2011 09 27

bernardinai.lt

Bažnyčios žinios

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Tikėjimo mokymo kongregacijos aplinkraštis dėl nepilnamečių seksualinio išnaudojimo

Dokumentas lietuviškai publikuotas 2011 m. „Bažnyčios žiniose“ Nr. 10.

Aplinkraštis, skirtas padėti vyskupų konferencijoms parengti gaires, kaip elgtis tais atvejais,  kai nepilnamečiai  seksualiai išnaudojami dvasininkų

Tarp svarbių diecezinio vyskupo pareigų laiduotiti kinčiųjų bendrąjį gėrį ir  pirmiausia apsaugoti  vaikus bei jaunuolius yra priedermė tinkamai reaguoti į gali mus nepilnamečių seksualinio išnaudojimo, įvykdyto dvasininkų, atvejus.  Šitai reikalauja ir nustatyti tinkamas pagalbos tokio  piktnaudžiavimo  aukoms procedūras, ir ugdyti bažnytinę bendruomenę nepilnamečių apsaugos  aspektu.  Taip pat  pasirūpintina, kad  būtų taikoma su tai susijusi kanonų teisė paisant atitinkamų civilinės teisės nuostatų.

I. Bendrieji aspektai

a) Seksualinio išnaudojimo aukos

Bažnyčia per  vyskupo ar  jo delegato asmenį  privalo būti  pasirengusi išklausyti aukas bei jų šeimas  ir pasirūpinti pastoracine bei psichologine pagalba  joms. Apaštališkųjų kelionių metu popiežius Benediktas XVI savo pasirengimu susitikti su seksualinio išnaudojimo aukomis bei jas išklausyti pateikė itin  svarbų pavyzdį. Per tuos susitikimus Šventasis Tėvas kreipdavosi į aukas tais atjautos ir paguodos žodžiais, kuriuos randame jo pastoraciniame laiške Airijos  katalikams: „Jūs skausmingai kentėjote, ir aš tikrai apgailestauju. Žinau, kad niekas negali atitaisyti jums padarytos žalos. Jūsų pasitikėjimas buvo išduotas, orumas išniekintas.“

b) Nepilnamečių apsauga

Kai kuriose  šalyse  Bažnyčia savo  viduje  pradėjo  edukacines   prevencijos   programas,   turinčias   garantuoti nepilnamečiams  „saugias  erdves“.  Šiomis  programomis mėginama ir tėvams, ir pastoracijos bei mokyklų darbuotojams  padėti  atpažinti  seksualinio  išnaudojimo požymius ir imtis tinkamų priemonių. Minėtosios programos neretai sulaukė pripažinimo kaip modeliai, rodantys, kaip įmanoma veiksmingai apriboti nepilnamečių seksualinį išnaudojimą šiandienėje visuomenėje.

c) Būsimųjų  kunigų ir vienuolių ugdymas

Popiežius Jonas Paulius II 2002 m. pareiškė: „Kunigystėje ir vienuoliškajame gyvenime nėra vietos nė vienam, kuris galėtų daryti bloga jauniems žmonėms“ (Kreipimasis į Jungtinių Valstijų kardinolus, 3, 2002 m. balandžio 23 d.). Šiais žodžiais primenama ypatinga vyskupų, aukštesnio rango vyresniųjų ir būsimų kunigų bei vienuolių ugdytojų atsakomybė. Nurodymai, pateikti apaštališkajame paraginime Pastores dabo vobis, ir kompetentingų Šventojo Sosto dikasterijų instrukcijos tampa vis svarbesni siekiant tinkamai ištirti pašaukimus ir sveikai žmogiškai bei dvasiškai ugdyti kandidatus. Itin svarbu stengtis, kad kandidatai brangintų skaistumą ir celibatą, lygiai kaip ir dvasininkui tenkančią dvasinės tėvystės atsakomybę. Ugdymu taip pat laiduotina, kad kandidatai giliau susipažintų su Bažnyčios drausmine tvarka šioje srityje.  Konkretesni  nuostatai  gali būti  įtraukti  į kiekvienos  šalies  seminarijų  ir  ugdomųjų  namų  ugdymo programas, numatytas kiekvienos šalies, kiekvieno pašvęstojo gyvenimo instituto ir kiekvienos apaštališkojo gyvenimo draugijos Ratio institutionis sacerdotalis.

