2011 09 07

Richard Rohr

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Mirtis ir prisikėlimas: kryžiaus prasmė

Autorius yra pranciškonas kunigas, gyvenantis JAV.

Savo knygoje „Wer loslässt, wird gehalten“ aprašau kontempliatyvų požiūrį į kryžiaus teikiamą pamoką. Pagrindinė pranciškonų teologijos tezė teigia: crux probat omnia – kryžius įrodo viską. Šis supratimas, tarp kita ko, priimamas ir liuteronų teologijoje.

Teisingai suprasta ši tiesa parodo tai, kas vyksta tarp žmogiškumo ir dieviškumo absoliučioje laisvėje ir tobuloje malonėje. Kryžiaus pamoka yra nuostabi Geroji naujiena. Gaila tik, kad teologija ją pritaikė pragmatiškų problemų sprendimui. Anot jos, kryžiumi yra permaldaujamas šiaip jau nusigręžęs nuo žmonių Dievas ir atidaromos dangaus durys. Jeigu Jėzus būtų pasielgęs kitaip, Tėvo meilė mums būtų neprieinama.

Mes, pranciškonai, niekada netikėjome šia aukos už nuodėmes teologija. Pagal mūsų mokymą, Jėzaus atėjimas nebuvo jokia būtinybė, jam nereikėjo išspręsti jokių problemų danguje ar žemėje, Jėzus nesudarė jokio metafizinio sandėrio su Dievu, pagal kurį įsiutęs Dievas būtų apsisprendęs mus pamėgti. Nereikėjo perkalbėti Dievo, kad jis pakeistų savo nuomonę. Dievas nuo pat pradžių yra susijungęs su savo kūrinija ir ją myli, – teigia viduramžių pranciškonų teologas Johannesas Dunsas Scotas (apie 1266–1308).

(…) Pranciškonai visada gynė mažumos nuomonę ir yra įsitikinę, kad Jėzus visiškai nieko nepakeitė, bet viską atidengė. Jis atskleidė, kad Dievas yra visiškai nepavojingas, jog jis yra pažeidžiamas, kad jis yra švelnus, kad jis nėra kraujo ištroškęs tironas. Požiūris į Dievą, remiantis teisiniais kriterijais yra, deja, taip giliai įsišaknijęs, kad beveik neišvengiamai turėjo atsirasti ir mintis, jog Dievui reikią savo Sūnaus kraujo, kad galėtų apsispręsti mus mylėti.

Ši mintis tapo pagrindu ir davė pradžią nenusakomai ir absurdiškai krikšioniškajai tikėjimo sistemai. Atlyginimo (satisfakcijos), atgailos ir kraujo aukos idėjos visos be išimties yra žydų nuosavybė, jos iškilo iš žydams būdingos aukos savimonės. Dievas, kurį reikia perkalbėti, kad jis pradėtų mus mylėti, mums atrodo paperkamas, kartu prarandamas ir esminis sutvėrimo elementas. Galbūt dėl to mes taip dažnai nežinome, kaip elgtis su kūrinija.

Pagal pranciškoniškąją Johanneso Dunso Scoto tradiciją (jis niekada nebuvo kanonizuotas ir dėl to neįgavo Tomo Akviniečio (1225–1274) autoriteto), Nukryžiuotasis yra nematomojo Dievo atvaizdas. Ši nuomonė remiasi, be kitų, laiškais kolosiečiams ir efeziečiams, kuriuose nukryžiuotasis traktuojamas kaip žmogiškumo ir dieviškumo sutaikinimas, sujungimas. Jėzus yra žmogus ir Dievybė, jis abu šiuos pradus sujungia savyje ir sutaiko vieną su kitu. Jis ir žmogų kviečia jungtis į šią vienybę ir šį sutaikymą.

Jėzus ant kryžiaus – pakabintas tarp dangaus ir žemės – sujungia savyje ne tik žmogiškumą ir dieviškumą, bet ir blogą ir gerą plėšiką sau iš dešinės ir iš kairės (plg. Lukas 23, 39–43), kurie atitinka gėrį ir blogį mumyse, be to, taip Jėzus savyje suderina ir savo vyrišką kūną su savo aiškiai moteriška psichika.Tokiu būdu jis tampa nuostabia mandala, visumos, papildymo ir viso to, ko mes niekaip negalime sujungti, bet nuolat išskiriame ir supriešiname vienas kitam, mandala. O Jėzus savyje sujungia tai, kas vyriška ir moteriška, kas bloga ir kas gera, žmogiškumą su dieviškumu.

