2011 09 21

bernardinai.lt

Universitas Vilnensis

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Jonas Kubilius. „Universitetui atidaviau geriausius ir vertingiausius savo metus“

„Aš jau truputį ir išsisėmiau, tiek daug tų interviu. Gerai, kad šiek tiek primirštu, ką esu kalbėjęs“, – juokiasi ilgametis Vilniaus universiteto rektorius akad. Jonas Kubilius, kai susitinkame pasišnekėti jo namuose atokioje Antakalnio gatvėje.

Liepos 27 d. garbiam profesoriui sukako 90 metų. Ilgametis Vilniaus universiteto rektorius, Greifsvaldo, Prahos, Latvijos, Zalcburgo universitetų garbės daktaras, Lietuvos matematikų draugijos prezidentas, naujos matematikos krypties – tikimybių teorijos ir skaičių teorijos mokyklos Lietuvoje kūrėjas ir vadovas, Santarvės fondo laureatas pastaraisiais mėnesiais nestokojo žurnalistų dėmesio. Jis niekada jo specialiai nesiekė.

Sąžiningai ir principingai 33 metus ėjęs Vilniaus univesiteto rektoriaus pareigas, dirbęs mokslinį darbą, akademikas nusipelnė pagarbos – jis ir dabar vadinamas Rektoriumi.

Visi tikslai – vardan universiteto prestižo

Nuo 1945 m. Jūs – Vilniaus universitete. 33 metus vadovauta universitetui. Tai ištisa epocha. Kokius įvykius išskirtumėte kaip svarbiausius Jūsų vadovavimo universitetui laikotarpiu?

Vilniaus universitete pradėjau mokytis 1940 m., paskui vokiečiai uždarė, buvo pertrauka. Kai 1944 m. universitetas vėl pradėjo veikti, buvau anapus fronto linijos. Aš jau gimtajame Eržvilke (Tauragės r.) gimnazijoje dėsčiau. Ištrūkti tada buvo nelengva, nes veikė karo metų įstatymai, už savarankišką darbo vietos apleidimą grėsė kalėjimas. Bet susitvarkėm.

Tais laikais rektoriai buvo ne renkami, o skiriami. Ir jeigu patekai į tą postą, tai jo atsikratyti buvo labai sunku. Tarp rektorių sklandė anekdotas, kaip rektorius gali išeiti iš savo posto. Buvo tik du būdai: pirmas – jei gausi infarktą, tuomet gydytojai uždraus, antras – iškrėsti didelę kiaulystę, mažos kiaulystės neužtekdavo. Na, abu tie metodai nelabai malonūs…

Buvo sudėtingi metai. Aš labai nenorėjau eiti dirbti rektoriumi: buvau į mokslą įsitraukęs, man sekėsi, jaučiau, kad tos pareigos trukdys mokslui. Bet galų gale mane įveikė ir aš sau išsikėliau trejetą uždavinių, kaip reikia dirbti universitete. Tie uždaviniai man buvo aukščiau už visą rutiną.

Pirmiausia – man rūpėjo universitetą išlaikyti lietuvišką. Jis jau buvo palietuvintas, po partijos XX suvažiavimo atsirado daugiau galimybių. Rektorius akad. Juozas Bulavas (1956–1958), drąsus žmogus, jau buvo pravaikęs garsiai kalbančius, bet nekokius specialistus ir gerokai pravalęs universitetą. Vilniaus universitetas buvo vienintelis Tarybų Sąjungoje, kuriame viskas buvo dėstoma nacionaline kalba.

Antras uždavinys – aš maniau, kad universitetui reikia atsikovoti savo istoriją. Juk mums neleido minėti 385 metų sukakties. Tiesa, išeivija tada paminėjo. Vienas mūsų istorikas, valdžios paprašytas, parašė, kad čia jokio universiteto nebuvo, tik kažkokia menka jėzuitų mokyklėlė. Tas buvo rašoma net enciklopedijoje.

