Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Zita Vasiliauskaitė. Sunki pavydo našta

Kartais nėra paprasta nusakyti, kas negerai yra jūsų santykiuose su kuriuo nors žmogumi, tačiau jau seniai pastebite, kad asmeniškai jums nėra malonu su juo bendrauti. Mat paprastai po susidūrimo su juo jums pablogėja nuotaika, o jei tenka daugiau laiko praleisti jo draugijoje – pasijuntate nuvargę, išsekę ir susierzinę. Galiausiai suprantate, kad turite reikalą su pavyduoliu. Kodėl? Iš kur tokių žmonių atsiranda? Ar yra kokia išeitis pačiam pavyduoliui ir jo aukai? Į tuos klausimus ir ieškosime atsakymo.

Kito žmogaus gyvenimas mums dažniausiai – paslaptis. Tačiau daugelis tai pamiršta ir apie kitų gyvenimą sprendžia pagal save. Tai tinka kalbant ir apie pavydų žmogų. Jam atrodo, kad kiti irgi pavydi, tik moka tai geriau nei jis nuslėpti. Todėl pavyduolis stengiasi tobulėti šioje srityje. Jau nuo mažens kiekvienas žinome, kad pavydėti kitiems, kad ir kas tai būtų – sėkmė, materiali gerovė, šeima, meilė ar kt., yra negražu. Teoriškai žinome, o praktiškai? Žmonės šiuo požiūriu labai skirtingi. Vieni visai nepavydūs, kiti – tik iš dalies, susiklosčius tam tikroms gyvenimo aplinkybėms, dar kiti – nuolatos yra deginami skaudžios vidinės pavydo liepsnos.

Psichologijoje pavydumas dažniausiai suprantamas kaip vieno žmogaus priešiškumas kitam dėl to, kad šis yra padaręs sėkmingesnę karjerą, pasiekęs materialinę gerovę, populiarumą ar pan. Nuo seno filosofai, rašytojai, samprotaudami apie pavydą, yra atradę, kad pavyduolis labai nelaimingas žmogus, nes žiūri tik į kitus, ilgisi kitų gyvenimo, nevertindamas to, ką pats turi. Kitaip sakant, pavydumas – vienas labiausiai paplitusių laimingo gyvenimo priešų.

Pavydo „anatomija“

Pavydas – sudėtingas, visas žmogaus psichinės veiklos sritis – jausmus, mintis, tikslus bei elgesį apimantis psichinis reiškinys Todėl jame galime išskirti kelias pagrindines grandis.

1. Socialinis palyginimas. Pavydas visada atsiranda tada, kai žmogus lygina savo padėtį su kito padėtimi. Jei žmogus lygina savo pasiekimus su savo paties užsibrėžtu tikslu – jis niekam nepavydi.

2. Kito asmens pranašumo suvokimas. Pavydusis paprastai savo laimėjimus dažniausiai nuvertina, o kito – pervertina, t. y. savo padėtį jam svarbioje srityje (tai jau susiję su vertybių hierarchija) suvokia kaip žemesnę. Pavyzdžiui, materialistas pavydės turtingesniam už save, menininkas – šlovės ir populiarumo kolegai, dvasinio tobulėjimo kelią pasirinkęs – daugiau pasiekusiam šioje srityje ir t. t. Kitaip sakant, pavydima tik to, kas pavyduoliui pačiam yra svarbu gyvenime.

3. Atsiradusios tokios neigiamos emocijos, kaip apmaudas, susierzinimas, pyktis ar neapykanta tam, kuris turi tai, ko neturi pavyduolis. Pavydusis nuolat „verda“ šių neigiamų emocijų katile, todėl jo gyvenime jau nebelieka vietos džiaugsmui.

4. Tam tikri elgesio pakitimai, kai pavyduolis trokšta ar siekia, kad būtų sunaikinta ar atimta iš kito tai, ko jam pavydi.