Visa biblinė tradicija, visa mūsų asmeninės maldos patirtis, taip pat išorinė ir vidinė daugelio žmonių kelionė mums atskleidžia – jei tik esame pastabūs – vieną ir tą patį dalyką, būtent, kad mes galime tapti ir būti panaudoti kaip įrankiai istorijos perkeitimui. Kryžiaus mandala jau turi visa savyje sujungusi. Protas nepajėgus tai suprasti. Jei vertiname kryžių proto ar logikos kriterijais, neišvengiamai esame verčiami griebtis bausmės ir atgailos teorijos: Dievui ar velniui turi būti atlyginta, ištaisyta kaltė.

Kryžius teigia ką kita. Jokios kaltės nereikėjo niekam išlyginti, nebent  – aš taip manau – psichologinę ir dvasinę kaltę mums. Mes turėjom pažinti, pamatyti, koks iš tikrųjų yra Dievas. Dievas turėjo ateiti į žemę kaip sužeidžiamas žmogus, kad mums daugiau nebereikėtų jo bijoti.

Pasaulinių religijų Dievas istorijos bėgyje – dažnai dar ir dabar – beveik niekada nebuvo vertas meilės. Jis buvo tironas ir diktatorius, jis engdavo savo tautą, reikalaudavo aukoti skaisčias mergaites ir pirmagimius sūnus. Pasakojimas apie Abraomą, kuris buvo pasiruošęs paaukoti savo sūnų Izaoką, tik todėl buvo perduodamas iš kartos į kartą, kadangi Dievas žmonių akyse buvo laikomas absoliučiu valdovu, kuriam priklauso viskas, net ir žmogaus gyvybė.

Šiais laikais mūsų sąmoningumas taip išaugęs, mes taip toli pažengę į priekį, kad sugebame užmegzti asmeninį ryšį su Dievu, su tuo Dievu, kuris mus myli labiau, nei mes mylime patys save, kuris mus pažįsta geriau, nei mes patys save, su Dievu, kuris mums lengviau atleidžia, nei mes atleidžiame patys sau. Atleisti sau pačiam yra bene didžiausias ir sunkiausias žmogaus išbandymas. Tik labai labai giliai mumyse galime apčiuopti užuojautos šaltinį, iš kurio semiame atleidimą ir didžiadvasiškai bei dosniai dalijame jį sau ir kitiems.

Ir šį visa apimantį dižiadvasiškumą bei dosnumą ypatingu būdu iliustruoja kryžius. Evangelija pagal Joną reikalauja žvelgti, taip, žiūrėti nustebus į tą, kurį mes prikalėme prie kryžiaus (plg. Pvz., Jono 19, 37). Čia turima galvoje mistinis, kontempliatyvusis žiūrėjimas, įgalinantis mus žvelgti ir matyti. Šis kontempliatyvus aktas mums galų gale leidžia suprasti: jei Dievas iš tikrųjų yra toks, kokį jį mums parodo kryžius, tai ir visa kita eina teisingu keliu. Mums nereikia dėl nieko baimintis. Mes esame Dievo tiesos dalininkai.

Beveik visoms religijoms būdinga, kad jos teigia kraujo praliejimo būtinybę, norint priartėti prie Dievo. Kiekvienas kontinentas turi savo žmonių ar žvėrių aukojimo ritualų, žmonėms nuolat reikėjo šliaužioti ant kelių prieš tironišką reiklų Dievą. Nuolat turėjo būti praliejamas kraujas. Tai rodo giliai žmoguje įsišaknijusį prometėjišką instinktą: tik tas, kuris labai stengiasi, daug daro ir yra pasiruošęs aukai, tik tas, kuris kažko atsisako ir lieja kraują, bus Dievo pripažintas ir priimtas. Tačiau Jėzus regi Dievą kitoje šviesoje. Jis propaguoja malonės, o ne aukos religiją.

Pasinaudodamas tuo, kas pasaulyje blogiausia, Jis išgelbsti pasaulį. Vadinasi, nieko nėra, kas negalėtų būti Dievo perkeista.

Jėzaus laikais 90 procentų Jeruzalės ūkio buvo paremta pirkimu, pardavimu ir aukojimui skirtų gyvulių skerdimui. Būti kunigu reiškė didžiųjų švenčių dienomis nuo aušros ligi sutemų žudyti jaučius, telyčias, ožkas ir avinėlius. Sąrašai liudija neįtikėtinus skaičius: 10.000 telyčių, 10.000 jaučių ir t.t.

