2011 09 14

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Tomas Ambrozaitis: „Man patinka dainuojančių žmonių akys“

Tomas Ambrozaitis

Vasara uždarinėja duris, šaltėjantys vakarai mums primena naujo sezono ir intensyvios veiklos pradžią. Kai daugelis profesionalių muzikų sudaro gastrolių ir koncertinių išvykų maršrutus, „matuojasi‘ frakus ir perstatinėja pultus natoms, Šiaulių kamerinis choras „Polifonija“ rugsėjo 2 d. gebėjo atvykti į sostinę ir publiką priversti klausytis jų atliekamos chorinės muzikos programos. Skambėjo J. Naujalio, E. Griego, G. Purlio, M. Lauridseno, M. K. Čiurlionio, P. Casalso, V. Augustino, V. Miškinio, G. Kalino, A. Remesos kūriniai.

Šio kolektyvo koncertas simboliškai vadinosi – „Giesmės tarp dangaus ir žemės“. Tai vienas iš tarptautinio Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalio, kurį organizavo Valstybinis Vilniaus choras kartu su Dominikonų ordinu, renginys.

Paklausius visiškai kitokia spalva ir kokybe suskambusios choro „Polifonija“ atliekamos muzikos, koncertą reikėtų pavadinti – Tarp žemės ir Dangaus..

Kamerinis choras „Polifonija“ – vienas iš nedaugelio profesionalių chorų Lietuvoje. Talentingo muziko Sigito Vaičiulionio įkurtas 1974 m. kaip ansamblis, kolektyvas ilgainiui tapo profesionaliu šio žanro kolektyvu, kaip ir dera, įgydamas savo svorį ir vietą profesionalių muzikos kolektyvų erdvėje. Kaip ir dera tokio lygio kolektyvui, per 30 metų formavo tinkamą meninės muzikos repertuarą, organizavo meistriškumo kursus, dalyvavo tarptautiniuose ir mūsų šalies festivaliuose, rengė rečitalius, propagavo ir atliko lietuvių kompozitorių muziką. Tiesa, choro braižas ir kūrinių atlikimo stilistika ir kokybė keitėsi, priklausomai nuo chorui vadovavusių asmenybių. Natūralu. Kartais „skersvėjai“ irgi neblogai.

Dabartinis choro meno vadovas Tomas Ambrozaitis 2011 m. sausio 31 d. konkurso būdu tapo choro meno vadovu ir vyr. dirigentu ir perėmė pareigybes iš iki tol chorui vadovavusio Gedimino Ramanausko. Tomas Ambrozaitis – talentingas dirigentas, turintis savo stilių ir neeilinę meno suvokimo sampratą, mokėsi pas Joną Aleksą, Povilą Gylį, stažavosi Vokietijoje, iki darbo „Polifonijoje“ vadovavo chorams ir styginių orkestrui.

Meno vadovui padeda chormeisteris ir dirigentas Mindaugas Žalalis, chormeisterė Inga Petrauskienė, koncertmeisterė Laimutė Mameniškytė.

Dirigentas M. Žalalis dirigavo minėto koncerto, vykusio rugsėjo 2 d., metu , demonstruodamas savo interpretacijas ir labai neblogą choro garso valdymą tokioje erdvėje.

Po koncerto Šv. Apaštalų bažnyčios celėje, kurioje, beje, akis malonina sudėti literatūros šedevrai, prisėdame su dabartiniu „Polifonijos“ meno vadovu kolegialiai pabendrauti. Tomas – pavargęs šluostosi prakaitą, keičia fraką į darbinį apdarą, šypsosi ir kalbėdamas žiūri į akis aštriai, bet itin maloniai. Asmenybės bruožas, beje. Tomą Ambrozaitį kalbina Loreta Levinskaitė.

Mielas kolega, ar koncerto metu atliekama muzika Jums pavyko klausytojams pasakyti ką nors reikšminga?

Manau, kad taip. Turėjo klausytojai tai išgirsti… Choras pagaliau pakėlė akis nuo partitūrų ir pradėjo žiūrėti į dirigentą. Vadinasi, tiesiogiai dalyvauja atlikime. Aš esu iš tų dirigentų, kurie niekada negali kartotis ir negaliu atlikti taip, kaip buvo surepetuota. Choras dėl to vargsta, bet kitaip negaliu.

Sudėtinga. Dažnas atlikėjas nesuka sau galvos ir dirba savo darbą išvengdamas netikėtumų scenoje. Taip, kaip elgiasi mano kolega Tomas, pavyksta toli gražu nedaugeliui. Tuo pasižymi itin kūrybingos asmenybės, negebančios reguliuoti pasąmonėje gimstančių kūrybinių impulsų. Tačiau situacija – nenaudinga ir komplikuota atlikėjams. Kaip jaučiatės būdamas „Polifonijos“ meno vadovu?

Aš asmeniškai jaučiuosi nelabai vertas tokio choro. Ne kiekvienas gali atsistoti prieš valstybinį chorą. Mano tikslas – kūrinio atlikimo metu pakviesti dainuojančius žmones kartu su manimi atrasti glūdinčią muziką. Ne liepti, ne įsakyti, o pakviesti.

Su tokia vadovavimo metodika Lietuvoje dar neteko susidurti . Tai tikro menininko požiūris ir jo reiškiama pagarba su juo dirbančiais ir kuriančiais žmonėmis. Papasakokite apie „Polifonijos“ planus. Kiek girdėjau, jie – ambicingi.

