Antano Mončio kūrybinis palikimas Palangoje

„Antano Mončio kūrybinis palikimas Palangoje“. Palanga: Antano Mončio namai-muziejus, 2010 m. Sudarytoja ir tekstų autorė Giedrė Stankevičiūtė, fotografas Gytis Skudžinskas. 144 p.

Jo unikalūs darbai ir gyvenimas Lietuvoje yra sulaukę trijų veikalų – Tomo Sakalausko „Ketvirtoji dimensija“, Viktoro Liutkaus „Antanas Mončys“ ir Giedrės Stankevičiūtės „Antano Mončio kūrybinis palikimas Palangoje“ studijų.

Pirmasis autorius paraleliai dėsto draugų – vieno skulptoriaus, kito mąstytojo Justino Mikučio – pasirinkimus, besiklostančias aplinkybes, gyvenimo principus, skirtingų kelių suartėjimus, atitolimus. Knygoje subtiliai atskleidžiama dviejų asmenybių dvasinė energija ir būdo ją išreikšti paieškos. Išryškėja skirtingi, bet abu kryptingi kūrėjai. Į asmenybių brendimo siužetą T. Sakalauskas nuosekliai įterpia ir kitus susijusius asmeninis, taip A. Mončio darbai iškyla jo paties dienoraščio žodžiais ir aplinkybėmis paaiškintame plane.

Kitoje, Viktoro Liutkaus, studijoje susitelkiama ties skulptoriaus gyvenimu nuo kūrybos laiko pradžios. Pristatyti visi autoriaus darbai, pagrindinė bibliografija, svarbiausi įvykiai. Trečiasis Antano Mončio kūrybai skirtas veikalas išleistas 2010 m. pabaigoje. Šioje Giedrės Stankevičiūtės sudarytoje knygoje „Antano Mončio kūrybinis palikimas Palangoje“ pristatomi 1992 m. Lietuvai autoriaus iš Prancūzijos padovanoti kūriniai.

Skulptoriaus vardo namuose-muziejuje Palangoje darbai saugomi ir eksponuojami nuo 1999 metų. Iš viso rinkinyje jų yra 211: daugiau kaip 40 skulptūrų, kaukės, švilpiai, koliažai, plakatai, taikomosios dailės kūriniai, tapyba bei gausi ir anksčiau kataloguose mažai skelbta piešinių ir atvirukų kolekcija. Leidinyje pateikiami visų muziejuje saugomų kūrinių pavadinimai, matmenys, medžiaga, atlikimo technika, sukūrimo metai, pastabos apie signatūrą ir adresatą. Iš menotyrininkės G. Stankevičiūtės tekstų ir Gyčio Skudžinsko fotografijų sudarytoje knygoje pristatomi 102 A. Mončio darbai (28 piešiniai, eskizai; 25 atvirukai, knygų iliustracijos; 2 plakatai; 2 paveikslai; 6 taikomieji kūriniai – kavos puodelis, kaklo papuošalas, 4 margučiai; 6 švilpiai; 5 kaukės; 28 skulptūros). Aprašydama meno palikimą sudarytoja remiasi paties A. Mončio dienoraščiu, saugomu muziejaus rinkinyje, T. Sakalausko studija „Ketvirtoji dimensija“, vokiečių meno tyrėjos Bärbel Hedinger recenzija.

Knygoje didelis dėmesys skiriamas piešiniams, kurie dažnai virsdavo A. Mončio skulptūrų eskizais. Aptariamos jų išraiškos priemonės: linijos, šešėliai, kiaurymės, formų santykiai, dinamika. A. Mončio piešinys – tai skulptūra dvimatėje erdvėje; leidinyje pristatomi ir iki šiol beveik niekur neskelbti autoriaus atvirukai: apibūdinamas jų siužetiškumas, nuotaika, spalvos, maniera, formų variacijos, erdvių santykiai. Aptariamos numanomos asociacijos su autoriaus gyvenimo įvykiais, pavyzdžiui, atvirumas ir paprastumas vaizduojant gyvybės paslapties temą – kūdikį įsčiose – atviruke, ko gero, susijęs su A. Mončio vaikų gimimu (jų turi tris); taip pat knygoje į dienos šviesą dar kartą iškeliami mažiau dėmesio nei kiti darbai susilaukę A. Mončio koliažai, sukurti iš spalvoto popieriaus ir kartono detalių kompozicijų. Menotyrininkė apibūdina jų tvarką ir seką; kita svarbi skulptoriaus kūrybos dalis – švilpiai, kurti su nuostaba, kad „dabar su jais galima visą gamtą išpūsti“, pristatomi kaip autoriaus vėlyvoji kūryba, primenanti vaikystę, buvimą arti natūros, dalyvavimą joje; taip pat aptariama A. Mončio tapatybės, anonimiškumo, dialogiškumo kūryba žaidybiškai – kaukėmis, jų sutvėrimo principas ir būdas – asambliažas. Teigiama, kad tai ne tapatybės pakeitimui skirti darbai, o būdas susilieti su aplinka.

Daugiausia leidinyje dėmesio skiriama tvariausiems ir sutelkčiausiems A. Mončio darbams – iš medžio, marmuro, geležies, alebastro, akmens, molio pagal gyvybės, ilgesio, tremties, mirties, kančios temas sukurtoms skulptūroms. Išryškinamas jų unikalumas – perkomponuojamumas,  daugiavariantiškumas. Jos yra nepasikartojančių formų, skirtos atvirai erdvei: „…galima įvairiai pastatyti, kiekvieną kartą skirtingai komponuoti, vis keisti, perkeisti. Skulptūros pertvarkymas, arba aranžuotė, atveria įvairiausius formos rakursus, netikėtas trimates perspektyvas, naujas plastines struktūras – ir nepaliaujamai plečia suvokimo ir interpretavimo galimybes. Jos atskiros grandys skleidžiasi vis į kitokią didžiąją formą. Ji slepia plėtimosi, dauginimosi potenciją.“[1] Kelios minėto tipo skulptūros („Begalinis“, „Vandens nešėja“, „Motina“) pristatomos G.. Stankevičiūtės leidinyje.

Knygos „Antano Mončio kūrybinis palikimas Palangoje“ tekstai išversti į anglų ir prancūzų kalbas, taigi tai yra trečiasis būdas (po Tomo Sakalausko „Ketvirtosios dimensijos“ ir Viktoro Liutkaus „Antanas Mončys“) pristatyti ir atverti Europos kultūros paveldą, kuris yra saugomas Palangoje.

[1]    Sakalauskas T., Ketvirtoji dimensija, Vilnius, 1998, p. 170.