2011 09 12

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Henrikas Gudavičius. Laiškai iš kaimo. Pagiriamasis žodis miškams

Liepos 20-oji

Radau suvažinėtą margąjį grambuolį. Mašinos ratas prispaudė vabalą prie asfalto, bet nepakenkė įspūdingam antsparnių raštui. Kai namie pažiūrėjau į tą raštą pro didinamajį stiklą, tapo aišku, kokių didžiulių neišnaudotų rezervų turi mūsų dailininkai, dizaineriai ir modelių kūrėjai: tiksliai nukopijuok šitą subtilų gamtos piešinį – ir turėsi niekur dar neregėtą audinį šventiškam žiuponiukui.

Džiugo Petraičio nuotrauka

Lietuvos Raudonojoje knygoje pažymėtos tik aštuonios vietos, kur tas gražuolis buvo rastas. O Gedimino Gražulevičiaus nuotraukoje margasis grambuolys toks pat gražus, kaip ir šitas, ant mano stalo. Aš žinau, kad ornitologas Gediminas Gražulevičius margąjį grambuolį fotografavo Kuršių nerijoje, o ten gal niekada nebūna tokių kraugeriškos prigimties vabzdžių puolimo, kaip čia, Dzūkijoje. Užeina tokios aklių, sparvų, širšių ir žiedmusių bangos, ir jeigu papuoli tada į vėjo neužpučiamą slėnį, gali pasijusti tarsi tas varguolis polešukas (o gal polesitas), kurį meistriškai aprašė Marija Rodzevičuvna: tempia basas vargšelis iš raisto šlapias viksvas į krantą, prakaitas tik srūva per veidą, kojas jam ėda tamsios siurbėlės, sprandą gelia uodai ir akliai, o nusibaidyti nėra kaip, nes vienoje rankoje sunki karklinė rezginė su viksvom, o kitoje grėblys, apie kurį vyniojasi marguolės gyvatės. Ir žiemą, ir vasarą, ir pelkėje, ir krante tas keistasis raistų gyventojas polešukas yra nuolatiniame pavojuje.

Bet blogiausia, anot Marijos Rodzevičuvnos, yra ne tai, blogiausia, kad jo ryšys su ta rūsčiąja Gamta yra tik biologinis – jis visiškai nežino nei savo krašto, nei savo genties istorijos, neturi savo karžygių ir vadų, jis pririštas prie šitos žemės tiktai kaip gyvis, žodžiu, jis yra tik pakeliui į tą būvį, ką mes vadinam tauta. Tokie lenkų rašytojos nupiešti vaizdai nėra išgalvoti, taip tikrai buvo, ir tai gali patvirtinti Stepano Batoro universiteto (lenkų okupuoto Vilniaus universiteto) profesoriaus Kazimiero Mošinskio mokslinė studija apie rytinę Polesę. (Knyga „Polese vschodnie“ išleista Varšuvoje 1928 m., o etnografinė medžiaga rinkta 1912 m.) Tie polešukai ( jie yra nei slavai, nei jotvingiai) gyvena salose, aplinkui – bekraštės pelkės su neišsemiamais lobiais ir uodų spiečiais. Gyvenimas laisvas, bet labai sunkus… Gal ir keista, bet dabar ir Marija Rodzevičuvna, ir Kazimieras Mošinskis man padeda tiksliau prisiminti tą lemtingą minutę, kai suradau suvažinėtą margąjį grambuolį. Iš Liškiavos važiuojant į Aušrinę Vilkiautinio keliu, yra toks gilokas slėnis prie Rudžio keliuko, kur visada keleivio tyko tie baisuokliai akliai, širšuonai ir briedmusės. Alkani akliai ir uodai atvirai puola visi iš karto, o briedmusės, matyt, tūno ant pušų šakų ir krinta žmogui ant sprando. Čia net vorai kryžiuočiai kažko tyko, ir skaudžiai geliantys širšuonai bimbia lyg parasparniai. Labai nemaloni vieta, ir visada čia reikia smarkiai minti pedalus, kad kuo greičiau ištrūkus iš tų gamtos žabangų. Ir tą sykį lėkiau greitai, o kai jau pabėgau , kai prieš kalną nulipau nuo dviračio, mano regimoji atmintis man taip pakuždėjo: ten kažkas buvo, reikia grįžti. Sugrįžau susigūžęs vėl į tą peklą, greitai įsimečiau į kišenę vabalo išklotinę, ir dabar galiu jaustis tikras atradėjas: aiškiai žinau, kad šitokį grambuolį, tegu ir negyvą, matau pirmą kartą. Todėl ir tuos senovinius Polesės gyventojus prisimenu, nes tokių vaizdingų aprašymų, tokių laukiniškų vietų tikrai negali užmiršti. Žinoma, Sibire vasarą būna dar baisiau, užtenka atsiversti Juozo Požėros romaną, bet Sibiras toli, o tie polešukai kadaise gyveno čia pat, Pripetės aukštupy, šalia baltarusiškosios Belovežo girios. Tų Pripetės pelkių istorija yra labai pamokanti: sovietiniais metais buvo užsimota nusausinti didžiulius plotus, buvo suvaryta daug galingos technikos, daug žmonių, kuriuos tada vadino darbo rezervu, bet praėjo gal dvidešimt metų ir nusausintuose plotuose durpė greit prapuolė, apsinuogino vėjo pustomi smėlynai, kuriuose neliko nei uodų, nei uogų, nei žuvų.