Trečia – universitetą paversti mokslo universitetu. Atskiri mokslo darbai kai kuriose srityse buvo daromi, bet taip, kaip turėtų būti universitete, dar nebuvo. Reikėjo paruošti kadrus, rūpintis laboratorijomis, įranga, literatūra. Tada buvo geležinė uždanga, ryšiai su Vakarais buvo nepaprastai komplikuoti – reikėjo pažinčių ir pinigų. Svarbiausia turbūt buvo gauti pinigų. Jeigu tematika domino maskviečius, tai buvo lengviau ir mums. Buvo koncentruojamasi į keletą sričių. Štai širdies ir kraujagyslių chirurgija dabar jau išaugusi iki pasaulinio lygio, o tada nuo kelių žmonių viskas prasidėjo. Kaip tai atsirado? Aukštojo mokslo ministerija, norėdama, kad visos Sajungos universitetuose būtų daugiau mokslo, išsirūpino etatų. Kokį 50 etatų gavo Lietuva, bet tik medikai. Čia reikėjo pasiderėti su Kaunu.

Dar iš tokių didesnių dalykų – pradėti ruošti biochemikai, biofizikai. Šiandien ir tie, ir tie gerai laikosi.

Fizikos srityje buvo imtasi puslaidininkių fizikos, lazerių fizikos. Humanitariniuose moksluose gana neblogai laikėsi lituanistika. Blogiau gal buvo su istorija – ji buvo per daug politizuota, bet istorikai išmoko taip rašyti, kad neprisikabintų.

Ekonomika ir buvo, ir dabar tebėra toks savotiškas mokslas.

Bet vienaip ar kitaip per tą laiką universitetas labai sustiprėjo kaip mokslo universitetas.

Atsirado įvairiose srityse dirbančių žmonių. Tada buvo dviejų laipsnių sistema. Buvo žmonių, kurie daktaro laipsnį įgijo prieš karą, bet čia tie laipsniai buvo peržiūrimi, ne visi patvirtinti, daugelis gavo tik kandidato laipsnį. Vienas kitas, gal labiau politiškai valdžiai priimtinas, buvo patvirtintas profesoriumi. Bet jų buvo nedaug, be to, nemaža pasitraukę į Vakarus. Reikėjo rūpintis ir kandidatais, ir daktarais. Tais laikais jau prasidėjo daktaro disertacijų rašymas. Pirmasis daktaro disertaciją apsigynė Kauno medicinos instituto rektorius Z. Januškevičius, karo dalyvis – jis turėjo gerus ryšius su Maskva, antras buvo profesorius A. Jucys – teorinė fizika, o trečias – J. Kubilius atsirado. Buvau jauniausias. Tik trys daktarai. Kai išėjau iš universiteto rektoriaus posto, jau buvo maždaug 150. Pagal kandidatų skaičių mes Sąjungoje užėmėme ketvirtą vietą, pagal daktarų – šeštą. Tai šį tą parodo.

Žinoma, universitetas plėtėsi, reikėjo rūpintis ir jo kasdienybe – praplėsti valdas, pristatyti naujų pastatų, kad būtų kur mokytis, buvo daug ūkinių reikalų. Aišku, padėdavo ir personalas. Man visą laiką sekėsi, kad aplink mane buvo mane suprantančių ir palaikančių žmonių. Žinoma, apdairiai, pasitelkiant diplomatiją, buvo galima daug ką padaryti. Tad kartu su kitais mes ką galėjom, tą darėm.

Universiteto 400 metų jubiliejus – vienas didžiausių įvykių tuometinio universiteto gyvenime. Tai kaip tik buvo susiję su mano uždaviniu – atsikovoti universiteto vardą. Mes tą įvykį paminėjom. Ir gerai paminėjom. Poetas Justinas Marcinkevičius pasakė, kad nuo čia Lietuvoje prasidėjo Sąjūdis. Ta šventė skyrėsi nuo tokio pobūdžio švenčių kituose tarybiniuose universitetuose, kitaip organizuota, kitoks buvo jos turinys. Kaip atrodydavo tada tokie jubiliejai? Pigus politizuotas pranešimas, koncertas studentų jėgomis, toks margas „vinegretas“, ir geros išgertuvės. Mes atsisakėme šito scenarijaus. Žinoma, reikėjo tais laikais atiduoti „kas ciesoriaus – ciesoriui“, bet buvo ir be to padaryta daugiau. Pavyko sukviesti daug svečių. Po to jubiliejaus mūsų universiteto prestižas smarkiai šoktelėjo.

