2011 09 12

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Kauno fotografijos galerijoje – „Legendiniai Žalgirio vyrai“

Atliepiant šiuo metu ne tik Kaune, Lietuvoje, bet ir visoje Europoje tvyrantį krepšinio čempionato šurmulį, rugsėjo 13 dieną 17 val. Kauno fotografijos galerijoje (Rotušės a. 1 / Vilniaus g. 2) atidaroma fotomenininkų Romualdo Požerskio ir Romualdo Rakausko fotografijų paroda „Legendiniai Žalgirio vyrai“. Renginio metu taip pat bus pristatytas šių fotografijų albumas.

Tęsiant fotografijų parodą bei simboliškai Kauno miesto „širdį” tituluojant Lietuvos krepšinio sostine, autorių fotografijomis visą rugsėjo mėnesį bus papuošta Laisvės alėja. Praeviai turės galimybę stebėti didelio formato R. Požerskio ir R. Rakausko kūrinius, paversiančius šią pėsčiųjų gatvę – krepšinio fotografijų oaze.

„Manau, nerastume mūsų margam pasaulyje ir jo dar margesnėje istorijoje valstybės, kurios tauta, galingesnių ir didesnių prispausta, nutildyta, nuo pasaulio paslėpta, o vis dėlto sugebėtų vos per vieną dešimtmetį atgimti du kartus! Ko gero, tik Lietuva. Ir tik XX amžiaus devintajame dešimtmetyje.

Nuo 1982-ųjų tautą atgimimui ėmė kelti „Žalgirio“ vyrai, o nuo 1988-ųjų – Sąjūdis. O iš esmės, „Žalgirio“ vyrų ir Sąjūdžio žadinti ir pažadinti žmonės buvo tie patys – ta pati vyresnioji arba jau vyriausioji šiandieninės Lietuvos žmonių karta.   
Sąjūdžio kūrėjai ir vadovai, žinau, nelabai susižavės tokia dviejų atgimimų „teorija“. Ims murmėti: Lyginti Sąjūdį su „Žalgiriu“?.. Šventvagystė!“

Ar bus jau pamiršę patys, kokia vienybe alsavo Lietuva tada 82-aisiais, kai pats žodis „sąjūdis“ Lietuvoje dar buvo vartojamas gal tik kūno kultūros masiškumui įvardinti: „fizkultūrininkų sąjūdis“. O gal „Žalgirio“ atgimime buvo mažiau euforijos nei Sąjūdžio Atgimime? O gal mažiau jame buvo Lietuvos? Tai kas, kad tada į Vingio parką ketvirtis milijono nesusirinkdavo. Bet „Žalgiris“ su Maskvos Centriniu armijos sporto klubu (CASK) žaidė ne parkuose, o mažutėje Kauno sporto halėje, tačiau tomis valandomis, kaip ir vėliau per didžiuosius Sąjūdžio mitingus, Lietuvos miestų ir miestelių gatvėse galėjai pamatyti tik vieną kitą į krepšinio transliaciją vėluojantį automobilį, o kaime būdavo tylu tylu – tik šunys sukaukdavo reaguodami į savo šeimininkių, dažniausiai senų močiučių, prakeiksmus Gomelskio, Tkačenkos ir Maskvos adresu.  

Žalgirio komanda, 1986 m.

O kai superfinalo mūšiai vykdavo Maskvoje, didžiąją CASK sporto rūmų žiūrovų dalį sudarydavo krepšinio aistruoliai iš Lietuvos, o ypač iš Kauno. Tarsi dabar regiu link sporto rūmų plaukiančią minią, dainuojančią lietuviškas dainas. Vienas kaunietis nedainuoja, graužia obuolį, Baigęs meta graužtuką į šiukšliadėžę, esančią už keliolikos metrų. Ir pataiko! Šalia manęs stovintis būrelis maskviečių išvydę šį metimą, praranda amą, krūpteli, susigūžia o vienas taria: “Vidiš? Oni vsie takije. (Matai? Jie visi tokie)

Mes iš tiesų tada buvome visi tokie. Kažkokie kitokie. Lietuva buvo kitokia – „Žalgirio“ vyrų pažadinta iš miego.

Krepšinis mums tada buvo ne vien sportas. Ir ne tik mums. CASK  krepšininkai irgi kūrė savo politiką, visiškai skirtingą nei žalgiriečiai. Jiems reikėjo, kad tarybinei armijai atstovaujantis klubas būtų „legendinis ir nenugalimas“ ir pasauliui skelbtų, kad tokia yra ir jo atstovaujama armija. O „Žalgiris“ buvo pagrindinė kliūtis jam būti tokiu simboliu. Gomelskiui teko į klubą mobilizuoti visus geriausius TSRS krepšininkus ir „Žalgiriui“ tada iš esmės tekdavo grumtis jau ne su CASK, o TSRS rinktine.   

Todėl „Žalgirio“ atgimimas buvo Sąjūdžio atgimimo generalinė repeticija. Joje būsimieji sąjūdžio vadovai pamatė iki kokio laipsnio dar galima mus pažadinti. Išgirdo pirmąkart tūkstančius mūsų, skanduojančius žodį LIETUVA. Drįsčiau sakyti, Lietuvos piliečiais tapome ne tada, kaip gavome lietuviškus pasus, o kai išdrįsome garsiai skanduoti LIETUVĄ! Ir jau po kelerių metų Žalgirio dvispalvė virto Lietuvos trispalve Sąjūdžio rankose.

Tačiau tarp šių dviejų atgimimų buvo vienas skirtumas. Sąjūdžio atgimimas buvo prisidengęs  Gorbačiovo „perestroika“. „Žalgirio“ atgimimas negalėjo prisidengti Gomelskio „perestroika“ (visų geriausių TSRS krepšininkų mobilizacija kovai su „Žalgiriu“). Taigi „Žalgirio“ atgimimas kilo vien tik iš vidaus – iš pačios Lietuvos. Iš šitų nepaprastų „Žalgirio“ vyrų.“

Žurnalistas Ferdinandas Kauzonas

Romualdas Požerskis gimė 1951 m. Vilniuje. 1975 m., baigęs tuometinį Kauno Politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą, pradėjo dirbti Lietuvos fotografijos meno draugijos Kauno skyriuje. Nuo 1976 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Nuo 1980 m. buvo laisvas fotografas ir rengė fotografijas Lietuvos bei užsienio spaudai. 1990 m. suteiktas Lietuvos Nacionalinės premijos laureato vardas. 2004 m. už indėlį į Europos kultūros paveldo puoselėjimą ir saugojimą, Vienos universitete Austrijoje įteikta mecenato iš Hamburgo Alfredo Toepferio premija. Nuo 1993 m. Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto, menotyros katedros lektorius. Nuo 2011 m. Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto, šiuolaikinių menų katedros profesorius.

Romualdas Rakauskas gimė 1941 m. Akmenėje. 1962 m., baigęs žurnalistiką Vilniaus universitete, dirbo fotokorespondentu savaitraštyje „Literatūra ir manas“ (1961-1963), žurnale „Mūsų gamta“ (1963-1967), žurnale „Nemunas“ (2004 -). Nuo 1970 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Nuo 1976 Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) garbės narys. 1980 m. pelnytas Nusipelniusio žurnalisto garbės vardas, 1997 – Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės nario vardas. 2009 suteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. Už savo kūrybą menininkas yra gavęs 5 Grand Prix, 3 aukso, 1 sidabro, 4 bronzos medalius ir per 70 kitų apdovanojimų.

Paroda galerijoje veiks iki rugsėjo mėnesio pabaigos.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.