2011 09 23

bernardinai.lt

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Rūta M. Vėtra. Laiškai iš Irano. Apie keletą stereotipų

EPA nuotrauka

Kokios jūsų pirmos mintys išgirdus žodį „Iranas“? Moterys apsivyniojusios burkomis, negalinčios vienos išeiti i gatvę, ką jau kalbėti apie išsilavinimą ar darbą… Prievarta tekinamos paauglės, kurios šeimoje neturi jokių teisių… Gatvėje – grėsmė būti užmuštam ar užmėtytam akmenimis, apiplėštam, susprogdintam kokios granatos… Teroristų mokyklos ant kiekvieno kampo ir visuotinė neapykanta Vakarams… O kaži kaip su ekonomine situacija – ar ir šiandien persai keliauja kupranugariais nuo vienos oazės iki kitos?

Jei prieš metus bučiau pagalvojus apie Iraną – šie ir daugybė kitų (ne pačių pozityviausių) stereotipų būtų iškilę prieš akis. Tačiau kelis kartus apsilankius šioje šalyje ir kurį laiką joje pagyvenus įprastoje iraniečių šeimoje bei nuolat dalyvaujant bendruomenės gyvenime, susidariau šiek tiek kitokį paveikslą, kuriuo ir norėčiau pasidalinti.

Beteisės moterys?

Kadangi esu gimusi moterimi, pradėsiu nuo jų. Moterys Irane ne tokios vargšės, kaip galėtume pagalvoti. Viena bėda – islamo taisyklės yra vyriausybės pripažintos įstatymo, todėl kūno dengimas viešumoje yra privalomas tiek vietiniams, tiek atvykėliams: moterys turi nešioti kūną dengiančius drabužius ir galvos apdangalą. Ar jos laikosi šių taisyklių, intensyviai prižiūri religinė policija. Praktiškai visos moterys, kurias sutikau, tam prieštarauja ir savo grožį pabrėžia vos galvą pridengiančiu spalvotu šalikėliu, gausiu ir ryškiu makiažu. O kai apsilankiau vestuvėse, pamaniau, kad atsidūriau Holivudo vakarėlyje – tiek nuogų nugarų ir blizgančių suknelių dar nebuvau mačiusi…

Panašiai ir dėl išsilavinimo bei darbo. Mergaitės eina į mokyklą, merginos – į universitetą, sutikau moterų mokytojų, profesorių, elektronikos inžinierių, vadybininkių, gydytojų, mašinų pardavėjų ir t.t. Tiesa, požiūris į darbą ir karjerą yra šiek tiek kitoks nei Europoje: dažnai dar vis manoma, kad vyrai turi užtikrinti pajamas šeimai, todėl moteris labiau dirba, norėdama save realizuoti, o ne finansiškai remti šeimą (nors pastaruoju metu finansinė nepriklausomybė tampa vis svarbesnė). Taip pat tiesa, kad moteriai, norinčiai gauti vadovaujančiosios postą, yra sudėtingiau nei pas mus – tačiau ne neįmanoma. Kiekvienu atveju – moterys absoliučiai laisvos eiti vienos į gatve, vairuoti, keliauti, daryti, ką išmano.

Santuokos sudarymas – gana įdomus reikalas. Anksčiau paplitusi praktika, kai tėvai tekindavo paauglius, dabar nebetaikoma. Daugeliu atveju poros „atranda“ vienas kitą kaip pas mus ir draugauja keletą metų prieš susituokdami (nors gyvenimas kartu iki santuokos paprastai yra nepriimtinas). Kitas būdas atrasti sutuoktinį yra „surengtos vedybos“: su giminių ir draugų pagalba yra ieškoma potencialių kandidatų ir po keleto pokalbių vienas su kitu, mergina ir vaikinas nusprendžia, ar nori tuoktis. Tai iki šiol yra gana paplitusi pažinties ir vedybų forma, ypač tarp merginų, kurios sulaukusios 30-ies, dar nėra suradusios savo išrinktojo.

Objektyvumo dėlei turiu pridurti, kad toks moterų statusas galioja modernesnėje aukštesniojoje ir galbūt vidurinėje klasėje. Moterų situacija kaimuose, žemesniuose socialiniuose sluoksniuose ir griežtai religingose šeimose turbūt yra kitokia. Neteko asmeniškai patirti, tačiau gatvėse gausu moterų, apsigaubusių juodais apsiaustais („čador“), spaudoje pasigirsta atvejų, kad yra ištekinamos nepilnametės, dalis vaikų (tiek mergaičių, tiek berniukų) neturi galimybės gauti išsilavinimo dėl sunkių gyvenimo sąlygų (net jei išsilavinimas visiems oficialiai nemokamas ir skatinimas). Tokie reiškiniai yra kritikuojami „moderniosios“ visuomenės dalies ir ieškoma sprendimų.

