų produktų, azartiškai derėjosi dėl jų kainos ir su malonumu gamino šeimynai itališkus patiekalus. Bet pamažu ėmė ryškėti ir tos Renato charakterio savybės, į kurias Annie anksčiau nekreipė dėmesio. Tikram italui šeima ir draugai yra lygiavertės sąvokos. Visų draugų ir ankstesnio gyvenimo atsisakiusią Annie vis dažniau skaudino vyro lėbavimai su draugais ir priklausomybė nuo azartinių lošimų (dažnas Renato partneris prie kortų stalo buvo Adriano Celentano, kartą užstatęs savo prabangų mersedesą ir jį pralošęs). Nenuostabu, kad audringų vakarėlių išvargintai Annie norėjosi pailsėti nuo tokios kasdienybės ir vėl rimtai pasinerti į darbą. Netrukus atsirado geras pretekstas ilgesniam laikui palikti namus – prancūzų kino veteranas Marcelis Carne pakvietė Annie filmuotis dramoje „Trys kambariai Manhetene“ (1964 m.). Kinas, suvedęs draugėn Renato ir Annie, dabar juos ilgam išskyrė.

Viena iš garsiausių Prancūzijos kino aktorių Annie Girardot

Prancūzijoje Annie stačia galva pasinėrė į naujus darbus – pasiūlymai filmuotis pylėsi kaip iš gausybės rago. Vaidmenų spektras platus – nuo dramų iki lyrinių komedijų (pastarosios netrukus tapo tikra aktorės vizitine kortele). O štai Italijoje likusiam Renato „dešimtoji mūza“ ne tokia dosni. Annie pakvietė jį į Paryžių ir net parūpino darbo, tačiau tenkintis antraplaniais vaidmenimis ambicingas italas nenorėjo. Visgi ir ramiai kęsti žurnalistų pašaipų negalėjo. Alkoholis, depresija ir protą temdantis pavyduliavimas – šis sprogstamasis mišinys – padarė savo: aktoriaus sveikata kasmet blogėjo, o gerų vaidmenų mažėjo. Simboliška, kad paskutinį (visai nedidelį) vaidmenį R. Salvatori atliko filme, kuris vadinosi „Juokingo žmogaus tragedija“ (1981 m., režisierius Bernardo Bertolucci).

Po Renato mirties 1988 m. ir Annie karjera iš sėkmės viršūnės pamažu ėmė leistis žemyn. Vaidmenų srautai nemažėjo, bet jie buvo televizijos filmuose bei serialuose, o ir didelio pasirinkimo nežadėjo. Maloni išimtis – austrų režisieriaus Michaeio Haneke’s filmas „Pianistė“, sukurtas pagal Nobelio premijos laureatės Elfriede Jelinek romaną. Už valdingos motinos vaidmenį A. Girardot nusipelnė savo trečiojo „Cezario“ – įtakingiausios prancūzų nacionalinės premijos.

Parengė Gediminas Jankauskas