Psichologinis pavyduolio portretas

Kuo mažiau žinome apie kitus, tuo daugiau atsiranda erdvės mūsų vaizduotei. Kai žmogus yra nepatenkintas savo dabartimi, įsivaizduoja nuostabų kitų žmonių gyvenimą. Jam atrodo, kad kitiems gyvenimas yra nuolatinė šventė, o savasis suvokiamas kaip pilkas ir nenusisekęs. Tokio žmogaus savivertė sumažėjusi, o vaizduotė, piešianti kitų žmonių gerovę – labai išlavėjusi.

Taigi ir pavydima to įsivaizduojamo kito žmogaus gyvenimo, kuris, beje, dažnai neturi nieko bendro su tikruoju. Tai psichologijoje vadinama „aklu pavydu“. Kai kuriuos žmones jis taip nualina, kad šie suserga psichosomatinėmis ligomis (t. y. ligomis, kurių atsiradimo priežastys – psichologinės) ar depresija. Tuomet keičiasi žmogaus asmenybė: jis tampa labiau užsisklendęs, nerimastingas, gaili savęs, išgyvena nevisavertiškumą, nuolatinį nepasitenkinimą ne tik savimi, bet ir aplinkiniais, supančiu pasauliu.

Toks žmogus vis labiau pasineria į negatyvų aplinkinių ir apskritai gyvenimo vertinimą, visur mato blogį ir neteisingumą, ypač savo paties atžvilgiu. Tai iš tiesų kenčiantis ir labai nelaimingas žmogus. Vienintelis dalykas, galintis jį paguosti, yra kitų nesėkmės ir nelaimės. Todėl jis dėmesingai seka informaciją apie nelaimingus įvykius ir kriminalus, o paskui pirmas savo aplinkoje tą informaciją paskleidžia pasimėgaudamas: „Taip, pasaulis baisus!“

Kaip rodo patyrimas, dažniausiai pavyduoliais tampa tie žmonės, kuriems būdingas didelis egoizmas, savimeilė ir garbės troškimas. Šias savybes dažnai lydi menkas savęs vertinimas ir polinkis nuolat lyginti save su kitais. Žinome, jog daugelis žmogaus charakterio savybių pradeda formuotis jau ankstyvojoje vaikystėje, todėl pavydumas dažnai yra neteisingo auklėjimo padarinys.

Pavydo rūšys

Skiriamos kelios pagrindinės pavydo rūšys. Pavydas, apie kurį kalbėjome iki šiol, – tai „aklas (arba „juodas“) pavydas. Jo „varomoji jėga“ – pavyduolio troškimas, kad kitam būtų blogai, kad jis prarastų tai, ko pavydima, – sėkmę, turtą, šlovę, socialinę padėtį, žinias, konkrečias asmenines savybes ir pan.

Kartais toks troškimas išauga į destruktyvius veiksmus – pavyduolis gali nepagrįstai apskųsti, apšmeižti ar apkaltinti. Taip pavydus žmogus neatsispiria potraukiui atsiskaityti su kitu ir „ištaisyti neteisybę“, pats save guosdamas: „O kodėl jam turi visada sektis, o man ne?“ Kai kurie pavyduoliai yra apsukresni ir pasitenkina „subtilesniais“ kito žmogaus nuvertinimo būdais – skleidžia apkalbas arba paprasčiausiai tyčiojasi.

Štai, jei pavydima žinių ir erudicijos, pavyduolis stengiasi žmogui prikabinti pašiepiamą etiketę ironiškai vadindamas jį „profesoriumi“ arba „mūsų mokslininku“ ir pan. Jei pavydima kitam pažangos dvasinio augimo kelyje, tai jis pavyduolio bus pravardžiuojamas „mūsų šventuoju“ arba „šventąja“ ir t. t. Toks tyčiojimasis iš kito tampa kasdieniu pavyduolio poreikiu ir pasitenkinimo šaltiniu.

Dar viena pavyduolio dažnai naudojama taktika – tai nuolat keliamos diskusijos aktualiais visuomenės gyvenimo klausimais. Jei neapdairiai žmogus, kuris yra pavydo objektas, įsitraukia į tokią diskusiją, pavyduolis jį taip sutaršo, kad šis po diskusijos pasijunta kvailio vietoj, suglumęs ir subjurusios nuotaikos. Mat tokių diskusijų tikslas pavyduoliui – ne pasidalyti informacija ar pasikeisti požiūriais, bet nuvertinti kito nuomonę ir sumenkinti jo asmenį. Todėl kartais juokaujama, kad pagal pavyduolio pastangų dydį sugadinti tau nuotaiką gali spręsti, kokio dydžio yra tavo paties sėkmė.

