Dalius Žygelis. Partizano Juozo Lukšos gyvenimo ir kovos kelias fotografijose

Partizanas Juozas Lukša. Gyvenimo ir kovos kelias: fotografijų rinkinys. – Vilnius: Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, 2011. – 24 p.

Šių metų rugsėjį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido Lietuvos partizano Juozo Lukšos fotografijų rinkinį. Rinkinyje yra dvidešimt keturios didelio formato fotografijos, nuosekliai supažindinančios su Juozo Lukšos didvyriška ir tragiška pasipriešinimo sovietų okupacijai istorija – partizaniniu pasipriešinimu Lietuvoje, gyvenimo etapu Vakaruose Lietuvos partizanų vadovybės nurodymu sėkmingai perėjus „geležinę uždangą“ ir paskutiniu pasipriešinimo etapu, desantu grįžus į Lietuvą.

Rinkinys skirtas paminėti Lietuvos partizano Juozo Lukšos 90-ąsias gimimo ir 60-ąsias žūties metines

Juozas Albinas Lukša gimė 1921 m. rugpjūčio 10 d. Veiverių valsčiaus Juodbūdžio kaime ūkininkų šeimoje. 1940 m. baigė Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Architektūros fakultetą. 1940–1941 m. įsitraukė į antisovietinę pogrindinę veiklą, buvo Lietuvių aktyvistų fronto narys. 1941 m. birželio 6 d. buvo suimtas ir kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime iki SSRS–Vokietijos karo pradžios. Vokiečių okupacijos metais tęsė architektūros studijas ir dalyvavo antinacinėje veikloje, priklausė Lietuvių frontui. Nuo 1944 m. kartu su kitais šeimos nariais dalyvavo antisovietinio pasipriešinimo judėjime. 1945 m. lapkričio mėnesį įstojo į Tauro apygardos (TA) partizanų gretas. 1946 m. pradžioje buvo oficialiai paskirtas TA Geležinio Vilko rinktinės Spaudos ir propagandos skyriaus viršininku. Su kitais kovotojais leido laikraštį „Kovos keliu“, redagavo „Laisvės žvalgą“. 1946 m. birželio 6 d. kaip Lietuvių fronto narys pasirašė Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) įkūrimo aktą. Nuo 1946 m. rugsėjo mėnesio Vilniuje dalyvavo BDPS ir Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) organizacinėje veikloje. Jis padėjo išaiškinti MGB siekį – per agentą J. Markulį-Erelį sunaikinti partizaninį judėjimą. 1947 m. sausio 12 d. buvo paskirtas TA Birutės rinktinės vadu, vasario 15 d. jam suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis. 1947 m. gegužės mėnesį kaip VGPŠ įgaliotinis kartu su Jurgiu Krikščiūnu-Vytautu perėjo SSRS–Lenkijos sieną, perdavė užsienio lietuvių organizacijoms partizanų dokumentus, informavo apie padėtį Lietuvoje ir grįžo atgal. 1947 m. rugpjūčio 20 d. buvo paskirtas TA Žvalgybos skyriaus viršininku, dar anksčiau jam suteiktas partizanų puskarininkio laipsnis. 1947 m. gruodžio mėnesį kartu su Kazimieru Pypliu-Audroniu, kaip BDPS Prezidiumo įgaliotiniai, antrą kartą prasiveržė pro geležinę uždangą į Vakarus. Ieškodamas kontaktų su lietuvių emigracijos atstovais, lankėsi Švedijoje, Vakarų Vokietijoje, Prancūzijoje. Susitikimuose informavo apie krašto rezistencijos padėtį, kalbėjo apie ryšių nustatymą su užsieniu, ieškojo materialinės paramos partizanams, dalyvavo Baden-Badeno pasitarime. 1949 m. spalio 11 d. J. Lukša paskirtas Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) įgaliotiniu užsieniui ir LLKS Visuomeninės dalies Politinio skyriaus viršininku. 1948–1950 m. mokėsi Prancūzijos ir JAV žvalgybų mokyklose. 1950 m. liepos 23 d. vedė Nijolę Bražėnaitę. Parašė atsiminimų knygą „Partizanai už geležinės uždangos“. 1950 m. spalio 3 d. su kitais desantininkais grįžo į Lietuvą. 1950 m. lapkričio 25 d. paskirtas LLKS Vyriausiosios vadovybės Žvalgybos skyriaus viršininku. Tais pačiais metais apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi (su kardais), jam suteiktas Laisvės Kovotojo Karžygio garbės vardas. 1951 m. rugsėjo 4 d. žuvo MGB suorganizuotoje pasaloje Kauno rajono Pabartupio kaime. Palaikų užkasimo vieta nežinoma.

Lietuvos partizanai, laikydamiesi konspiracijos, nuolat keitė savo slapyvardžius. Ne išimtis ir Juozas Lukša – kiekvieną kartą eidamas naujas pareigas pasirinkdavo vis naują slapyvardį. Pirmasis pogrindinis J. Lukšos slapyvardis buvo Vytis. Eidamas Tauro apygardos Birutės rinktinės vado pareigas vadinosi Skirmantu, būdamas Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo įgaliotiniu – Kęstučiu, antrą kartą eidamas į Vakarus – Skrajūnu, grįžęs į Lietuvą – Mykolaičiu. Atsiminimų knygą „Partizanai“ pasirašė kaip Daumantas. Įvairiu laiku taip pat turėjo Juodžio, Kazimiero, Armino, Adam, Miko slapyvardžius.

Juozui Albinui Lukšai 1997 m. suteiktas 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinas. J. Lukšos parašyti atsiminimai išversti į anglų, švedų ir vokiečių kalbas.

Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo įgaliotiniai užsieniui Jurgis Krikščiūnas-Vytautas (sėdi kairėje) ir Juozas Lukša-Kęstutis (prigulęs dešinėje) pakeliui į Lenkiją. Antroje eilėje stovi juos lydintys Tauro apygardos partizanai (iš kairės): Aleksas Keleris-Tigras, Vytautas Gavėnas-Vampyras ir Stasys Gurevičius-Nykštukas. 1947 m. gegužės 12 d. Užrašas kitoje originalios fotografijos pusėje: Eistiškių miškelyje, nutolusiame per du kilometrus nuo Lietuvos–Lenkijos sienos, išvykos metu. 1947 m. gegužės 12 d.

Juozas Lukša ir Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė per povestuvinę savaitę kalnuose Tiubingeno apylinkėse, Vakarų Vokietijoje. 1950 m. liepa

Juozas Lukša kartu su partizanais-desantininkais grįžęs į Lietuvą Kazlų Rūdos miškuose. Iš kairės: Juozas Lukša-Mykolaitis, Tauro apygardos vadas Viktoras Vitkauskas-Karijotas, Tauro apygardos vado adjutantas Pranas Naujokas-Kietis, partizanas-desantininkas Benediktas Trumpys-Rytis ir partizanas-desantininkas Klemensas Širvys-Sakalas. 1950 m. spalis