Ką Jums reiškė būti VU rektoriumi?

Nors šios pareigos ir trukdė mano moksliniam darbui, tačiau, žinoma, dirbau aš ir jį. Jaučiau atsakomybę už universitetą, norėjau, kad jis būtų lietuviškas, su savo istorija ir stiprus mokslo potencialu.

Matematika įtraukė ir nepaleidžia

Domėjotės literatūra, chemija, matematika, bet tapote matematiku. Kuo ji Jus patraukė? Ar manote, kad tai Jūsų pašaukimas?

Man rodos, kad matematika – mano pašaukimas, nors vidurinėje mokykloje aš daug kuo domėjausi. Buvau geras mokinys, net nežinau tokio dalyko, kuris man būtų nepatikęs. Matematika mane patraukė savo tikslumu, griežtumu. Jei matematikoje jau ką pasakei, tai pasakei, o, sakysim, kituose moksluose… ten visko būna. Matematika buvo nepolitizuota – tai irgi turėjo tam tikrą įtaką. Be to, ją reikėjo suprasti: pasiskaitęs brošiūrų matematikos negalėsi dėstyti.

Ar šiandien įmanoma padaryti atradimą matematikos moksle? Ar yra neartų dirvonų?

Paplitusi tokia nuomonė, kad viskas, kas padaroma, jau padaryta. Taip tik atrodo. Matematika, kaip ir kiti mokslai, plėtojasi nepaprastai sparčiai. Kasdieniame gyvenime ne visi tą jaučia. Pinigus suskaičiuoti ar žemės sklypo plotą apskaičiuoti kiekvienas dabar moka. Mokslas iškelia vis naujų uždavinių matematikai. Šiandien dar ir fizikos, ir chemijos moksluose yra daug neatsakytų klausimų, kur reikia matematikos pagalbos. Naujas tūkstantmetis suformulavo naujas problemas – tai vadinamosios Tūkstantmečio problemos. Parinkta 10 problemų.

Atsirado žmonių, kurie skiria premijas – už kiekvienos problemos sprendimą pažadėta milijonas dolerių. Iš jų jau vieną pavyko išspręsti, bet kitos devynios dar laukia atsakymų. Bet ir be tų problemų matematikams yra ką veikti. Visur matematika randa pritaikymą. Gal jau teko girdėti apie matematinę filologiją. Mūsų matematikai apskaičiavo lietuvių kalbos informatyvumą, dar kai kuriuos dėsningumus surado, matematikos dėsniai veikia ir grožinėje literatūroje, poezijoje, tik juos reikia mokėti atrasti. Matematika yra gyvas mokslas, nuolat besivystantis, atsinaujinantis. Jeigu 10 metų atsiliksi nuo matematikos, tai ir būsi atsilikėlis. Reikia nuolat viską girdėti. Plėtojamos naujos, didelės teorijos. Matematika dabar pasidarė dar abstraktesnė.

Man atrodo, kad matematikos reikalai Lietuvoje neblogi, nes neišsiblaškė jėgos. Matematikų Lietuvoje tada buvo labai nedaug. Galima buvo imti spręsti įvairiausių matematikos sričių problemas. Tai būtų išblaškę jėgas. Mes nuėjome kitu keliu – sukoncentravome jėgas į kelias pagrindines kryptis. Tai tikimybių teorija ir matematinė statistika, kuri buvo tada priimtinesnė, kiek mažiau tų abstrakcijų. Vėliau ta šaka sustiprėjo, daugiau žmonių atėjo. Diferencialinės lygtys – sunki sritis, joje irgi turime sėkmingai dirbančių. Pastaruoju metu pasidarė reikšminga matematinė logika.

Kuo dabar užsiimate? Baigėte dėstyti būdamas 88 metų.

