Diskusija. Kun. A. Akelaitis. Dar kartą „įsčių vaisius“ – žmonėms „iš gatvės“

Skelbiame Romoje studijuojančio kunigo Algirdo Akelaičio komentarą, atsiliepiant į Petro Plumpos pradėtą diskusiją apie lietuviškąjį maldos „Sveika, Marija“ vertimą.

Manau, jog pats pirmasis klausimas, į kurį derėtų paieškoti atsakymo, yra kur kas platesnis nei „Sveika, Marija“ maldos reikalai. Kiek tik sutinku diskusijų apie maldų ar apskritai liturgijos tekstų keitimus, dažniausiai vyraujanti nuostata yra: „kad būtų patogiau“, arba: „šitas man patinka“.

Atsakymo čia neieškosiu, bet verta pamąstyti apie tai, kad jei su tokia nuostata blaškysimės po krikščioniškąją Tradiciją, tai galiausiai turbūt pašalinsime iš jos ir Kryžių, nes be jo tai jau tikrai bus „patogiau“. Taip, ironizuoju. Bet vien tam, kad parodyčiau, jog šiose diskusijose liečiamės prie dalykų, kurie gimė ne vakar ir, ko gero, ne užvakar. Todėl ir į jų prasmę privalome gilintis, o ne trumparegiškai juos matuoti pagal savo (ne)išsilavinimo liniuotę.

Kun. Algis Akelaitis. Zenekos nuotrauka

Tiek malda, tiek apskritai liturgija yra mūsų Mokytojos. Ir jos visada turi likti šiek tiek nesuprantamos, šiek tiek provokuojančios. Juolab jei jose naudojami įkvėptieji Šventraščio tekstai! Nuostata šioje vietoje turėtų būti paprasta: susidūrus su nesuprantamu tekstu, rašomas trumpesnis ar ilgesnis komentaras. Taip paliekamas originalas (kuris talpina ir tai, ką jau suprantame, ir dalykus, kuriuos atskleis tik būsimos kartos), o kartu pateikiamas ir įmanomai išsamesnis jo aiškinimas.

Bandymai keisti originalo formuluotes yra ne tik apgailėtini (kas gi drįstų rungtis Žodžio meistryste su šventuoju Jonu, arba su Jobo knygos autoriumi?), bet ir neteisėti, nes skaitytojas, žvelgdamas į tekstą, nebesupranta, kur vertimas yra pažodinis, o kur jis mato redaktoriaus „kūrybą“. Galiausiai nežinia, kieno Žodį ten ir skaitome…

-x-x-x-                                                                                                         

Dabar jau galime pabandyti artintis prie „palaiminto įsčių vaisiaus“ klausimo.

Pirmiausia tai kiekvienam Autoriui, kuris ryžtasi rašyti šiuo klausimu, siūlyčiau atsisėst ir gerai pasidrožus pieštuką pabandyti moksliniais (teologiniais, lingvistiniais ir t.t.) metodais įrodyti, jog „įsčių vaisius“ ir „sūnus“ yra du vienodo teologinio-kalbinio svorio bei vienodo teologinio-kalbinio turinio pasakymai.

Tam, kuris tai padarytų, Lietuvos vyskupai nedelsdami turėtų suteikti mažiausiai monsinjoro laipsnį (jei tai kunigas) arba apdovanoti medaliu „Už nuopelnus Bažnyčiai“ (jei tai pasaulietis). O jo(s) vardas turėtų būti aukso raidėmis įrašytas greta šv. Jeronimo, šv. Augustino ir kitų Dievo Žodžio mylėtojų.

Juolab jei kažkam atrodo, jog šie dalykai „nesvarbūs“, siūlyčiau prisiminti Bažnyčios mokymą, kad tai, kaip mes meldžiamės, išreiškia tai, kuo mes tikime. Ir jei „įsčių vaisius“ reiškia kažką daugiau nei „sūnus“, tada mes skurdiname ir iškraipome savo tikėjimą, trumparegiškai keisdami įkvėptuosius Šventraščio žodžius savaisiais.

-x-x-x-

Na ir pagaliau keletas „gatvinių“ argumentų „už“ Dievo Žodyje esančią formuluotę (nes panašu, kad kai kuriems autoriams maldos ir teologijos jungtis yra nebūtina).