Liepos 22-oji

Džiugo Petraičio nuotrauka

Vakar praūžė vėtra, prilaužė pušų, su šaknimis išvertė didžiausius beržus. Bet vėl šviečia saulė, ir visą dieną vaikštome su Džiugo ir Laimos stovyklautojais aplink Merkinę. Žingeidūs moksleiviai iš Ramygalos ir iš Merkinės mato tą tylųjį Dzūkijos grožį, kokio niekur kitur nėra. Spalvingos karališkosios begonijos gėlių darželiuose visur yra vienodos, o šitokius švelniai gelsvus siūbuojančių žiedynų skėčius šilinės perkūnropės iškelia tiktai čia, Merkinės botaniniame draustinyje. Ir smidrai, ir gelsvažiedės žvaigždūnės, ir melsvosios kelerijos, ir smulkiažiedės naktižiedės šiuose smėlio šlaituose prie Merkio atrodo tarsi kokio erdvaus gamtos muziejaus ekspozicija. Viskas lengvai atrandama ir atpažįstama. Iš tolo pažvelgęs gali ir neįtarti, kad šitame skurdokame smėlyje puikiausiai auga ir žydi tokie grakštūs, subtilių atspalvių žolynai, bet kai sustoji prie žalsvo šilinių perkūnropių kilimo, kai pamatai, kaip didelė gauruota kamanė supasi kartu su tos lietuviškosios palmės gelsvu žiedynu, tikrai gali patikėti, kad šis draustinis yra ypatingas visoje Dainavoje. Ir nė kiek mes čia nepavėlavome – būtent dabar ir žydi patys grakščiausi augalai. Net smiltyninis gyslotis, visiškai nepanašus į savo plačialapius gentainius, želiančius kiemuose, tik dabar pražydo. O geltonųjų akacijų rusvos ankštys dar nespragsi, taigi dar nepranašauja rugiapjūtės pradžios. Čia yra labai aiškus fenologinis ženklas: kai tik pradeda spragsėti šios akacijos – sudūzgia laukuose kombainai.

Po pietų keliaujame palei Nemuną iki Straujos. Ir iš karto patenkame į visai kitą – vešlų pakrantės žolynų pasaulį. Tarp nendrinių dryžučių, kaulažolių, pakrantinių kraujažolių ir pilkalapių šaukščių šviečia dideli patvorinių vynioklių žiedai, ant žilvičių sukasi vešlūs apyniai, o sausesnėse kalvelėse geltonai žydi aitriai kvepiančios bitkrėslės. Labai gerai matyti, kad šią lietingą vasarą žemiausiose upės terasose visi žolynai suvešėjo be saiko – lyg per džiungles reikia brautis pro kibius pūstavaisius dygulius ir labai aštrius paupinius lipikus. Bet didžiausias atradimas mūsų laukė už Straujos, akmenuotoje Nemuno pakrantėje: šalia kukliai žydinčių neužmirštuolių ir geltonai švytinčių gluosnialapių debesylų stirkso du dagišiai. Augalėliai maži, vos penkių centimetrų aukščio, bet jau augina žalsvus pailgus kankorėžiukus, kurie greit išleis ypatingus kabliškus dyglius. Dėl tų labai aštrių dyglių dagišius ir turi ypatingą statusą mūsų floroje. Lietuvoje gali būti paprastasis, paupinis ir dygliuotasis dagišius, bet visi jie retai matomi. Paprasčiausia kokį nors dagišių pamatyti Botanikos sode. O rusų populiarioje literatūroje šis keistas augalas vadinamas kupranugario žole. Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje kabliškas dagišiaus vaisius įsminga į kupranugario ar avies koją ir nukeliauja toli. Tokia yra rūšies išsiplatinimo strategija. Įdomu, kad tame kabliškame vaisiuje kartais būna tik viena vienintelė sėkla. Ar gali būti, kad ir į Lietuvą kadaise dagišiaus sėkla atkeliavo kartu su kupranugariais? Niekas į tą klausimą neatsakys, bet štai dzūkės audėjos gerai prisimena, kad buvo kadaise toks keistas verpalas, kurį jos vadino kameline vilna. Apie kamelinius andarokus rašo ir etnografė Nijolė Marcinkevičienė knygoje “Levūnų kaimo papročiai”.

Džiugo Petraičio nuotrauka

Šitas dagišius, surastas prie Nemuno liepos 22-ąją mums padeda išsiaiškinti tokias tolimas asociacijas. Aišku, kad kamelius ( Cammel) yra kupranugaris, o ta šiurkšti kamelinė vilna yra kupranugario gaurai.

Rugpjūčio 1-oji

Prie Krūčiaus pražydo kanapiniai kemerai – ir atsirado šeirių. Šie gražuoliai drugiai čia visada pasirodo tik rugpjūčio pradžioje, kai sužydi kemerai. Tokie dėsningai sutampantys fenologiniai ženklai lydi mus visą pavasarį ir vasarą: kai sušvinta baltažiedės plukės, pradeda cilpsėti pilkosios pečialindos, kai ima spragsėti geltonosios akacijos, pribręsta javai, o štai kemero pirmuosius žiedus tuoj pat aplanko iš kažkur atsiradę šeiriai. Fenologiniai sutapimai yra dėsningi, dažnai juos nulemia dienos trukmė. Arba teigiamų temperatūrų suma. Bet kiek daug būna mūsų gyvenime atsitiktinių sutapimų. Štai skaitau „Valstiečių laikraštyje“ skelbimus, ir galvoju, kodėl greta atsirado tokios žinios: vienas praneša, kad dovanoja molį, kitas pigiai parduoda dūdas, o trečias pageidauja ramaus būdo darbininko darbui „prie gyvulių“. Arba: „…gaminu neskęstančias šiuolaikines valtis“. Arba: „…parduodu jauną arklį – dirba visus darbus“. .Ramus, prasmingas kaimo gyvenimas, gal kiek ir pagražintas, bet pameluota mažiau nei tuose dienraščių skelbimuose, dėl kurių komentatoriai ragina kai kam iškelti bylas, nes tuose skelbimų tekstuose yra aiškūs nusikaltimo požymiai. „Valstiečių laikraščio“ skelbimuose sveikų ir gražių pomėgių yra daugiau nei destrukcijos. Gražu, kai žmonės dovanoja ne tiktai šuniukus, bet ir molį, kai žada greitai ir be skausmo pašalinti cypimą, arba primena, kad avižas reikia sėti tada, kai kurkia varlės. Gal šitaip atsiranda ir koks nors FLUXUS, dėl kurio paskui rimti žmonės ilgai ginčijasi – ar čia yra tikras dalykas, ar „nuogas karalius“.