Kokiam Dievui galėtų viso šito reikėti? Net ir Biblija griežtai smerkia tokį Dievo įvaizdį. Dievas sako: „Jūsų miestus paversiu griuvėsiais, jūsų šventoves išgriausiu ir maloniu jūsų (aukų ) kvapu nesimėgausiu“ ( Kun 26, 31 ). Iš tikrųjų toks auka persunktas tikėjimas dvokia iki dangaus! Ir nejaugi mes tikrai tikime, kad taip būtų galima sušvelninti įsiutusį, pavojingą dievą?

Jėzus nė vieno žmogaus nepadaro auka. Jam nereikia niekieno kraujo praliejimo. Jis pats išlieja savo kraują. Iš čia ir tas kalbėjimas apie kraują katalikų tikėjime. Toks kalbėjimas neprieinamas loginiam mąstymui, tai kalbėjimas, kuris apibūdina archetipus. Tik kontempliatyviam žvilgsniui atsiveria ši paslaptis. Tada suprantame, kad mirties ir prisikėlimo slėpinys, kurį atskleidė Jėzus, nevyksta ar nevyko kur nors kitur, kaip tik mūsų viduje ir visoje visatoje. Tai įgalina mus Jėzaus meilei.

Kryžiaus pamoka teigia, kad Dievą galima rasti visuose dalykuose, netgi – ir galbūt labiausiai – skausme, tragikoje ir nuodėmėje, taigi visame tame, ko mes daugiausia vengiame, nekenčiame ir nuo ko bėgame. Pasinaudodamas tuo, kas pasaulyje blogiausia, Jis išgelbsti pasaulį. Vadinasi, nieko nėra, kas negalėtų būti Dievo perkeista.

Dievo Sūnaus nukryžiavimas, kalbant simboliškai, yra kartu pati blogiausia ir pati geriausia istorijos akimirka. Jei įmanomas to, kas blogiausia, virtimas geriausiu, tada tampa neįmanomas aukos sureikšminimas ar galutinis, neatšaukiamas pralaimėjimas. Velykos reiškia: mirtis nugalėta. Jei galima įveikti mirtį, tai galima įveikti ir visa kita. Mes matome tik mirties neatšaukiamumą, bet iš tikrųjų jokio mirties neatšaukiamumo nėra.

Žmogaus gyvenimas nėra laisvas nuo prieštaravimų, nors to ir labai trokšta logiškai mąstantis žmogus. Mėginimas panaikinti įtampą tarp tikrovės ir pretenzijų virsta ateizmu. Tai išsilavinusios vakarietiškos visuomenės fenomenas; Indijoje ateizmo nėra. Ateizmas nėra vargšų nusistatymas ar įsitikinimas, jį puoselėja tie, kurie gyvena savo minčių pasaulyje. Jei tokie „mąstytojai“ kokioje nors sistemoje suranda bent mažiausią prieštaravimą, jie dažnai sukyla prieš visą sistemą ar ją visiškai atmeta.

Reikia skirti ateizmą nuo agnosticizmo. Ateizmą grindžiantis įsitikinimas, kad Dievo nėra, negali būti įrodytas. Tuo tarpu agnosticizmas yra ne tiek įsitikinimas, kiek gyvenimo laikysena, nusistatymas – mano nuomone, visiškai teisėta laikysena, pripažįsta savo nežinojimą.

Dar kita pasaulėžiūra visur įžiūri tik chaosą ir jokios tvarkos, nemato jokių struktūrų ir jokios reikšmės. Šiam požiūriui taikomi postmoderno arba dekonstrukcijos terminai. 20 amžiaus septintojo dešimtmečio žmonės beveik be išimties augo postmodernistinės pasaulėžiūros dvasioje. Jie iš niekur nesitiki nieko racionalaus ar logiško, nebent iš pačių savęs. Rezultatas – absoliutus savęs sureikšminimas: aš turiu paaiškinti pasaulį, aš turiu jį pataisyti, suprasti, aš esu už viską atsakingas, nes be manęs nėra nieko, kas visa laikytų ir neštų. Taigi dekonstrukcija prasideda dėl to, kad nesama jokio metapasakojimo.