Jau mano amžius ne tas, kad daryčiau tą, ką jaunystėje dariau, bet nepamirštu – skaičiuoju, šį tą sprendžiu, gal kas nors iš to išeis. Vis dėlto dabar pagrindinis mano darbas – rašyti matematikos istoriją Lietuvoje. Šiuo metu rašau knygelę „Matematika Lietuvos aukštosiose mokyklose, 1920–1944 metai“. Tai nebus stora knyga, matematikos dar labai geros nebuvo, bet reikia žmonėms nušviesti mūsų pradžią. Tikiuosi per metus ar dvejus užbaigti tą knygelę.

Dirbu kaip mokslo organizatorius – kadaise įsteigiau Lietuvos matematikų draugiją, tai buvo 1962 m., iki šiol ji gyva, vyksta kasmetinės mūsų konferencijos. Štai ir dabar rugsėjo pradžioje Palangoje organizuota penktoji tarptautinė analizinių ir tikimybinių skaičių teorijos metodų konferencija, kurią rengė mano mokiniai.

Atrodo, kuo labiau sensti, tuo turėtų būti daugiau laiko, bet iš tikrųjų taip nėra, nes jau nebe tie pajėgumai. Taip, baigiau dėstyti prieš porą metų – sunku išstovėti prie lentos tiek laiko. Be to, studentai po truputį keičiasi, ir aš, žinoma, pasikeičiau, ir tokio didelio pasitenkinimo iš dėstymo kaip anksčiau jau neturiu.

Šeimoje diplomatija būtina

Su žmona išgyvenote 59 metus. Kokia šeimyninės laimės paslaptis?

Ai, žinot, nežinau, kaip tą paaiškinti… Matyt, man pasitaikė gera žmona, nuostabi moteris. Šeimoje irgi reikia tam tikros diplomatijos, jeigu kyla kokių nesutarimų, nereikia gilinti, reikia stengtis kaip nors užtušuoti. Bet man nebuvo didelių problemų. Mano žmona dirbo, gana atsakingą tarnybą turėjo, tik paskui išėjo į pensiją, tai ir nebuvo kada kitomis problemomis užsiiminėti. Ji daugiau užsiėmė vaikų auklėjimu, ūkiniai reikalai daugiau ant mano pečių buvo – štai šitas namas mano pastatytas.

Kuo vaikai – sūnus, dukra užsiima? Ar vaikaičiai neemigravo?

Sūnus Kęstutis dirba Matematikos ir informatikos institute, yra tarybos pirmininkas, profesorius. Jo žmona, kursiokė matematikė, dirba Vilniaus Gedimino technikos universitete. Dukra Birutė – Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentė, vadovauja vienam iš kardiologijos skyrių VUL Santariškių klinikose.

Vaikaičiai, sūnaus vaikai – vyresnioji Eglė stomatologė, šiuo metu dirba Anglijoje ir mokosi University College London stomatologijos institute. Nesakau, kad ji emigravo. Aš jai visada sakiau, kad kol yra salygos, reikia užsidirbti pinigų ir grįžti į Lietuvą. Juk Lietuvoje dirbti toje srityje reikia aparatūrą turėti, o ji nepaprastai brangi.

Kitas vaikaitis, Jonas Kubilius jaunesnysis – gabus vaikis. Pradėjo čia universitete studijuoti biochemiją, metus pasimokė, nepatiko. Paskui MIT (Masačusetso technologijos institute, JAV) baigė du bakalaurus – fizikos ir matematikos. Susidomėjo neurologija. Po studijų pasiliko metus dirbti, kad įgytų dar daugiau biologijos žinių, persikraustė į Europą, Belgijos Liuveno universitete rašo daktaro disertaciją. Vaikaičiai dar nevedęs ir neištekėjusi. Reikia manyti, kad amžinai taip nebus.

Apie mokslo ir studijų reformą ir universiteto kelią

Ką manote apie dabar vykdomą studijų ir mokslo reformą?

Su aukštuoju mokslu, kaip ir su visa švietimo sistema, buvo eksperimentuojama. Tą darė jauni žmonės, jie pajautė, kad viską žino ir išmano, seniai jiems nereikalingi, nes sugadinti tarybinės santvarkos, ir pradėjo pamėgdžioti amerikonus. Kas tinka Amerikai, netinka Lietuvai. Tas liberalizmas būtų neblogai, bet ne visur jis tinka. Kai kurios reformos, – aš kalbu ne tik apie universitetą, iš viso apie aukštąjį mokslą… buvo daug kas padaryta, ko nereikėjo daryti. Vietoj dviejų laipsnių padarytas vienas laipsnis ir tai, žinoma, labai pablogino profesūros kokybę – šiandien tapti profesoriumi yra gana lengva.