Be to,  ypatingas  dėmesys skirtinas privalomam keitimuisi informacija apie iš vienos seminarijos į kitą perkeliamą kandidatą  į kunigystę ar pašvęstąjį gyvenimą tarp skirtingų  vyskupijų ar tarp pašvęstojo gyvenimo institutų ir vyskupijų.

d) Parama  kunigams

1. Vyskupui tenka pareiga su visais savo kunigais elgtis kaip  tėvui ir  broliui.  Vyskupas ypatingą  dėmesį turi skirti nuolatiniam kunigų ugdymui, ypač pirmus kelerius metus po Šventimų, akcentuodamas maldos ir  tarpusavio paramos kunigiškosios  brolystės  dvasia svarbą. Kunigai privalo būti  gerai informuoti  apie žalą, kurią dvasininkas padaro seksualinio išnaudojimo aukoms,  ir apie nusikaltusiojo atsakomybę  kanonų ir civilinės teisės lygmeniu. Juos taip pat privalu išmokyti atpažinti galimo nepilnamečių išnaudojimo požymius, kad ir kas taip jų atžvilgiu elgtųsi.

2. Gavę pranešimų apie galimus seksualinio išnaudojimo atvejus, vyskupai privalo visomis išgalėmis paisyti kanonų ir civilinės teisės nuostatų, gerbdami visų pusių teises.

3. Kol neįrodyta  priešingai,  kaltinamo  dvasininko  atžvilgiu privalu laikytis nekaltumo prezumpcijos. Tačiau atsargumo dėlei, kol nepaaiškės, ar kaltinimai pagrįsti, vyskupas gali apriboti kaltinamo dvasininko tarnybos vykdymą. Paaiškėjus, kad dvasininkas apkaltintas nepagrįstai, būtina padaryti viską jo geram vardui atkurti.

e) Bendradarbiavimas su civiline valdžia

Nepilnamečių seksualinis išnaudojimas yra ne tik nusižengimas pagal kanonų teisę, bet ir nusikaltimas, už kurį civilinėje teisėje numatyta bausmė. Nors santykiai su civiline valdžia įvairiose šalyse skirtingi, su jos  institucijomis, kiekvienam paisant  savos kompetencijos, svarbu   bendradarbiauti.  Ypač  privalu  visada  laikytis civilinių įstatymų  nustatytos pareigos apie tokius nusikaltimus  pranešti atitinkamoms valdžios institucijoms, tačiau tai  būtina daryti niekada nepažeidžiant Atgailos sakramento forum internum. Toks bendradarbiavimas, žinoma, neapsiriboja  vien dvasininkų įvykdytais  išnaudojimo aktais,  bet  ir apima visus atvejus, susijusius su  pašvęstaisiais asmenimis  bei pasauliečiais, dirbančiais bažnytinėse struktūrose.

II. Glaustas kanonų teisės, susijusios su dvasininkų įvykdyto nepilnamečių seksualinio išnaudojimo nusižengimu, apibendrinimas

2001 m.  balandžio 30 d.  popiežius  Jonas  Paulius  II, paskelbęs  Motu proprio Sacramentorum  sanctitatis tutela [SST], seksualinį išnaudojimą, dvasininko įvykdytą jaunesnio negu 18 metų nepilnamečio atžvilgiu, įtraukė į delicta graviora, rezervuotų Tikėjimo mokymo kongregacijai, sąrašą. Motu proprio nuostatai galioja lotyniškųjų apeigų ir Rytų  Bažnyčių dvasininkams, diecezinei ir vienuoliškajai dvasininkijai.

