Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Luís González-Carvajal Santabárbara. Druska druskinėje

Zenekos nuotrauka

Į klausimą, kam stengtis išsaugoti krikščioniškos dvasios įkvėptas erdves, galima atsakyti taip: kad ne tokiems brandiems krikščionims būtų lengviau išlaikyti savo tapatybę, kai visiems piliečiams bendros erdvės alsuoja priešiškumu tikėjimui.

Kognityvinės sociologijos atstovai (pavyzdžiui, P. Bergeris ir T. Lukcmanas) parodė, kokie svarbūs yra šalia esantys žmonės ne tik mūsų susiformuotiems įsitikinimams, bet ir mūsų nuomonei apie save pačius. Kitų niekinamas vaikas ima pats save niekinti; jaunuolis, abejojęs savo vyriškumu, įsitikina, jog lovoje viskas einasi kaip iš pypkės, jei jo mergina yra tikra, kad jis – Don Žuano įsikūnijimas, ir pan.

Viename ankstyviausių ispanų literatūros kūrinių Donas Chuanas Manuelis pasakoja pamokomą istoriją apie labai pasipūtusį karalių, kurį Dievas nutarė pataisyti. Vieną dieną, kol karalius maudėsi, vienas angelas prisiėmė monarcho pavidalą, apsirengė jo drabužiais ir patraukė į rūmus, o iš paskos – ir visa svita. Išėjusiam iš vonios kambario tikrajam karaliui neliko nieko kita kaip prisidengti elgetos skarmalais, kuriuos jis rado numestus ant grindų. Kai šitaip apsirengęs jis pabandė patekti į rūmus, sargyba jį išvijo. Kelis mėnesius jis vaikščiojo aplink sakydamas, kad yra karalius, tačiau žmonės tik šaipėsi iš jo ir laikė bepročiu. Ir tiek žmonių jam tą pasakė, ir tiek kartų pakartojo, kad ir jis pats patikėjo, jog yra išprotėjęs, ir kad tai beprotystė jį verčianti manyti, jog jis yra tos šalies karalius. Kai Dievas nutarė, kad pasipūtimas jau pagydytas, pasirodė jam ir paklausė, kas jam darosi. Karalius atsakė: „Esu beprotis, Viešpatie, nes negali būti, kad nebūčiau beprotis, jei visi žmonės, geri ir blogi, dideli ir maži, protingi ir neišmanėliai, – visi mane laiko išprotėjusiu.“

Šį argumentą, skatinantį kurti atskiras erdves, aistringai išvystė Jeanas Danielou knygoje, išleistoje septintojo dešimtmečio viduryje, „Malda: politikos problema“. Toks pavadinimas šiais laikais mums primena išlaisvinimo teologijos dvasingumą, nors iš tiesų nėra su juo susijęs. Autorius taip išreiškė polemišką teiginį, kad malda – ir apskritai tikėjimas – darosi sunkiai įmanomas, jei valstybė nepalaiko religijos egzistavimo.

Ikimoderniose visuomenėse, kur absoliučiai viskas (politika, ekonomika, įstatymai, papročiai ir pan.) buvo aiškiai siejama su Dievo valia, socialinė visuma, anot P. Bergerio, buvo sudariusi „struktūrą tikėjimui pagrįsti“. Praktiškai visi piliečiai priklausė Bažnyčiai, galėjo skirtis tik jų tikėjimo uolumas. Tiesą sakant, vietinė religija visiems atrodė tokia pat natūrali – ir, reikia pasakyti, taip pat laisvai nepasirinkta – kaip ir gimtoji kalba.

Nuo tos akimirkos, kai visuomenė ėmė veikti nuolat nesikreipdama į Dievą, piliečiai jau galėjo pasirinkti kitą religiją vietoje įprastosios, arba net ir visai jos atsisakyti, tuo nesukeldami pavojaus socialinei sanklodai ir netapdami socialiniais iškrypėliais.

Tačiau už šią laisvę sumokėjome savo saugumu. Jei mes, tikintieji, šiuolaikinėse visuomenėse galiausiai virstume tuo, ką P. Bergeris vadina „kognityvine mažuma“, turėtume būti labai tvirtos asmenybės, kad ir toliau tikėtume (turbūt tik itin savimi pasitikintis karys, parado metu pastebėjęs, jog kiti kareiviai žengia kita koja, galėtų pagalvoti: „Regis, jie visi sumaišė žingsnius“).

