2011 08 31

Richard Rohr

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Richard Rohr. Mirtis ir prisikėlimas

Autorius yra pranciškonas kunigas, gyvenantis JAV. Straipsnių ir knygų autorius, keleto edukacinių centrų steigėjas.

Jėzaus mokymo šerdį, be Kalno pamokslo, sudaro palyginimai. Kai kuriuose iš pačių svarbiausių palyginimų kalbama apie praradimą ir suradimą – tai palyginimai apie sūnų palaidūną, pamestą drachmą, pasiklydusią avį ir nematomą raugą tešloje. Kiekvienas iš šių palyginimų pasakoja apie žmogų, kuris manosi kažką turįs, tada jis tai praranda, vėl suranda ir galiausiai švenčia didelę šventę.

Šiais palyginimais norima visiškai aiškiai pasakyti, kad  tam tikri nuostoliai ir nesėkmės gyvenime yra neišvengiami. Žmogus privalo prarasti, jam turi nepasisekti. Kadangi esame užtikrinti, kad kažką turime, privalome tai prarasti, kad suvoktume, kaip labai mes tai mylėjome.

Tai patyrė kiekvienas iš mūsų. Kol nepraradome, tol nežinome tikrosios daikto ar reiškinio vertės. Ši nuostolio ir atgavimo dinamika yra esminė atsivertimo, persikeitimo procesui. Žmonės, kurių dvasinis gyvenimas dar yra tobulybės siekimo ir kilimo stadijos, galvoja, kad jie turėtų įgyti moralinį tyrumą ar vertę tam, kad Šventoji Dvasia pagaliau ir ant jų iš kur nors nusileistų. Jie įsivaizduoja tokią dieviškąją transcendenciją, kuri yra preinama vertiesiems, nusipelnusiesiems.

Kadangi esame užtikrinti, kad kažką turime, privalome tai prarasti, kad suvoktume, kaip labai mes tai mylėjome.

Tačiau kryžiaus pamoka teigia visiškai ką kitą: pergalė – tai ne mirties išvengimas, bet pati mirtis, tiesa, perkeista mirtis. Svarbiausia ne tai, kad niekada nepadarytume klaidos, bet kad visa, ką žmonės kada nors padarė ne taip, taptų mums naudinga. Dievui tokia metamorfozė yra visiškai įmanoma. Dievas prikelia tai, ką mes nukryžiuojame, ir atstato tai, ką mes sugriauname. Tam Dievas ieško žmonių, pritariančių šiam procesui. Ir tai iš tikrųjų visiškai kas kita, nei Dvasios nužengimas ant tobulųjų.

Klaidingas tikėjimas, kad moralinį tyrumą ir vertę galima užsidirbti, įgyti, veda neįveikiamu, neįžengiamu keliu. Kokia daugybė jaunų žmonių, novicijų, seminaristų ir sąmoningų krikščionių, pilni idealizmo, renkasi šį kelią! Jų tikslas – mylėti Jėzų, Dievą ir artimą. Tačiau kas iš to būna likę po 20 metų? Beveik visi jie žlunga, patyrę sužeistą, atstumtą meilę. Ar tai nepakankamai aiškiai parodo, kaip svarbu išmokti apsieiti su savo skausmu?

Apie tai ir kalba kryžius. Tik išmintis ir tikras dvasinis aiškumas įgalina mus susitaikyti su tuo, kad mes nebegalime visko kontroliuoti – savo sveikatos ir mirties atvejų šeimoje, politinių sprendimų bei viso kito, ką mes norėtume turėti savo rankose.

Remiantis bibline naujiena, nėra svarbu tapti vis geresniam ir laikytis įsakymų. Pradžioje šie dalykai, žinoma, padeda žmogui atrasti tikrąjį kelią.Tačiau kada nors, gyvenimo viduryje, žmogus turi atsibusti ir pripažinti, jog jis ne tuo keliu eina, kad yra siaubingai įsivaizdinęs ir nieko iš tikrųjų nemyli, tik save patį. Tik nuo šio momento galime pradėti kalbėti apie tikrąjį krikščioniškąjį dvasingumą. Mintis apie baltą švarumo rūbą, apie kurį giedama  bažnytinėse giesmėse, neišvengiamai atveda į nesėkmę ir veidmainystę. Žmogui neįmanoma tapti tikrai tyram ir nesuteptam, o ir Jėzus to niekada nereikalavo, nelaukė ir to neskatino. Tai kyla tik iš mūsų ego.

Kada nors, gyvenimo viduryje, žmogus turi atsibusti ir pripažinti, jog jis ne tuo keliu eina, kad yra siaubingai įsivaizdinęs ir nieko iš tikrųjų nemyli, tik save patį.

Krikštydamas kūdikį, visada meldžiuosi, kad jis baltą Krikšto drabužį dėvėtų nesuteptą net iki amžinojo gyvenimo danguje. Tai nėra krikšioniška malda, bet ji priklauso oficialiajam krikšto ritualui.

Ir Pirmosios komunijos einančius vaikus mes vėl aprengiame baltai. Kaip labai nuo to skiriasi įvesdinimo ritualai (kitose kultūrose, –vert. past.). Per berniukų įvesdinimo ritualą jie neaprengiami baltu drabužiu. Kaip tik priešingai: berniukas nusirengia ir nuogas išsivolioja pelenuose. Iš šios tradicijos mums beliko tik pelenų kryžius ant kaktos Pelenų trečiadienį. Įvesdinimo ritualai ateina iš antikinių laikų, kai jaunuoliui buvo primenama, kad jis nėra baltas ir švarus, bet juodas, taigi nešvarus. To jokiu būdu negalima suprasti  rasistiškai. Tačiau netgi rasizmas grindžiamas nesuterštos mergystės ir švarumo idealizavimu – žinoma, ne bibliniu, bet atsiradusiu vėlesnėje vakarietiškoje istorijos raidoje.

Parengta pagal knygą „Nur wer absteigt, kommt auch an Claudius Verlag München, 2009. Vertė Loreta Panzer