2003 m.  popiežius  Jonas  Paulius  II tuometiniam Tikėjimo mokymo  kongregacijos prefektui   kardinolui Josephui Ratzingeriui  suteikė kelis ypatingus įgaliojimus siekiant  didesnio lankstumo  baudžiamuosiuose procesuose dėl šių delicta graviora. Atsirado galimybė surengti  administracinį  baudžiamąjį  procesą ar  itin  sunkiais atvejais prašyti atleisti iš dvasininkų luomo ex officio. Šie įgaliojimai  buvo įtraukti į popiežiaus Benedikto XVI 2010 m. gegužės  21 d. patvirtintą naują motu proprio redakciją. Naujose  normose nepilnamečių seksualinio  išnaudojimo atveju senaties terminas  yra 20 metų ir pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai aukai sukanka 18 metų. Ypatingais  atvejais Tikėjimo  mokymo kongregacija senatį gali panaikinti. Peržiūrėtame motu proprio  kaip  nusižengimas, kanoninės  teisės akimis, nedviprasmiškai apibrėžtas  pedofilinės pornografinės medžiagos pirkimas, turėjimas ir platinimas.

Už nepilnamečių seksualinio išnaudojimo atvejų tyrimą pirmiausia atsakingi vyskupai ir aukštesnio rango vyresnieji. Jei pranešimas  atrodo  pagrįstas, vyskupas, aukštesnio rango vyresnysis ar  jų  įgaliotinis privalo atlikti  preliminarų tyrimą pagal CIC kan. 1717, CCEO kan. 1468 ir SST str. 16.

Jei  kaltinimas pasirodo  įtikinamas, byla  perduotina Tikėjimo mokymo kongregacijai. Ją ištyrusi, Tikėjimo mokymo  kongregacija vyskupui ar  aukštesnio rango vyresniajam nurodys, kaip  elgtis  toliau.  Kartu ji pateiks  gaires,  kaip tinkamai garantuoti teisingą teismo procesą  kaltinamam  kunigui, gerbiant   jo  pamatinę teisę į gynybą, ir laiduoti Bažnyčios gerovę,  įskaitant aukų gerovę. Čia naudinga priminti, jog neterminuotai bausmei paskirti,  kaip antai, atleisti iš dvasininkų luomo, paprastai būtinas baudžiamasis teismo procesas. Kanonų teisė (plg. CIC kan. 1342) neleidžia ordinarams skirti  neterminuotų bausmių neteisminiais  dekretais. To siekdami, ordinarai privalo kreiptis  į Tikėjimo mokymo kongregaciją, kuriai tenka kompetencija priimti galutinį  nuosprendį dėl  dvasininko  kaltės ir  galimo netinkamumo  pastoracinei tarnybai  ir  paskirti  atitinkamą neterminuotą  bausmę (SST str. 21 § 2).

Kanoninės  priemonės,   taikomos dvasininkui,  kuris pripažintas kaltas dėl nepilnamečių seksualinio išnaudojimo, paprastai yra dvejopos:

1) priemonės,  apribojančios   viešosios  tarnybos  vykdymą visiškai arba bent tiek, kad dvasininkas visiškai neturėtų sąlyčio su nepilnamečiais; šias priemones gali lydėti baudžiamasis potvarkis (praeceptum poenale);

2) bažnytinės bausmės,  iš kurių didžiausia yra atleidimas iš dvasininkų luomo.

Kai kuriais  atvejais, paties dvasininko  prašymu,  pro bono Ecclesiae jis gali būti atleistas nuo dvasininkų luomo pareigų, įskaitant celibatą.

Preliminarus  tyrimas  ir  visas  procesas atliktini  gerbiant su tai  susijusių asmenų privatumą ir deramą dėmesį skiriant jų geram vardui.

Jei nėra rimtų priešingų motyvų, kaltinamas dvasininkas turėtų būti  informuojamas apie jam pateiktą  kaltinimą ir suteikta galimybė atsakyti į jį prieš bylą per duodant Tikėjimo mokymo  kongregacijai. Vyskupas ar aukštesnio  rango vyresnysis turėtų išmintingai nuspręsti, su kokia informacija kaltinamąjį  supažindinti preliminaraus tyrimo metu.

Vyskupui ar aukštesnio rango vyresniajam tenka pareiga rūpintis bendruoju gėriu nustatant,  kokių  CIC kan. 1722  ir  CCEO  kan. 1473  numatytų  atsargumo priemonių imtis. Remiantis SST str. 19, šių priemonių galima imtis užbaigus preliminarų tyrimą.