Tuo ir remiasi Danielou teiginys. Jo manymu, tik labai stiprios ir sugebančios kritiškai vertinti asmenybės gali išsaugoti tikėjimą, jei jų nepalaiko aplinkiniai. Visi kiti, anot Danielou, yra „vargšai“ – taip mylimi Jėzaus, – kurie leisis įstumiami į netikėjimą. Prancūzų jėzuito manymu, turime evangelizuoti kultūrą, kad visa visuomenė vėl imtų remti tikėjimą, tačiau tai – daug laiko reikalaujantis procesas. Todėl būtina skubiai kažką daryti ir sukurti katalikišką pasaulį profaniško pasaulio apsupty: „Akivaizdu, – sako jis, – jog krikščionys turi perkeisti visą visuomenę, kad krikščioniškas gyvenimas taptų prieinamas visiems žmonėms. Tačiau taip pat akivaizdu, jog toks perkeitimas yra lėtas reikalas, neįmanomas tam tikromis aplinkybėmis. Tokiu atveju reikės sukurti ribotas aplinkas, kuriose galėtų skleistis krikščioniškas pašaukimas. Čia neišvengiamai reikia prisiminti krikščioniškas institucijas – paslaugų teikėjas – savo prigimtimi nepriklausančias Bažnyčiai, tačiau jos įkvėptas: mokyklas, sindikatus ir pan.“ (Iš „Malda ir politika“).

Ilgą laiką tokia ir buvo Bažnyčios strategija Jungtinėse Valstijose. Katalikų Bažnyčia šioje šalyje ėmė vadovauti daugeliui įvairių skirtingų tikslų siekiančių institucijų. Kaip sakė Herbergas savo klasikinėje monografijoje, kurios pirmas leidimas pasirodė 1955 metais: „Esama katalikiškų ligoninių, prieglaudų ir našlaičių namų, mokyklų ir universitetų, karitatyvinių ir labdaros įstaigų, egzistuoja skautų ir veteranų lygos, medikų, advokatų, mokytojų, studentų ir katalikų filosofų asociacijos“ (Iš monografijos „Katalikai, protestantai ir žydai“).

Kai siekiama sukurti katalikišką pasaulį profaniško pasaulio viduje, kyla pavojus, kurį jau Herbergo laikais pastebėjo ir patys amerikiečių katalikai: „Suklestėjusios katalikiškos parapinės mokyklos, katalikų sindikatai, katalikų laisvalaikio klubai, katalikų veteranų organizacijos, katalikų politikų įstatymų projektai turi ne vien religinę reikšmę amerikiečių visuomenei. Jie rodo, kad dideliu mastu sąmoningai ir organizuotai stengiamasi atskirti katalikus nuo likusios amerikiečių dalies beveik visose visuomenės gyvenimo srityse“.

Šio pavojaus bus išvengta tik neleidžiant pernelyg suvešėti tokioms atskiroms erdvėms.

Apsaugoti silpnųjų tikėjimą kylanti būtinybė, apie kurią kalbėjome pradžioje, pateisina katalikiškų mokyklų kūrimą: jei jau reikia itin rūpintis kažkieno tikėjimu, tai pirmiausia vaikų, dar tik formuojančių savo asmenybę. Vaikas, patyręs prieštaringų ideologijų bombardavimą, nesukurs brandžios asmenybės.

„Vaikams, – sako Victoria Camps, – reikia saugumo, kurį gali suteikti tik suaugusieji, jiems reikia aiškių atspirties taškų, nors ir vien tam, kad vėliau juos peržengtų ir kritikuotų“ (Iš knygos „Viešosios dorybės“).

Tačiau katalikiška mokykla turi įsisąmoninti, kad jos užduotis yra padėti savo auklėtiniams suasmeninti krikščioniškąjį tikėjimą, išmokti užmegzti dialogą su šiuolaikine kultūra, kad laikui atėjus jie galėtų palikti šia saugią erdvę ir veikti kaip mielės tešloje.

Manau, viskas baigtųsi labai grėsmingai, jei nesubrendusių tikinčiųjų tikėjimui apsaugoti sukurtos erdvės netaptų laboratorija dialogui su šiuolaikine kultūra, kur išbandoma nauja tikėjimo ir kultūros sintezė, tokia reikalinga šiais laikais. Tuomet jos gali virsti atskiromis salelėmis, kurios izoliuoja tikinčiuosius nuo šiandienos kultūros ir palaiko savo viduje tikėjimo ir savos kultūros sintezę, būdingą ikimodernioms visuomenėms.