Planai – preliminarūs. Lapkritį ruošiamės į kompaktinę plokštelę įrašyti Nijolės Sinkevičiūtės kūrinius. Vėliau – Advento muzikos ciklas. Programą tradiciškai rengs vienas iš Lietuvos dirigentų. Kalėdų koncertai. Prieš Velykas – kartu su Klaipėdos kameriniu choru „Aukuras“ – J. S. Bacho mišios h-moll. Diriguos Saulius Sondeckis. Sakralinės muzikos tradicinio festivalio „Resurexit“ – 30-mečio jubiliejui skirta programa – ciklas koncertų.

Taip pat planuojame įrašyti dar vieno ryškaus lietuvių kompozitoriaus kompaktinę plokštelę. Kol kas – tik planuojame. Todėl susilaikysiu nuo konkretizavimo.

Ar lietuvišką muziką atliekate kaip priedermę, ar ji Jums patinka?

80 procentų – patinka. Mums patiems , manau, būtina atlikti savo kuriamą muziką.

Ar teikia džiaugsmą Jums mūsų amatas, ar tiesiog nėra kur dėtis, nes pasirinkote tokią profesiją?

Nieko daugiau nesugebu. Norėjau studijuoti lietuvių kalbą, bet išėjo kitaip.

Džiaugiuosi savo profesija. Man patinka dainuojančių žmonių akys. Pilnatvę atskleidžia bendra meninė pajauta. Ne konkursai svarbu, kur viskas ištobulinta ir kartojama iki šleikštumo, o bendras jausmas kai jauti, kad vyksta kažkas nepasikartojančio santykyje su menu, ir jame dalyvauja visi. Gali „nuskinti“ visus medalius ir taškus, susirinkti visokių raštų, diplomų ir begales torielkų (rus. lėkščių), ir viskas. Bet ar tuo metu skambėjo Muzika???

Kaip sekasi spręsti „Polifonijos“ finansinius kazusus?

Negaliu atsakyti į šį klausimą. Kolektyvo steigėjas – Kultūros ministerija. O tai jau – politika. Politika – ne visuomet švarus reikalas. Todėl apie „Polifonijos“ likimą kalbėti – neturėčiau. Jei būtų mano valia – chorų Lietuvoje būtų tiek, kiek jų buvo tais anais, „blogaisiais“ laikais. Būsiu turbūt smerkiamas už tokius žodžius, bet „anais“ laikais buvo toks šūkis – „Menas priklauso liaudžiai“. Kaip į tą šūkį pažiūrėsi – bet vis vien jame žodis „Menas“ – didžiąja raide. Deja, šiandieną, kam priklauso menas, – vargiai mes patys žinome. Dabar menas yra „sportas“. Svarbu – 50 koncertų per metus. Ir viskas. Taškas. Vien toks faktas, kad kažkoks klerkas ministerijoje sugalvojo, jog per metus choras privalo surengti 50 koncertų, rodo, jog sprendžia apie tokius dalykus tie, kurie nieko apie tai neišmano. O kokie tie koncertai, kokio lygio, kokios programos rengiamos, matyt, nelabai svarbu. Svarbu įvykdyti planą. Plano nepadarei – vadinasi, kolektyvas, šiuo atveju „Polifonija“, nieko neveikia arba yra neįgali veikti. O apie tolesnį mąstymą ir išvadas nekalbėsiu – gyvenam Lietuvoj.

Kodėl neišmano? Išmano apie skaičius, kiekius, kuria vizijas ir lenktyniauja, kas daugiau. Tenkina Jus dabartinių kolegų bendras darbas?

Tenkina. Tikrai neturiu ko prikišti. Mes esame bendra komanda.

Kokių struktūrinių pakeitimų darėte, atėjęs į šį kolektyvą? Juk beveik visi nauji vadovai kai ką daro, nors nebūna tam ir būtinybės, bet taip save stengiasi „įskultūrinti“, „kapodami‘ pavaldiniams galvas.

To stengiausi nedaryti sąmoningai. Elgiuosi taip, kaip norėčiau, kad būtų su manimi elgiamasi, jei būčiau polifonietis. Šitoje bendruomenėje – geri atlikėjai. Aš juos gerbiu ir stengiuosi jiems nediktuoti. Stengiuosi kaip įmanoma vengti konfliktinių situacijų, nebent tai neišvengiama darbinėje epizodinėje veikloje.

Mano svajonė, kad, eidami į darbą, žmonės užsimirštų, jog jie eina dirbti. Tai bent, jaunasis Maestro, sukūrėte sau užduotį. Net sutrikau. Brandžiai mąstote apie savo darbą, meną, užduotis, muziką, o esate, kaip mūsų vienas vyresnysis kolegų pasakė apie muzikų amžių, visai nebrandus. Nes, anot kolegos, muzikas pradeda bręsti nuo 50 metų, o tampa brandus – 75-erių… Truputėlį komiška amžiaus ir brandos koreliacija, bet kartų konfliktas – amžinai neišspręstina problema. Mano supratimu, Jūsų 32 metai – pats tas amžius intensyviai išreikšti save profesinėje plotmėje. Kaip Jums atrodo?

Kiek aš brandus ar ne, kaip muzikas, bus matyti kai su „Polifonija“ įrašysime dvigubą kompaktą su kuo daugiau J. S. Bacho muzikos.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.