Be to, skiriamas ir vadinamasis „baltas“, arba nepiktas, pavydas. Šiuo atveju žmogus nori turėti ar pasiekti tai, ką turi kitas, bet pastarajam nejaučia priešiškumo. „Juodo“ pavydo atveju pavyduolio šūkis: „Aš noriu, kad tu neturėtum to, ką turi.“ Žymi psichologė K. Horni teigia, kad „juodas“ pavydas yra neurotiškas, atspindi psichinės sveikatos sutrikimą. Toks pavydas rodo nesugebėjimą pasiekti tai, ko norėtųsi. „Balto“ pavydo atveju žmogaus šūkis: „Ir aš noriu turėti tai, ką turi tu.“ Tai sveikas pavydas, skatinantis žmogų siekti aukštumų pagal gerą kito pavyzdį jam svarbiausioje gyvenimo srityje.

Kokia išeitis tiems, kurie yra „juodo“ pavydo taikinys?

Deja, pavydas kartais aptemdo gyvenimą ir tam, kuriam pavydima. Kai kurie žmonės, baimindamiesi pavyduolių, slepia savo laimėjimus ir sėkmę ir kalbėdami apie tai dažnai juos nuvertina. Ši taktika nebloga, bet tik tol, kol naudojama sąmoningai, siekiant nukreipti potencialaus pavyduolio dėmesį nuo savęs. Tačiau toks manevras rizikingas, jei pernelyg į jį įsijaučiama ir pradedama naudoti bendraujant su kiekvienu sutiktuoju, nes atsiranda didelė tikimybė, kad žmogus „įsikalbės sau ligą“ ir pradės abejoti savo laimėjimais, sėkme ir laime. Todėl geriau susidūrus su pavyduoliu stengtis apriboti bendravimą su juo, mažiau teikti jam apie save informacijos, kurią jis vėliau galėtų panaudoti savo vaizduotėje kurstydamas pavydą ir neapykantą jums. Jei tai nepadėtų, išmintinga būtų kuriam laikui iš viso nutraukti bendravimą su juo.

Ar yra išeitis pavyduoliui?

Pavyduolis pats sau spendžia spąstus, į kuriuos patekęs pasmerkia save kančiai ir gyvenimo beprasmybei. Ar galima iš to išsivaduoti? Taip, jei nuspręsite, kad toliau gyventi pavydėdami kitiems nebenorite. Tuomet reikėtų atidžiai ir kritiškai pažvelgti į savo paties pasiekimus ir juos ne tik blaiviai, bet ir pozityviai įvertinti.

Labai svarbu būtų nelyginti jų su aplinkinių sėkme, nes mąstymo klaidos čia būtų sunkiai išvengiamos. Mums dažnai atrodo, kad kiti gauna ar pasiekia tai, ko nori, be didesnių pastangų. Deja, taip nėra. Ne veltui sakoma, kad jei žmonės žinotų tikrą sėkmės kainą, mažai atsirastų tokių, kurie ją norėtų įsigyti. Tačiau jei jūs pasiryžęs mokėti tikrą sėkmės kainą, tai reikėtų būti labai sąžiningiems su savimi ir atsakyti į esminį klausimą: kas man iš tiesų yra svarbiausia gyvenime? Kokiose srityse trokštu sėkmės – karjeroje, šeimos gyvenime, dvasinio tobulėjimo kelyje, gal dar kitur?

Tik atsakius į šį klausimą, pasišvęsti pasirinktai sričiai (o gal ir kelioms) visomis jėgomis ir uolumu, nešvaistyti laiko ir energijos dairantis į kitus, lyginant save su kitais, graužiantis ir pavydint, kad kiti pasiekia daugiau. Tik tuomet jūsų gyvenimas įgaus prasmingą kryptį, o kasdienės pastangos judant savojo tikslo link teiks gyvenimui tikro džiaugsmo ir laimės pojūtį.