Pirmasis – „už gyvybę“ argumentas. Jei kažkam kada nors kiltų klausimas, ar Dievas įsčiose esantį vaisių jau laiko žmogumi, nebūtų gražesnio pavyzdžio už šią – vieną iš mylimiausių ir vieną iš labiausiai paplitusių katalikų maldų (jei išlaikytume senąją jos formuluotę).

Antrasis – nepagrįstumo argumentas. Maldos tekstas buvo pakeistas skubotai ir visai be reikalo. Juolab ir leidimas šį pakeitimą daryti buvo gautas tik žodžiu. Jei šis klausimas būtų vėl „pakeltas“ ne vien Lietuvos, bet ir platesniame Bažnyčios kontekste, gautume ne tik per galvą, bet ir per užpakalį.

Dievo Motinos (Theotokos) ikona (10 a.)

Trečiasis – tingumo argumentas. Žmogus, kuris bent kartą yra perskaitęs visą Bibliją, nebekeltų klausimo apie formuluotės „įsčių vaisius“ reikšmingumą, turtingumą ir t.t. Visos šios diskusijos vyksta vien todėl, kad žmonės arba nėra skaitę Biblijos, arba nebeatsimena, ką skaitė, arba negyvena tuo, ką perskaitė ir ką atsimena.

Ketvirtasis – nemokšiškumo argumentas. Jei Lietuvoje daug kam kyla pedagoginių sunkumų aiškinant, kas yra įsčios ir kas yra įsčių vaisius, tada nenuostabu, kodėl mūsų šalyje taip šlubuoja pagarbos negimusiai gyvybei ugdymas. Pagarbiai ir kartu patraukliai atskleisti gyvybės bei gimimo slėpiniai yra tikrasis priešnuodis palaidūniškai šiandienos „kultūrai“.

-x-x-x-

Esu vienas iš karštų šios maldos formuluotės keitimo šalininkų. Bet kol kas susilaikau nuo visokių siūlymų, nes nėra nė vienos mokslinės studijos šiuo klausimu ir juolab nė vieno šios (nesančios) mokslinės studijos vertimo į „žmonių kalbą“, kuris būtų suprantamas „žmonėms iš gatvės“.

Prieš ką nors rašydami šiuo klausimu, nepatingėkime bent jau persiskaityti kokią nors knygelę apie šią maldą bei kokį nors biblinį komentarą, kalbantį apie formuluotę „įsčių vaisius“. Mažiau nesąmonių kalbėsime tada…

Pavyzdžiui, jeigu drįstame išbraukti „įsčių vaisių“ iš maldos, tada turėtume išbraukti ir „Sandoros Skrynią“ iš litanijos. Juk šiedu yra ta pati tiesa, nusakyta dviem skirtingais būdais (arba, teisingiau sakant, antrasis yra teologinė pirmojo interpretacija). Nesant pirmojo, negali išlikti ir antrasis. Jei Jėzus nėra brangiausiasis įsčių vaisius, tada Sandoros Skrynia – bergždžia (sakyti „tuščia“ būtų baisiai nepagarbu, kalbant apie moterį). O tai jau kvepia piktžodžiavimu arba erezija.

Taip pat, jei kam nors pakliūtų į rankas kardinolo Christopho Schoenborno knygelė „Suradom Gailestingumą. Dieviškojo gailestingumo slėpinys“, siūlyčiau labai atidžiai pasiskaityti 38 puslapį (ir tolyn), kur jis tikrai suprantamai parodo hebrajų (taip pat ir aramėjų, kuria Elzbieta ir sveikino Mariją) kalbos turtingumą bei sąsają tarp įsčių ir gailestingumo. Iš šio teksto darosi aišku, kad „įsčių vaisius“ reiškia ne tik „vaisius, esantis Marijos įsčiose“, bet ir „[Dievo] Gailestingumo vaisius“.

Šioje vietoje vertėtų prisiminti vieną Autorių, kuris teigia, jog: „Sunku būtų meldžiantis įsivaizduoti „įsčių vaisių“, prakaituojantį Alyvų sode, nuplaktą, nešantį Kryžių, prisikeliantį ar žengiantį į Dangų…“. Jei šis „įsčių“ vaisius yra Dievo Gailestingumo vaisius – tada man lengviau ne tik įsivaizduoti, bet ir suprasti, kodėl bei kam tas prakaitas, botagai, Kryžius ir Prisikėlimas…

Skaitykime, gilinkimės, diskutuokime. Kai jau būsime ką nors supratę – keiskime. Nes dabartinė maldos formuluotė yra tikrai nepateisinama ir nepatenkinama.