Taip pat įdomu, kad religija draudžia daugybę dalykų, susijusių su vyrų ir moterų santykiais, – giminystės ryšiais nesusiję žmonės negali būti kartu vienoje patalpoje, nekalbant jau apie draugystes ar seksualinius santykius. Anksčiau tai būdavo griežtai kontroliuojama, dabar praktikoje labai retai įgyvendinama – tik jei vakarėlis per garsus ir labai užkliuvai kaimynui, pas tave gali užsukti policija… Taip pat pagal tradiciją vyrai ir moterys neduoda vienas kitam rankos pasisveikindami, tačiau tarp jaunosios kartos yra paplitę ir apsikabinimai ir pasibučiavimai.

Baisiai pavojinga?

Pereikime prie saugumo klausimo. Kad ir kaip būtų keista, Iranas yra gana saugi šalis, kurios žmonės – vieni iš svetingiausių pasaulyje. Priešingai nei Afganistane ar Irake, čia nevyksta karas, nėra rimtų vidinių neramumų (pasitaikančios protesto akcijos malšinamos pirmiausia sulėtinant ar atjungiant internetą). Skirtingai nei Pakistane, čia taip pat nėra regionų, kuriuose būtų itin nesaugu ar kur vyriausybė neturėtų kontrolės. Neteko girdėti, kad terorizmas čia būtų didelė problema – bent oficialiai vyriausybė organizuoja antiteroristines konferencijas ir apie teroristinius išpuolius Irano viduje neteko girdėti.

Nusikalstamumas taip pat rodosi gana mažas, net dideliuose miestuose. Moteriai vienai vaikščioti naktį galbūt ne visai saugu, tačiau nežinia, ar nesaugiau nei bet kur kitur Europoje. Jei apsipirkdamas parduotuvėje ar valgydamas restorane pastebėjai, kad pamiršai piniginę – nenustebk, jei savininkas pasakys: nieko tokio, esi vaišinamas, atiduosi kitą kartą. Keliauti po miestelius ir kaimus yra dar saugiau – kai kuriuose miesteliuose ir kaimuose galima palikti nerakintas mašinas su daiktais, nebijant, kad kas nors bus pavogta.

Kartu teko girdėti ir labai greitai patirti, kad iraniečiai yra be galo svetingi žmonės. Netikėjau, kai sakė: jei pasibelsi į bet kuriuos namus ir paprašysi maisto ir nakvynės – niekur nebus atsakyta. Galbūt išskyrus didžiuosius miestus, dabar manau, kad tai yra didelė dalis tiesos. Įprasta, kai grupė keliautojų užsuka į pakeliui pasitaikiusią sodybą ir paklausia, ar galima pievelėje papietauti – visada prašom, teko asmeniškai patirti… O jei susipažinai su kuo nors, tai dažniausiai būsi pakviestas į namus vakarienės, Irane galioja panašios taisyklės kaip Lietuvoje: jei kvietimas vienkartinis – gali būti mandagumo dėlei, bet jei pakartojama keletą kartų – esi nuoširdžiai laukiamas ir nemandagu atsisakyti.

Kita vertus, dėl griežtos vyriausybės politikos užsieniečių atžvilgiu Iranas yra viena mažiausiai turistų lankomų šalių. Kaip pas mus visi musulmonai laikomi potencialiais teroristais, ten visi vakariečiai laikomi žvalgais. Todėl sutikti gatvėje turistą – labai retas nuotykis, turistę moterį – dar retesnis, todėl tikrai būsi užkalbintas/-a. Tačiau priešingai nei (kaip teko girdėti) arabų šalyse, gatvėse nesi atakuojamas, į tave paprastai nėra spoksoma. Turistais yra domimasi, ir visi džiaugiasi, kad žmonės gali pamatyti jų šalį ir sužinoti, jog čia nėra taip blogai, kaip galima įsivaizduoti iš Vakarų spaudos.

Vien dykumos ir karštis?