Aukštajai mokyklai nereikia politizavimo, – kalbu apie tarybų sudarymą, kai ne aukštosios mokyklos kolektyvas spręs apie tarybos sudėtį, o ministerija, taigi aišku, kad taryba bus politizuota. Studentų krepšeliai – aš manau, kad jų nereikėtų, kitaip reikia spręsti tuos klausimus. Žinoma, laikai keičiasi, be abejonės, reikėjo reformuoti ir keisti daug ką, bet gal ne taip. Dabartinė reforma – daugiau žodžiai negu reforma, griovimas viso to, kas buvo.

Ar toliau universitetas eina geru keliu?

Žinoma. Universitetas yra universitetas. Čia nedaromi kvaili eksperimentai. Man rodos, kad Vilniaus universitete stengiamasi spręsti iškilusias problemas ir įvairius klausimus tinkamai. Dabartiniai vadovai gana kvalifikuoti, jie moka elgtis, kaip šiais laikais reikia. Dabar, žinoma, atsirado daugiau galimybių, Europos fondai. Sakysim, po Nepriklausomybės paskelbimo aš jau neilgai dirbau rektoriumi, nuo to laiko nieko nebuvo pastatyta. O kaip dabar pajudėjo! Nauja biblioteka, mokslo ir verslo slėniai…

Ką Jums reiškia universitetas?

Tai mano gyvenimas buvo. Universitetui atidaviau geriausius ir vertingiausius savo gyvenimo metus. Ir dabar jis man yra svarbus. Seku, kas čia darosi.

Gyvenimas keičiasi, vertybės lieka tos pačios

Kas Jums kelia daugiausia nerimo, labiausiai jaudina stebint šiandieninį Lietuvos gyvenimą – emigracija, nedarbas ar pan.?

Daug negerovių yra. Perdėtas turto garbinimas: turtas yra blogis, kai daugiau nieko, be turto, nematai, tai gadina žmogų. Gal čia ir viena iš emigracijos priežasčių. Žmonių sąžiningumas dabar mažesnis. Bet, nepaisant visko, kad ir kas čia ką šnekėtų – mes darome pažangą. Krizė kiek patrukdė, bet vis tiek pažanga yra. Aš mėgstu sakyti: kas bus, kas nebus, bet lietuvis nepražus. Šimtmečiais nepražuvo, nepražus ir šiais laikais.

Ar labai laikas pakeitė Jūsų paties vertybių skalę?

Turbūt daro įtaką. Žinoma, lieka tai, ką labai vertinu – žmonių darbštumas, sąžiningumas, pareigingumas. Tai nėra konjunktūriniai dalykai, nemanau, kad turėtų keistis. O muzika jau nebe ta, man ji nepatinka. Tai nereiškia, kad dabartinė muzika – ne muzika, bet visi tie strypčiojimai ekrane… nežinau, kaip juos pavadinti. Bet, žinoma, yra ir rimtai dirbančių muzikų. Turime daug rašytojų, tiesa, dabar jau aš kiek atsilieku – mažiau skaitau lietuvių grožinės literatūros. Klasika man patinka – aš mėgstu prancūzų klasikinę literatūrą ir paskaitinėju, moku keletą kalbų (lietuvių, rusų, anglų, vokiečių, prancūzų, lotynų).

Jei atsuktumėte laikrodį atgal, ar norėtumėte ką nors keisti savo gyvenime?

Žinoma, o kaipgi. Daug kam rūpi tas klausimas. Ir daugelis su patosu atsako „Žinoma, kad nugyvenčiau taip pat.“ Graikai sakė: į tą pačią upę antrą kartą neįbrisi. Keičiasi salygos, kitaip matyti, kitaip būtų tekę ir gyventi.

Tačiau išlieka vertybės, kurios nepasikeitė ir dabar tebėra tos pačios.

Liana Binkauskienė