Kostas Smoriginas: „Tekalba spektaklis“

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL © Baltijos fotografijos linija

Pradėti reikėtų nuo to, kad Juozo Miltinio dramos teatre jau kurį laiką vaidenasi meilės pinklės ir košmarai pagal Editą Kauzaitę ir Kostą Smoriginą. Pastarasis sako, jog seniai norėjęs padirbėti Panevėžyje. Šią vasarą tie norai išsipildė, prasidėjo repeticijos, ir visai netrukus numatoma premjera.

Jau dabar galima pasakyti, kad spektaklis „Švytinčių burbulų partija“ pagal Editos Kauzaitės pjesę „Meilės pinklės ir košmarai“ pasižymi sveika autoironija ir pozityviu požiūriu į neretai gana tragiškai besirutuliojančius gerokai asmeninius, bet kartu visai Lietuvai labai aktualius įvykius.

Spektaklyje vaidina Albinas Kėleris, Eleonora Koriznaitė, Laimutis Sėdžius, Asta Preidytė. Dailininkė – Kotryna Daujotaitė. Ta proga spektaklio režisierių, populiarų aktorių, bardą Kostą Smoriginą kalba Liuda Jonušienė.

Esate įžymus, neabejotinai prodiuserių graibstomas sostinės teatro ir kino aktorius, mėgstamas dainininkas. Kas Jus atvedė į Panevėžį?

Į Panevėžį manęs niekas neatvedė, nes renkuosi tik tai, kas man pačiam patinka. Prisimindamas, koks Jūsų teatras, aktoriai, spektakliai buvo mano jaunystės metais – visada norėjau pastatyti spektaklį Panevėžyje. Todėl mielai priėmiau Romualdo Vikšraičio (dabartinis Juozo Miltinio teatro vadovas, – red. past.) pasiūlymą. Ir ankstesnio vadovo buvau kviečiamas, bet vis laiko pritrūkdavau.

Kas lėmė ne itin garsios lietuvių dramaturgės kūrinio pasirinkimą? Ne paslaptis, kad mūsų režisieriai savo tautiečių kūrybos pernelyg nesureikšmina.

Man patiko, kad tai – lietuviška dramaturgija. Be to, pjesės autorė yra aktorė, gerai pažįstanti man artimą pasaulį.

Pasakykite bent vieną priežastį, dėl kurios žiūrovai turėtų eiti į jūsų spektaklį pagal Editos Kauzaitės pjesę „Meilės pinklės ir košmarai“?

Pirmiausia dėl to, kad tai – originali lietuviška dramaturgija, kurios ne tiek jau daug turime. Ypač šio žanro, lyrinės komedijos. Antra, puikūs aktoriai. Trečia, tai – ne mano spektaklis, o visų, kurie dirba, jį kurdami. Žiūrovai atsirinks tai, kas svarbu jiems. Tekalba spektaklis.

Sprendžiant iš Jūsų kūrybos tiek teatre, tiek dainuojamoje poezijoje, žiūrovams ir klausytojams esate lyrikas iki kaulų smegenų. Tiesa, neretai kiek ironiškas ir kandus. Ir Jūsų režisuojamos pjesės žanras – lyrinė komedija. O gal sulauksime „netradicinio“ Smorigino netradiciškai interpretuotos pjesės?

Leiskite pasiginčyti dėl lyriko. Gerai, kad pridūrėt: ironiškas ir kandus. Ir, patikėkit, autoironiškas ir ne mažiau kandus sau, nei aplinkiniams Jokios dainuojamosios poezijos aš nedainuoju. Tai – tiesiog dainos: kartais liūdnos, kartais piktos ar ironiškos, bet DAINOS. Ir kiekviena daina, spektaklis, vaidmuo mane kankina tikrai iki kaulų smegenų. Gal tai ir yra „netradiciškumas”?..

Papasakokite apie save kaip režisierių. Esate demokratiškas ar diktatoriškas? Kokį antspaudą režisieriui uždeda aktoriaus profesija?

Nekalbėkime nei apie demokratiją, nei apie diktatūrą. Teatre tai – blogas tonas. Teatre egzistuoja viskas: ir demokratija, ir… ir dar labai daug dalykų, panašių į esančius realiame pasaulyje. O apie antspaudą… Aktorius aktorių pažįsta kaip žvejys žvejį arba girtuoklis girtuoklį. Aš pakankamai atlaidus ir supratingas… Nors gal man tik taip atrodo…

Ką manote apie bendravimą su trupe, kurioje iki šiol nedirbote? Kas padeda rasti bendrą kalbą? Gal turite kokią savo „auksinę taisyklę“ ar režisieriaus moto?

Nieko nemanau, dirbu, ir tiek. Savo gildijos brolius ir seseris seniai, seniai pažįstu. Jokio moto, deja, neturiu.

Ką šiuo metu, be darbo J. Miltinio teatre, dar veikiate?

Baigiu įrašyti naują kompaktinę dainų plokštelę. Bus penkiolika dainų. Dauguma apie teatrą, žinoma, ne tiesiogine prasme.

Koks yra didžiausias teatro žmogaus košmaras?

Scenoje labai baisu, dainuojant ar vaidinant – užmiršti tekstą. Jau nekalbant apie sapnus…

Ar esate patyręs kokių nors meilės teatrui pinklių?

Esu. Aš ir dabar, aš visą laiką – teatro pinklėse: scenos, atsakomybės ir tikėjimo….