2011 08 05

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Johannes Ehrat. Bažnyčia ir viešoji erdvė

Dr. Johannes Ehrat Romos Grigaliaus universitete dėsto semiotiką ir komunikacijos filosofiją, yra Marquette University (JAV) reziduojantis dėstytojas. Vokietis jėzuitas neseniai lankėsi Vilniuje ir dalyvavo tarptautinėje VU Komunikacijos fakulteto konferencijoje, kurioje analizavo pastarojo meto didelio atgarsio sulaukusius žiniaskaidos įvykius, susijusius su Bažnyčia. „Bernardinai.lt“ svečio  paprašė pakomentuoti Bažnyčios dalyvavimo viešojoje erdvėje specifiką bei tariamas ar tikras sekuliariosios žiniasklaidos teikiamas evangelizacijos galimybes.

Katalikų Bažnyčia vis aktyviau įsitraukia į medijų pasaulį, aukštai vertina šiuolaikines bendravimo priemones, galinčias tapti puikiu evangelizacijos įrankiu, pasiekiančiu didesnį žmonių skaičių, nei įprasta kunigui parapijoje. Tačiau kas yra tikroji Bažnyčios auditorija? Kokios priemonės, jūsų manymu, yra tinkamiausios jai pasiekti? Reikėtų kurti savo kanalus ar naudotis jau esančiais? Kaip rasti pusiausvyrą tarp siekio pasiekti „visus“ ir išlikti prieštaravimo ženklu, liudijant Evangeliją?

Tai nelengvas klausimas, jūsų minima tema rašoma daugybė knygų. Savo darbuose aš taip pat gilinuosi į šią problematiką ir, man regis, kad būtina iš esmės atskirti du dalykus: medijos ir viešoji nuomonė.

Viešoji nuomonė, vadinamoji viešoji erdvė (public sphere), yra sukurta paralelinė tikrovė, kuri iš esmės yra judgemental – tai yra, nuosprendžio vieta. Čia publika išsako savo vertinimą teatrum mundi (pasaulio scenoje) pasirodantiems veikėjams.

Šiame paraleliniame pasaulyje Bažnyčia gali dalyvauti tik kaip veikėja, tai yra, būdama toje scenoje per vyskupus, kurių žodžiai publikuojami spaudoje; kalbėdama, kai įvyksta skandalai; kai atvyksta popiežius ar pan.

Šie pasisakymai pateikiami įvertinti vieninteliam suverenui – publikai. Lygiai taip pat kaip politikus ar visuomenės veikėjus, publika gali pasmerkti arba paversti didvyriais ir Bažnyčios atstovus. Bažnyčioje yra ir palaimintoji Motina Teresė, ir piktnaudžiautojai – taigi, visko: nuo monstrų iki šventųjų, o tai, kas yra per vidurį, žmones menkai tedomina.

Žinoma, Bažnyčiai per daug nerūpi vertinimo plotmė, tačiau vis tiek ji negali likti nuošaly.

Be abejo, yra ir kitokia erdvė, kurioje neegzistuoja ši paralelinė visata. Turiu omenyje, pavyzdžiui, tai, kas vadinama pramogų kultūra: naratyvas, tai yra grožinė literatūra, kinematografija, žodžiu, visa tai, ką tradiciškai vadiname poetine kalba. Šioje srityje vyrauja kiti dėsniai.

Kalbant apie evangelizaciją, atkreipčiau dėmesį į naratyvą. Norint suprasti naratyvą, dažniausiai turiu susitapatinti su personažu ir šis susitapatinimas  gali būti net labai stiprus. Pasakojimas leidžia giliau įsiskverbti į subjekto vidinį pasaulį, galime išsakyti visa, ką norime, – juk tai atskiras personažo pasaulis, savita visata. Būtent ši plotmė sudaro puikias evangelizacijos galimybes.

Dar turime medijas, kurios imituoja asmeninį pokalbį. Ypač šiandien, kai jau turime 2.0 web, socialinius tinklus ir kitas priemones, autoritetingas tarpininkų – redaktorių ir žiniasklaidos darbuotojų – vaidmuo šiuo atveju visai išnyksta. Tinklaraštis taip pat nėra autoritetas, – tiesa, jis gali sužadinti susidomėjimą, nes analizuoja man rūpimą temą, arba dėl to, kad yra patikimas ar autentiškas, tačiau tai jau visai kiti kriterijai.