Galiausiai primintina: jei Vyskupų konferencija ketina paskelbti specialius nuostatus,  šie  daliniai  nuostatai, nepaisant  to,  kad būtinai turi būti patvirtinti Šventojo Sosto, laikytini ne visuotinės teisės pakaitu, bet  papildymu. Todėl šie daliniai nuostatai neturi prieštarauti nei CIC ir CCEO, nei Motu proprio Sacramentorum sanctitatis tutela  (2001  m.  balandžio 30  d.), peržiūrėtam

2010 m. gegužės  21 d. Vyskupų  konferencijai nusprendus išleisti saistančius nuostatus, į kompetentingas Romos kurijos dikasterijas būtina kreiptis  dėl recognitio.

III. Nurodymai ordinarams dėl procedūrų

Vyskupų konferencijos parengtos gairės turėtų suteikti dieceziniams vyskupams ir aukštesnio rango vyresniesiems nurodymus,  kaip elgtis  sužinojus apie gali mus nepilnamečių seksualinio išnaudojimo veiksmus, įvykdytus jų jurisdikcijoje esančių dvasininkų. Tokiose gairėse turėtų būti atsižvelgta į šiuos aspektus:

a) Sąvokos „nepilnamečių seksualinis  išnaudojimas“ vartosena  turėtų  sutapti su   SST  str.  6  apibrėžimu („Dvasininko nusižengimas šeštajam įsakymui su jaunesniu negu aštuoniolikos metų nepilnamečiu“) ir Tikėjimo mokymo kongregacijos aiškinimo praktika bei jurisprudencija, kartu atsižvelgiant į atitinkamos šalies civilinius įstatymus.

b) Asmuo, pranešęs apie nusižengimą, traktuotinas pagarbiai.  Tais  atvejais,  kai  seksualinis  išnaudojimas susijęs su nusižengimu Atgailos  sakramento  šventumui (SST str. 4), šis asmuo turi teisę reikalauti, kad jo vardas nebūtų pasakytas kaltinamam kunigui (SST str. 24).

c) Bažnytinė valdžia privalo įsipareigoti  pasiūlyti aukoms pastoracinę ir psichologinę pagalbą.

d) Kaltinimai nagrinėtini deramai gerbiant privatumo principą ir asmenų gerą reputaciją.

e) Jei nekliudo rimtos  priežastys, kaltinamas dvasininkas jau preliminaraus tyrimo metu  turėtų  būti  supažindintas  su kaltinimais ir jam suteikta galimybė į tai  atsakyti.

f) Kai kur numatyti konsultaciniai organai individualiems atvejams  patikrinti ir įvertinti neturėtų pakeisti kiekvieno vyskupo  įvertinimo ir potestas regiminis.

g) Gairėse atsižvelgtina į šalies, kurioje veikia Vyskupų konferencija, įstatymus, ypač tuos, kurie susiję su pareiga informuoti civilinę valdžią.

h) Visais drausminio ar baudžiamojo proceso etapais kaltinamam dvasininkui  garantuotinas teisingas ir pakankamas pragyvenimas.

i) Dvasininkui grįžti į viešąją  tarnybą  neleistina, jei tokia tarnyba  kelia pavojų nepilnamečiams ar piktina bendruomenę.

Pabaiga

Vyskupų konferencijos  parengtomis  gairėmis  siekiama  apsaugoti nepilnamečius ir  padėti  aukoms  rasti paramą ir  susitaikinimą. Be to,  jose  nurodytina,  kad pareiga užsiimti dvasininkų įvykdytais nepilnamečių seksualinio   išnaudojimo  nusižengimais  pirmiausia tenka dieceziniam vyskupui. Galiausiai gairės prisidės prie  kiekvienos Vyskupų  konferencijos vieningo požiūrio, padedančio geriau suderinti pavienių vyskupų pastangas apsaugoti nepilnamečius.

Roma, Tikėjimo mokymo kongregacijas būstinė, 2011 m. gegužės 3 d.

Kardinolas William Levada, Prefektas

Luis F. Ladaria SJ Titulinis Tibikos arkivyskupas, Sekretorius