Be abejonės, šis pavojus toli gražu nėra įsivaizduotas. Kai mes, tikintieji, pamažu susikuriame savo atskirą pasaulį, mums darosi vis sunkiau užmegzti dialogą su šiuolaikine kultūra. Taip konfesijų veikla galiausiai virsta uždaru ratu, nes išeinant iš vienos veiklos formos neišvengiamai įžengiama į kitą. Pavyzdžiui, vienas Vatikano dokumentas apie švietimą, skirtas pasauliečiams, pirmiausia pabrėžia būtinybę steigti katalikiškas mokyklas, pasitelkdamas tuos pačius argumentus, kaip ir mes, bet po to teigia: „Yra teisinga tikėtis, kad švietimo srityje dirbantis katalikas pasaulietis teiktų pirmenybę katalikiškoms profesinėms asociacijoms; ir kad yra ypač patartina lankytis Bažnyčios įsteigtuose profesinės formacijos centruose“, ir t. t“. (Katalikiško Švietimo Kongregacija.,1982).

Šitaip galiausiai sukursime atskirą pasaulį katalikams. Prisimenu, vienas Gironellos sukurtas personažas pastebėjo, kad tikintieji spontaniškai linksta skaityti krikščionių leidžiamus laikraščius, pirkti tikintiesiems priklausančiose parduotuvėse ir pan. Jis sako: „Jei tai tęsis ir toliau, pasižiūrėję, kokios firmos kojines dėvi tas ar kitas ponas, žinosime, ar jis tiki į Įsikūnijimo slėpinį“ (knyga „Kiparisai tiki į Dievą“)

Panašią nuomonę išdėstė ir Josephas Ratzingeris, kai dar dėstė Tiubingeno universitete: „Argi Bažnyčia nepamėgino – ypač nuo Pijaus IX laikų – išeiti iš pasaulio, kad susikurtų savo atskirą pasaulėlį, šitaip labiausiai atsižadėdama atsakomybės būti žemės druska ir pasaulio šviesa? Bandymas aptverti mūrais savo pasaulėlį, jau taip ilgai besitęsiantis, negali išgelbėti Bažnyčios (…) Tai ‘išorėje’, priešais saugomas miesto ir šventyklos duris, yra vieta Bažnyčiai, norinčiai sekti nukryžiuotojo Viešpaties pėdomis“ (Iš monografijos „Naujoji Dievo tauta“).

Tokį užsidarymą savyje religijos sociologija vadina sektos dvasia. Kaip žinoma, nuo Troeltsch`o laikų teigiama, kad bažnyčios yra atviros pasauliui ir stengiasi jį „laimėti“, tuo tarpu sektos tiki, jog pasaulis yra nepataisomai prarastas, tad atsiriboja nuo jo. (Iš knygos „Bažnyčia ir sekta“).

Todėl, kaip VII Pasaulinės Bažnyčių Tarybos susitikime sakė Patrickas D’Souza, Benareso katalikų vyskupas, „kaip anksčiau krikščionys siųsdavo misionierius į užsienio šalis, šiandien išbandymo esmė yra vykdyti misiją svetimose struktūrose, tai yra institucijose ir institucijų sprendimuose, kuriuos tenka vertinti kaip nutolusius nuo teisingumo ir meilės žinios“ .Be to, jei galiausiai sukurtume krikščionišką pasaulį, atskirtą nuo likusios pasaulio dalies, krikščionybė prarastų misionierišką dvasią, kaip su taiklia ironija pabrėžė Evely: „Patikėsime vaiką katalikiškam vaikų darželiui, gerai katalikiškai mokyklai ir katalikiškam universitetui. Po to pasistengsime jį kuo greičiau įtraukti į katalikišką sindikatą, katalikišką sveikatos draudimo asociaciją, katalikišką būrelį, katalikišką sporto klubą. O kai jis numirs katalikiškoje klinikoje, ant daktaro kataliko rankų, ši žemės druska, kuri niekada nieko taip ir nepasūdė, ir šios mielės bus buvusios visą laiką kuo rūpestingiausiai apsaugotos nuo tešlos“ (knyga. „Credo. Apaštalų simbolis“).

Iš ispanų kalbos vertė Jūratė Micevičiūtė

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu