2011 09 12

Lina Žukauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Jörg Lau. Antisemitizmo kontūrai: Amsterdamas, Malmė, Budapeštas

EPA nuotrauka

Ar tiesa, kad Europoje vėl plinta antisemitizmas? Neapykanta žydams vienija dešiniuosius radikalus ir agresyvius islamo išpažinėjus. Nusikelkime į Nyderlandus, Švediją ir Vengriją.

Raphaelis Eversas savo gimtajame Amsterdame prieš kurį laiką liovėsi važinėti tramvajumi. Vyras nebesilanko ir turguje. Iš karto matyti, kad jis žydas – rabinas su vešlia barzda, plačiabryle skrybėle ir juodu kostiumu, pietums užsisakantis suvožtinį su sūdyta jautiena ir garstyčiomis košerinėje sumuštininėje „Sal-Meijer“ ir čia pat klausantis vyresniųjų bendruomenės narių rūpesčių. Užeiga pietinėje Amsterdamo dalyje – saugi vieta. Gatvės – nebe. „Esu įžeidinėjamas, kartais netgi apspjaudomas. Mieste apstu vietų, uždarų žydams, panašiems į mane. Man tai kaip reikiant įsipyko“, – sako R. Eversas.

Siekdama atsiriboti nuo islamo, Europa pastaruoju metu pamėgo kalbėti apie „judėjų-krikščionių palikimą“. Vis dėlto tie, kurie nori žinoti, kaip šiandien atrodo žydų gyvenimas Europoje, susiduria su nerimu, neužtikrintumu ir baime – tai atsiskleidžia apsilankius Amsterdame, Malmėje ir Budapešte.

„Sąmoningi žydai“, praėjusių metų gruodžio 5 d. laikraščio De Pers numeryje teigia liberalių pažiūrų politikas Fritsas Bolkensteinas, „privalo suvokti neturintys ateities Nyderlanduose“. Drauge su savo vaikais jie turėtų emigruoti į Izraelį arba JAV. Septyniasdešimt septynerių Bolkensteinas kasdaise buvo valdančiosios liberalų partijos VVD pirmininkas, vėliau tapęs ES komisaru. Pasak R. Everso, politikas norėjęs įspėti jo tėvynainius. Tačiau žalieji, šiaip jau nevengiantys kalbėti apie rasizmą, sukritikavo blogosios žinios skleidėją. Jų lyderė Felse Halsema pareiškė, kad Bolkensteinas veikiausiai prarado nuovoką. Rabinas Eversas tokiose reakcijose įžvelgia dalį problemos.

Būdamas rabinų seminarijos direktorius, R. Eversas reprezentuoja savo šalies žydus. Jis – gyvenimo džiaugsmu trykštantis žmogus. R. Eversas nenori būti auka ir jaučiasi privaląs palaikyti savo bendruomenės narių tikėjimą. Tai nėra lengva. Jo teigimu, klimatas nėra palankus savo įsitikinimų neslepiantiems žydams. „Tačiau mes neturime teisės bėgti. Taip tik pripažintume, kad antisemitai yra teisūs! Pasikalbėkite su mano sūnumi, jis Jums papasakos daugiau“, – priduria.

Kaip ir tėvas, Benzionas Eversas yra aktyvus bendruomenės narys. Visgi nebeilgam. „Po metų išvykstu. Baigsiu studijas ir su žmona persikelsiu į Izraelį. Nors mano tėvas nekalba apie tai garsiai, manau, kad sulaukęs pensijinio amžiaus jis taip pat išvyks.“ Dvidešimt dvejų Benzionas jau paauglystėje suprato, kad gyvenant Amsterdame vietoj kipos geriau dėvėti beisbolo kepuraitę. Jis išmoko pasitraukti iš kelio arabų kilmės mokiniams, priekabiaujantiems prie jo ir jo draugų – „vėžininkų žydų“. Priprato ir prie reikalavimų nuolat pasiteisinti dėl Izraelio politikos. „Tai galima išgyventi. Tačiau man ima trūkti oro, kai esu priverstas slėpti savo religinius įsitikinimus ir tapatybę. Nenorime, kad tokia pati dalia tektų ir mūsų vaikams.“ Benzionas pažymi – jis nebėga į Izraelį. Ten jau gyvena penki iš devynių jo brolių ir seserų. „Gali būti, kad antisemitizmas tik nežymiai lėmė mano apsisprendimą, – sako Benzionas. – Tačiau kaip Olandijos pilietis manau, kad mūsų šalyje apskritai neturėtų vykti tokie dalykai.“

Jo senelė Bloeme Evers-Emden, gimusi 1926 m., pergyveno Aušvicą. Ji buvo vežama tuo pačiu traukiniu kaip ir Ana Frank. B. Evers-Emden grįžo ir apsigyveno Amsterdame. Šiandien ji palaiko savo anūko apsisprendimą. Praėjusiais metais milijonas žmonių aplankė Anos Frank namą. Jie buvo sukrėsti šios nacių įvykdyto skausmo ikonos likimo. Tačiau ko vertas bandymas susitaikyti su praeitimi, jei tuo pat metu išgyvenusios šeimos vejamos iš šalies?

Apsilankę Fritso Bolkensteino biure su vaizdu į Amstelį, sutinkame žilaplaukį poną, kuriantį labai šviesaus, tačiau nusiminusio žmogaus įspūdį. „Kai žydai ortodoksai Amsterdame švenčia bar micvą, jiems reikalinga apsauga. Žydų bendruomenės turi pačios susimokėti už saugumą, valdžia ir miesto savivaldybė apsimeta nieko nematanti, o politikai bijo spręsti šią problemą.“

Musulmoniškasis antisemitizmas – nemaloni tema tose imigrantų pamėgtose Europos šalyse, kurių politinėje sistemoje vis labiau įsigali dešiniųjų populistai. PVV (Partij voor de Vrijheid) lyderis Geertas Wildersas iš karto pabandė išpešti naudos iš F. Bolkensteino pasisakymo: šalį turį apleisti ne tik žydai, bet ir marokiečiai. Vidurio partijos vengia plėtoti šią temą, kadangi tuo galėtų pasinaudoti G. Wildersas.

Pastaraisiais metais taip pat pastebimas vis didesnis viešosios erdvės brutalėjimas: kadangi „Ajax Amsterdam“ laikomas „žydų klubu“ (valdybos ir komandos sudėtyje kartais atsiranda vienas kitas žydas), jų priešininkų – „Feyenoord Rotterdam“ – aistruoliai iš stadiono tribūnų skanduoja: „Hamas, Hamas, žydus į dujas!“ Tik tada, kai pora holokaustą pergyvenusių asmenų laiškuose išsakė savo skundus, įsikišo lyga.

Antisemitizmas išaugo po karo Gazoje. 2009 m. buvo užregistruota 48 procentais daugiau nusikaltimų prieš žydus. 2009 m. metų sausį, kai Izraelio kariuomenė kovojo su „Hamas“ Gazoje, buvo užfiksuoti 98 nusikalstami veiksmai, devyni iš jų – smurtiniai. 2011 m. sausio pradžioje Amsterdame užrašu „PaleSStina“ buvo apipaišyti plakatai, reklamuojantys spektaklį apie Aną Frank.

Nepaisant praeities, vis daugiau jaunų izraelitų atvyksta į Europą – ypač populiarus tarp jų pastaraisiais metais tapo Berlynas. Tuo pat metu daugybė europiečių atranda savo žydiškas šaknis. Tačiau daugelis žydų, ypač ortodoksų, gyvena kaip rabinas Eversas – atsargiai ir uždarai. Antisemitizmas pastebimas ir Vokietijoje: per kelerius metus šalyje buvo išniekinta apie 50 kapinių. Statistiškai – vienos per savaitę. Antisemitizmo padariniais dažniausiai priversti rūpintis patys žydai. Tai – viena pagrindinių priežasčių, kuriančių slogią nuotaiką jų bendruomenėje.

Klausimai apie Europos tolerancijos ribas paprastai suvedami į skaras, minaretus ir burkas. Atvirumas musulmonams tapo teisėtu reikalavimu daugiareliginei Europai. Dėl to kyla grėsmė nepastebėti, kaip įsišakniję prietarai, nauja demografinė padėtis ir senas Artimųjų Rytų konfliktas virsta nuodingu mišiniu, kartinančiu gyvenimą žydams. Daugiareliginė Europa privalo parodyti, kad holokausto pamokos galioja visiems – taip pat imigrantams bei jų vaikams.

Paskutiniosios antisemitinių nusikaltimų bangos varomoji jėga yra musulmonų jaunuoliai, kurie, nešiodami jų tikėjimą liudijančius simbolius, patys susiduria su europiečių nepakantumu. Vis dėlto būtų neteisinga matyti tik juos – Vengrijoje beveik nėra musulmonų, tačiau problema dėl neapykantos žydams auga. Čia – kaip dalyje Rytų Vokietijos – šaknis įleido dešinieji radikalai. Negana to, su ministro pirmininko Viktoro Orbáno palaiminimu jie spėjo įsitvirtinti kaip normalus politinio gyvenimo reiškinys. Vis dėlto naujas musulmoniško antisemitizmo fenomenas tapo ypač opia tema Vakarų ir Šiaurės Europos šalims, turinčioms daug imigrantų. Nedidelės, dažniausiai jaunų vyriškos lyties ir musulmoniškos kilmės grupės neapykantos apraiškos kelia grėsmę religijų dialogui vis daugiareligiškesnėje Europoje.

Ieškant paaiškinimų praėjusių metų įvykiams, žodis Gaza pasigirsta ir Malmėje. Tačiau ką bendro su „Hamas“ valdoma teritorija turi Fredas Kahnas, pirmininkaujantis nedidelei 800 žydų bendruomenei Pietų Švedijoje? Pensinio amžiaus biochemijos ir mikrobiologijos profesorius – švedas iki kaulų smegenų. Jo teigimu, anksčiau neapykantą žydams kurstė Pietų Švedijos neonaciai. Šiandien panašių problemų kelia jauni musulmonų imigrantai. Islamą išpažįstantys atvykėliai sudaro beveik penktadalį Malmės gyventojų. F. Kahnas ne kartą pabrėžia, kad „99 procentai musulmonų yra visiškai taikūs“. Malmės žydai palaiką puikius ryšius su jų bendruomenėmis. Žydų centrinė taryba, pažymi F.Kahnas, ne vienus metus pasisakė prieš Švedijoje plintančią islamofobiją. „Žinome, – sako jis, – kad visur, kur tik yra kurstoma neapykanta prieš religines mažumas, galiausiai ji bus nukreipta ir prieš žydus. Mes prieš čadrų ir minaretų uždraudimą, mes – už kiekvieno asmens religinę laisvę.“

Vis dėlto kyla klausimas, kas užtikrins laisvę patiems žydams netrukdomiems nešioti tokius religinius atributus kaip kipa arba Dovydo žvaigždė. Bendruomenės rabinas gatvėje ne sykį buvo išvadintas „sušiktu žydpalaikiu, deja, pamirštu įkišti į dujų kamerą“. Pasak F. Kahno, po Gazos karo atmosfera mieste tapo tokia priešiška, kad daugelis jo tautiečių kipas palieka namuose. Imta padeginėti maldos namus, niokoti žydų kapines, tyčiotis iš žydų vaikų atostogų stovyklose. Padažnėjus panašiems išpuoliams, maždaug 30 žydų šeimų išsikėlė iš miesto. Kai kurie persikėlė į Stokholmą, kuriame gyvena didesnė žydų bendruomenė ir vyrauja saugesnis klimatas, kiti pasirinko Didžiąją Britaniją arba Izraelį.

Miesto meras, socialdemokratas Ilmaras Reepalu, ilgai tylėjo. Po to, kai vietinėje spaudoje ėmė mirgėti pranešimai apie plintantį antisemitizmą, jis davė interviu, kuris, F. Kahno nuomone, dar labiau pablogino situaciją. I. Reepalu Malmės žydų pareikalavo „vienareikšmiškai atsiriboti nuo žmogaus teisių pažeidimų, Izraelio įvykdytų prieš civilius, gyvenančius Gazos ruože.“ Toks pareiškimas tolygus simboliškam pilietybės atėmimui. Ar tai reiškia, kad, norėdami išsaugoti savo neliečiamumą, Švedijos žydai privalo atsiriboti nuo Izraelio? Vėlesniame interviu Malmės meras pridūrė: „Nepripažįstame nei sionizmo, nei antisemitizmo, nei kitų etninės diskriminacijos formų.“ Šiuo sakiniu subtiliai teigiama, kad sionizmas esąs tokia pati rasizmo forma, kaip ir antisemitizmas. Kairysis meras, neatstovaujantis savo miestiečių žydų interesams ir kurstantis „antisionizmu“ įvardijamą nepakantumą? „Jei žydai nori emigruoti į Izraelį, Malmei tai neturės jokios reikšmės, – teigė jis. – I. Reepalu toliau dirba valstybės tarnyboje ir yra remiamas savo partijos.“

Budapešte išpuolius prieš žydus inicijuoja kita politinė pusė. Vengrijoje telkiasi didžiausia žydų bendruomenė Rytų Europoje, vienijanti daugiau kaip 100 000 narių. Po komunizmo žlugimo šalies sostinėje atgijo žydų gyvenimas. Didžiausia ir gražiausia žemyno sinagoga stovi Dohany gatvėje, Budapešto centre, o Péteris Feldmájeris, Vengrijos žydų bendruomenės pirmininkas, dirba medžiu apkaltame biure, įkurtame galinėje jos pusėje. Politiko akys švyti, kai jis pasakoja apie tūkstančius ne žydų kilmės svečių, kiekvieną vasarą atvykstančių į žydų kultūros festivalį. Po kapitalinio remonto jo sinagoga tapo viena pagrindinių turistų atrakcijų.

Deja, pastaraisiais metais neregėtu mastu atgijo ir dešinieji radikalai. „Valdant komunistams jų veikla buvo uždrausta, – sako P. Feldmájeris. – Šiandien vėl tapo visiškai normalu viešumoje ką nors išvadinti „prakeiktu žydu“ – tarsi niekada nė nebūtų buvę holokausto. Ką, beje, tvirtina daugelis radikalų.“

Jaunas politologas Kristofas Domina ką tik įsteigė „Athena“ institutą – mokslinį institutą, tiriantį Vengrijos dešiniųjų radikalų judėjimą. Jo žiniomis, interneto portalas kuruc.info, nuolat neigiantis holokaustą ir skatinantis prievartą prieš romus bei žydus, kasdien sulaukia iki 100 000 lankytojų – tai gąsdinantis skaičius šalyje, turinčioje 10 milijonų gyventojų. K. Domina yra vienas iš nedaugelio ne žydų kilmės antisemitizmo kritikų Vengrijoje. Jis viliasi, kad Vengrijos valdžia skirs daugiau dėmesio šiam reiškiniui. P. Feldmájeris savo ruožtu nori, kad valdžia vienareikšmiškai pasmerktų kasdienį antisemitizmą. Tačiau pats netiki, kad tai įvyks. Po to, kai praėjusiais metais antisemitinė partija „Jobbik“ laimėjo dvylika procentų rinkėjų balsų, konservatyvi valdančioji partija „Fidesz“ nesiryžta pastatyti jos į vietą.

Jauniems žydų studentams kaip Tamás Büchleris ir Anita Bartha sunku kovoti su įsisenėjusiais stereotipais. Jie aktyviai bendradarbiauja su žydiškomis organizacijomis – Tamás koordinuoja „Jewish Agency“ veiklą, Anita dirba vietinėje jaunimo grupėje „Jachad“. Jie ieško pozityvių žydiškos tapatybės ženklų ir nori atsiriboti nuo slegiančių holokausto ir antisemitizmo temų, kurioms, jų manymu, pernelyg daug dėmesio skiria oficialieji žydų atstovai. Tamás ir Anita priklauso kartai, laisvoje pokomunistinėje santvarkoje vėl galėjusiai atrasti savo žydiškas šaknis, kurias taip dažnai privalėjo slėpti jų tėvai. Istorijas apie vengrų nacius abu atmeta kaip siaubingą folklorą. Jie vengia išoriškai demonstruoti savo žydiškumą ir nenori gyventi baimėje.

Galbūt naciai su savo svastikomis ir Arpadų dinastija nėra pati didžiausia problema. Anita pasakoja apie tyrimą, kurio duomenimis, 40 procentų istorijos studentų iš jos universiteto vis dar artimos antisemitinės klišės. Tamás vykdo šviečiamąjį projektą mokyklose ir nuolat susiduria su vaikų nuostaba – jiems keista, kad vaikinas neturi didelės nosies. Jis juokiasi, tačiau jo balse girdėti šioks toks kartėlis. Abiejų studentų paklausęs, kur jie įsivaizduoja savo ateitį, išgirstu įžūliai išdidų atsakymą: „Priešingai nei mūsų tėvai, neprivalome likti čia.“

Tačiau išvykimas jiems atrodytų panašus į išdavystę arba pralaimėjimą. Ir Tamás, ir Anita dar nėra apsisprendę. Nepaisant to, juos ramina pasirinkimo galimybė. „Myliu šį miestą iki beprotybės, – sako Anita. – Tai geriausia vieta pasaulyje.“

Pagal www.zeit.de parengė Lina Žukauskaitė

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.