Tad matome, kad galima komunikuoti labai įvairiai, tačiau tai nereiškia, kad Bažnyčia turėtų pasitraukti ir iš viešosios erdvės. Ji yra socialinė institucija, kaip ir bet kuri kita, tad gali tapti viešojo diskurso tema. Žinoma, reikia turėti omenyje, kad visada pasirodymo tikslas galiausiai – nuosprendžio gavimas. Kartais jis bus teigimas. Pavyzdžiui, popiežius – štai Jonas Paulius II tikrai turėjo didelę dovaną bendrauti su publika – ar Motina Teresė, jie iškart tampa didvyriais. Tačiau šių didvyrių „gyvavimo laikas“ santykinai trumpas. Visada ateina ir nuvainikavimas – tai vien laiko klausimas.

Viešosios erdvės pasaulyje didvyrių nei šventųjų nėra – nebent kurį laiką. Paskui jie tampa demonais ar veidmainiais. Šiame nuosprendžio pasaulyje galiu demaskuoti bet kurio žmogaus melą ar apgaulę, nes galiu pareikšti savo verdiktą. Publika tiesiog privalo jį pareikšti.

Kalbant apie tai, iškyla ir patikimumo klausimas. Jei praradau patikimumą, kiekvienas mano ištartas žodis yra melas. Pavyzdžiui, šiuo metu JAV po piktnaudžiavimo skandalo bet kuris amerikiečių vyskupo ištartas žodis laikomas melu ar veidmainiavimu.

Ar tokiu atveju dar yra prasmė kalbėti?

Taip. Reikia profesionaliai atsiliepti krizių komunikacijos metodu. Bet kuri firma, pasitelkdama viešuosius ryšius, krauna sau pasitikėjimo kapitalą, tačiau laikui bėgant jis išeikvojamas, jei nėra nuolat atnaujinamas. Jei institucija turi didžiulį patikimumą, negatyvi informacija niekada netaps skandalu. Juk Bažnyčioje piktnaudžiavimo atvejų buvo visada ir apie tai buvo rašoma, tačiau niekada jie netapo skandalais. Taip, buvo vienas nuklydęs kunigas, paskui kitas. Atlikus statistiką matyti, kad didžioji piktnaudžiavimo atvejų dalis įvyko 8-jame dešimtmetyje, o šiuo metu beveik neegzistuoja. Yra gal 30 kaltinimų per visą pasaulį, galima sakyti, šis reiškinys praktiškai išnykęs.

Tad dabar telieka nuolat auginti pasitikėjimo kapitalą, kad paskui būtų galima jį išleisti. Jei Bažnyčia aštriai kritikuoja kokią nors vyriausybę ar politikus, eikvoja savo pasitikėjimo kapitalą. Žmonės tiki, nes tai sako vyskupas, kardinolas ar vyskupų konferencija. Gal nėra tuo visiškai įsitikinę, tačiau neprieštarauja, pasikliaudami autoritetu. Tuo tarpu jei pasitikėjimo kapitalas išeikvotas, gali sulaukti labai neigiamos reakcijos – skandalo. Ateina laikas, kai bet koks pasakytas dalykas interpretuojamas vien neigiamai.

Tad ar Bažnyčia gali tikėtis kokios nors evangelizacinės naudos, pasisakydama sekuliarios žiniasklaidos kontekste? 

Bažnyčios tikslas yra evangelizacija, tačiau didžiosios žiniasklaidos priemonės šio tikslo pasiekti nepadeda, tai akivaizdu.

Svarbus pats institucijos, nors ir patekusios į publikos nemalonę, dalyvavimas šiame „kitame“ pasaulyje: pramogų, meno, serialų pasaulyje, kuriame staiga ryškiai išnyra būtent religijos tema. Žinoma, ji skleidžiasi visai kitais aspektais, nei norėtume: pilasi detektyvai apie „žmogžudystę Vatikane“, Dano Brouno romanai ar panašūs dalykai.

Tačiau nepamirškime, kad egzistuoja ir autentiškas religingumas, kuris, deja, retai pastebimas, nes nesieja savęs su kokiu nors žinomu asmeniu ar institucijos atstovu – kunigu, vienuoliu ar pan. Dažniausiai tai eilinių krikščionių patirtys, –  bet jos ir yra autentiška tikėjimo laikysena. Štai šį dalyką galima parodyti ir papasakoti. Net ir giliausios krizės laikotarpiu šios temos niekur nedingo ir įkvėpė šedevrus.

Apie krikščioniškos žiniasklaidos uždavinius – kitoje pokalbio dalyje artimiausiu metu.

Kalbino Saulena Žiugždaitė