Tačiau aš tam prieštarauju: metapasakojimas egzistuoja, ir tai yra kančios – mirties ir prisikėlimo – slėpinys. Mirtis ir prisikėlimas yra neatskiriami vienas nuo kito, – tai teigia visos religijos ir visi įvesdinimo ritualai. Gyvenimas įmanomas tik amžiname mirties ir prisikėlimo cikle. Kas mėgina gyventi tik prisikėlimu, sužlugs, kaip ir tas, kuris renkasi tik kančią ir mirtį. Mirtis ir prisikėlimas sąlygoja vienas kitą.

Remiantis pranciškonu Bonaventūra, žmogus nukryžiuojamas tada, kai tik jis bando suvienyti dvi besipriešinančias jėgas. Kas norėtų tarp dviejų politinių grupuočių, pvz., liberalų ir konservatorių, arba tarp vyrų ir moterų nutiesti tiltą, tas traktuojamas kaip nepriklausantis jokiai pusei. Abi pusės žiūrės į jį kaip į eretiką, nusidėjėlį, atsiskyrėlį ar pralaimėjusįjį. Jėzus irgi sakė: „Jei jūs seksite mane, jūsų nekęs visas pasulis“(Plg. Mk 13, 13 )

Sekimo Jėzumi kelias yra siauras. Tai pašaukimas dalyvauti kryžiaus slėpinyje, jį išgyventi ir leistis būti jo perkeistam, kad taptum įrankiu kitų perkeitimui. Kaina, kurią mokame, norėdami suderinti, sujungti priešingybes, dažniausiai yra kaip tam tikras nukryžiavimas. Šv. Augustinas šį dėsningumą įžvelgia Kančios istorijoje.

Iš tikrųjų gyventi pradedame, tik perėję mirties kelionę, o ši kelionė į mirtį atskleidžia mums, kas yra Dievas mums, mumyse ir su mumis. Esu įsitikinęs, kad Dievą tik ir tegalima šioje mirties kelionėje pažinti. Negalime Jo pažinti, skaitydami knygą. Tačiau galima Dievą ir didžią visumą rasti per kito žmogaus mirtį. Geriausias pavyzdys yra mirštančiųjų slaugymo judėjimas, plačiai pasklidęs per pastaruosius 25 metus. Žmonės, slaugantys mirštančiuosius, įgyja didelės išminties, ir, net būdami įsileidę į savo vidinę kelionę, sugeba visiškai atsiduoti mirštančiajam ir jo artimiesiems, būti dėl jų ir su jais, išlaikyti įtampą tarp gyvenimo ir mirties ir mirčiai suteikti jos teises gyvenime.

Iš tikrųjų gyventi pradedame, tik perėję mirties kelionę, o ši kelionė į mirtį atskleidžia mums, kas yra Dievas mums, mumyse ir su mumis.

Žinoma, kad mylimo žmogaus mirtis sukelia kartėlį ir pasipriešinimą. Tačiau nors ir paradoksalu, bet mirtis yra didžioji gyvenimo mokytoja. Kol nesame praradę gyvenimo, tol negalime jo ir rasti, ir tik praradę pamatome, kad jau visą laiką jį turėjome, bet nesuvokėme, koks jis yra vertingas ir gražus. Tai pradedame suvokti tik senatvėje, kai gyvybingumas pamažu apleidžia mūsų ar mylimo žmogaus kūną. Žmonės, kurie prarado savo vaiką, susiduria su dar didesniu paradoksu: jie turi laidoti savo vaiką, o tai apverčia aukštyn kojomis natūralią eigą, pagal kurią jaunesnė karta laidoja senesnę, o ne atvirkščiai. Ir vis dėlto būtent šie žmonės labai dažnai prieina šviesą.

Tikrasis dvasingumas antrojoje gyvenimo pusėje reiškiasi daugiausia sugebėjimu paleisti, atsisakyti. Pusė gyvenimo yra mirtis, taip buvo visada ir taip bus ir toliau. Viskas yra laikina, turi pabaigą, kaip nurodo budistų praeinamumo principas.

Rugsėjo 11-oji paliko gilų rėžį Amerikos sąmonėje. Ši šalis ilgai laikė save kaip nepažeidžiamą. Dėl to štai tokiu būdu susidurti su mirtimi jai buvo ypač baisu. Tą dieną patirta mirtis perkeitė daugybę amerikiečių. Iki lapkričio mėnesio buvo juntama, jog visa šalis stovi ant naujos pradžios, naujų galimybių slenksčio, kurį peržengus visa būtų buvę įmanoma. Deja, tada vėl sugrįžo kasdienybė su savo skirstymu į gera ir bloga, su kaltės primetinėjimais ir baimėmis. Taip nieko nauja ir neatsitiko.