Rugpjūčio 10-oji

Džiugo Petraičio nuotrauka

Jau paraudo šermukšnių uogos. Pietiniuose šlaituose augantys lazdynai jau subrandino gerus riešutus. Strazdai nulesė apyžales aronijų uogas. O Cecervinės balose rytais jau rudeniškai šaukia gervės. Pernai rugpjūčio vidury buvo patys didžiausi karščiai, perkūnijos ir vėtros, o šiemet ramiau. Bet rugiapjūtė labai sunki, nes lyja beveik kasdien.

Rugpjūčio 15-oji

Apie Žolinę gražiausiai pasakė Stasė Jakavonienė iš Mardasavo: Jau man nėr gražiau kap Žolinė, kad kožna bobukė su kvietku . Koks savas, koks godotinas čia yra žodis bobukė, tai visai ne boba ir ne bobelė. O tie kvietkai Marcinkonių parapijoje irgi kitokie nei Merkinėje ar Pivašiūnuose. Marcinkoniškė Marija Jezukevičienė šitaip pasakoja: Aš darželio gėlių nenešu, aš nešu švyst šitas visas kap seniau – pelyną, snaudes, marijažoles, mėtų paimu, nendrių nuo griausmo, tai tokias nešu švyst, šitas visas, kap seniau tai nešdavo ir varpų, ale ka dabar nėr,,,Gal žolelės man ir padeda, man jau septyniasdešimt aštuoni metai.

Džiugo Petraičio nuotrauka

Žolinė visada padvelkia rudeniu. Vasaros darbai dar nebaigti, bet sodiečiai, susitikę šventoriuje, gali ramiau pasikalbėti, nes gyvuliai ganyklose jau ramesni – prapuolė didieji kraujasiurbių vabzdžių spiečiai. Žvelgi į nurimusias juodmarges, ir jauti, kaip ta ramybė pasiekia tave, nors ir neturi jokio gyvulio. Taip yra, tai užrašyta mūsų genuose. Astronomai sako, kad svarbiausias artėjančio rudens ženklas yra skaidrėjančios, ilgėjančios , bet vis dar šiltos naktys, o tikras žemdirbys, visą dieną ėjęs kartu su saule, vakare krinta į lovą kaip akmuo ir tik retkarčiais, o gal ir labai retai pamato tą rudeniškų naktų grožį.

O iš tikrųjų ruduo ateina ne dangumi, ne laukais ir ne paupiais, o miškais. Todėl, kad miške pirmiausia atsiranda tas ypatingas rudens kvapas. Krentantis gelsvas lapas staiga sustabdo tave, ir tu netikėtai pajunti būtent tą kvapą, kurio kaip nors apibūdinti net negali, bet aiškiai žinai, kad niekur kitur tokio nėra. Taip mūsų miškus jautė Marius Katiliškis, jis taip ir parašė, gyvendamas Kanadoje: „Miškais ateina ruduo“. O štai ką sako Kazys Almenas: „…Ilgokai gyvenau JAV. Ten miškų netrūksta, vakarų valstijose, Alegenio bei Uoliniuose kalnuose jie – įspūdingi. Tačiau jie toli. Dauguma Amerikos gyventojų gyvena rytiniame pakraštyje, tad jei nori rimtais miškais pasidžiaugti, tenka išsiruošti į kelių dienų kelionę. Tiesa, yra miškų kur kas arčiau, tačiau jie toli gražu neprilygsta Lietuvos miškams. (Kazys Almenas. Pagiriamasis žodis Lietuvos miškams. Baltijos miškai ir mediena. 2005m. rugpjūtis).

Nuotraukos iš Viešosios įstaigos „Vienaragių šilas“ inicijuoto projekto „Kaimo jaunimo laisvalaikio užimtumo skatinimas, tradicinių amatų sklaida“.