Pora žodžių apie gamtą ir klimatą. Tikra tiesa: Iranas – dykumų šalis. Didžioji šalies dalis (nemanipuliuosiu skaičiais) yra kaitros plikinamas smėlis, dykumos, kur karštis siekia iki 70 C. Miestai taip pat yra sausi, vasaros karštos (40–50C, priklausomai nuo vietos). Ši problema sprendžiama dirbtinu drėkinimu – jo dėka net karščiausiais mėnesiais miestuose išlieka daugybė žalių parkų, gatvėse priešingos juostos dažnai atskiriamos žalia juosta, apsodinta nuolat laistomais krūmais ir medžiais. Atgaivą bent akims teikia fontanai ir vanduo, tekantis kanalais palei šaligatvius. Tuo pačiu metu, kas yra mažai žinoma, Irano šiaurėje, – labiau žalia ir drėgna nei Lietuvoje. Po miškuotus kalnus, kur gyvena meškos ir net (kaip man sakė) leopardai, prie krioklių ir žydinčiose pievose savaitgaliais atostogauja žalumos išsiilgę miesto gyventojai, kūrena laužus, dainuoja, šoka (ten, kur nebijo, kad bus užklupti dorovingumą saugančių religinių patrulių). Nors žalioji dalis sudaro gal kokį dešimtadalį Irano (mano spėjimas, žiūrint į žemėlapį primerkus akį), mane tikino, kad šis plotas du kartus didesnis už Lietuvą… Žiemą Irane sninga, ne tik kalnuose, bet ir šiauresniuose miestuose. Apskritai vietiniai didžiuojasi, kad Irane galima rasti didžiausią gamtos įvairovę pasaulyje – 100 km spinduliu gali mėgautis karščiausia pasaulyje dykuma ir ledynais kalnuose.

Vieni vargšai ir skurdas?

Galiausiai užbaigsiu kupranugariais. Gaila, bet juos pakeitė mašinos. Apskritai kalbant, Iranas yra labiau išsivysčiusi šalis, nei būtų galima pamanyti. Gausių naftos ir kitų išteklių dėka šalis turi gerai išvystytą kelių infrastruktūrą, miestai neatrodo labai varganai (palyginti su kitų besivystančių Azijos ar Afrikos šalių miestais), visur yra elektra, karštas vanduo, namuose gali turėti internetą, gali apsipirkti parduotuvėse, turinčiose garsius vardus ir vakarietiškų prekių. Kartu tiesa, kad, kaip ir visose besivystančiose šalyse, plyšys tarp aukštosios klasės ir žemesniosios yra didelis. Kita vertus, jis ne toks akivaizdus kaip, pvz., juodosios Afrikos šalyse. Įdomu tai, kad aukštesnysis visuomenės sluoksnis gali sau leisti daug aukštesnį gyvenimo standartą nei vidutinis lietuvis. Todėl dalis iraniečių, pažinę gyvenimą Vakaruose ir nepaisydami nemėgstamos politinės situacijos bei įvairių apribojimų, renkasi gyvenimą Irane. Kiek žmonių skursta ar badauja, kokia reali ekonominė ar socialinė valstybės situacija, – niekas konkrečiai nežino. Egzistuojanti statistika dėl nuolatines vyriausybės propagandos yra nepatikima. Vyriausybė imasi tam tikrų priemonių remti neturtinguosius (pvz., subsidijuodama maistą, elektrą, degalus), bet kaip ir visur, taip ir Irane, skundžiamasi, kad nepakankamai.

Įdomiau ir tai, kad, esant nepakankamai valstybės paramai, turtingesni visuomenės sluoksniai patys kuria įvairių pagalbos mechanizmų. Vienas iš penkių islamo priesakų yra padėti skurstantiesiems. Galbūt todėl tiek labdaringos veiklos niekur nesu mačiusi. Iš nuolatos renkamų aukų yra statomos ligoninės, kur nemokamai gydomi neturintieji sveikatos draudimo, remiami našlaičių ar neįgalių vaikų priežiūros centrai, dalinamas maistas nepasiturinčioms šeimoms. Pažinau žmonių, kurie eina į kalėjimus ir išperka vyrus, ilgam laikui pasodintus už mažus nusikaltimus ir negalinčius išmaitinti savo šeimos, kas atitinkamai verčia jų žmonas griebtis prostitucijos ar sūnus imtis nelegalios veiklos (pvz., prekybos narkotikais).

Tokie vos keli mano pastebėjimai apie šalį, kuri dėl susipriešinusių politinių jėgų ir sensacijų ieškančios žiniasklaidos atrodo tokia tolima ir grėsminga, o vietinių žmonių dėka – tokia artima ir šilta. Iranas – ne tobula ir prieštaravimų kupina šalis, tačiau šilti ir mokantys gyvenimu džiaugtis jos gyventojai greitai priverčia svečią jaustis beveik kaip namie.