Gerai, kad Janas Bułhakas to nemato

J. Bułhako akyse ir istorinėje atmintyje Vilnius iš didelio kaimo virto miestu, paveldėjęs ir išsaugojęs pirmapradę kelių ir takelių raizgalynę. Gėrėdamasis Vilniaus peizažu, jis su nostalgija prisimena tai, kas jame buvo sunaikinta. Istorija kartojasi, ir dabar mes taip pat gailime prarasto ir prarandamo Vilniaus, ir džiaugiamės dar likusiu „suoliuku po liepa“ kokiame nors Bernardinų skersgatvio kiemelyje. Miesto kaitos mastas ir greitis nesulyginami su ta kaita, kurią stebėjo J. Bułhakas. Ačiū Dievui, kad jam neteko pamatyti daugiaaukščių stiklo blokų ir bokštų dešiniajame Neries krante, kur lyg vieniša amžinoji ugnis vis dar šviečia gelsvi Šv. Rapolo bažnyčios ir vienuolyno mūrai.

Šitie stiklo blokai užgriuvo taip staigiai ir visuotinai lyg kokia stichinė nelaimė. Realistai ir „moderniosios“ architektūros plėtros šalininkai gali pasakyti, jog istorija kartojasi kylančia spirale, ir mes dabar norime išsaugoti tai, kas J. Bułhako akimis gal taip pat buvo modernu ir nepriimtina. Ir būtų iš dalies teisūs, jeigu miestą traktuotume tik kaip atskirų jo elementų samplaiką.

et miestas, toks kaip Vilnius, ne vien mūrai, svarbiausia dar išlikusi, šiek tiek rusenanti jo dvasia, kurią pajausime ankstyvą rudens rytą išėję paklaidžioti tuščiomis Senamiesčio gatvėmis. Ir tada gal pajausime Vilniaus dvasią, tą, kurią jautė Janas Bułhakas: „Vilnius niekur neskuba ir nešurmuliuoja, neatsižada amžinų vertybių, besivaikydamas greitai išnykstančių blizgučių. Čia galima neskubant, ramiai pastovėti Bokšto gatvelės staigiame posūkyje ir pasigrožėti vingiuota, iškylančia ir staiga nusileidžiančia raudonai žalia Užupio panorama ar šaunančiais aukštyn vilniškiais Hradčanais – puikiais Misionierių bažnyčios strėliškais bokštais. Galima stabtelėti skersgatvių sankryžose ir gėrėtis Dominikonų ar Visų Šventųjų bažnyčių siluetais, tarsi specialiai sukurtais senovinės graviūros papildymui.“

Kita epocha, tačiau ir šiandien 1996 metų Europos urbanistikos chartijos postulatai apie automobilius, naikinančius miestą, ir apie būtinybę saugoti medžius, žaliuosius miesto plaučius, gali būti skaitomi kaip atgarsis 1936 metais atspausdintų Jano Bułhako minčių: „Miestas priverčia žmones gyventi susigrūdus, lipant vienas kitam ant kulnų, kiekvieną akimirką nuodija minios pojūtis, atitolina nuo žemės ir dangaus, medžių ir vandenų, oro ir erdvės. Jis užmuša sveiko gyvenimo gamtoje supratimą, pagimdo buką abejingumą ir panieką viskam, kas nėra pasipelnymo šaltinis. Štai kodėl aplinkos formuojamas miestiečių charakteris pasidaro kietas, nervingas ir sugniuždytas.

O Vilnius? Kaip jis formuoja žmogų? Vilnius neuždengia žemės daugiaaukščių kvartalų ir betoninių šarvų akmeniniu apvalkalu. Jis tik bando, ir tai nesėkmingai, pridengti motiną žemę netašytų lauko akmenų grindiniu, tarp kurių prasikalusi žolė paneigia miesto pretenzijas būti solidžia sostine. Vilnius išsidriekęs atviruose gausiai apaugusios žemės plotuose, kurių, nepaisant visų pastangų, nepajėgia sunaikinti municipaliteto tėvai.“

Vėlesnieji XX a. antrosios pusės ir dabartiniai miesto „tėvai“, Vilnių matantys kaip megapolį, asfaltuodami ir „poliruodami“ gatvių grindinį pasiekė daugiau, ypač sėkmingai aukštino ir betonavo ne tik senojo Vilniaus prieigas, įstatymu skrodę Senamiesčio vizualiosios apsaugos zoną – dešinįjį Neries krantą Šnipiškėse, bet ir patį Senamiestį. Įspūdingos Vilniaus panoramos, kad ir iš kur atvažiuotų į Vilnių keleivis, džiuginusios jį savo grožiu, ilgainiui tapo užgožtos, sunaikintos. Ir ypač gražiausias jau minėtas Vilniaus vaizdas, atsiverdavęs atvažiuojančiam Ukmergės gatve. Kas jo neprisimena, gali pasikliauti Jano Bulhako akimis:

„Aprėpti žvilgsniu visą Vilnių galime tik iš šiaurinės pusės, ties Saltoniškėmis pasukę iš Ukmergės kelio prie ovalių Šeškinės kalvų. Vakaro šviesoje nuo kalvų terasų atsiveria nuostabiausias vaizdas, tarsi iš XVIII amžiaus graviūros ar akvarelės.“

Janas Bułhakas apgailėjo ir išdegintą pušyną Žvėryne, iškirstas ąžuolų giraites prie Rasų, sunaikintus profesorių Jundzilą ir poetą Mickevičių menančius topolius, bet Vilnius, „iškęsdamas tą pamotės globą, žydi kaip puiki sodyba ir šakų šnarėjimu bei sužėlusiu lauko keliuku džiugina praeivį.“ Tokių lauko keliukų dar galime rasti Pavilnių ir Vingio parke, ar kopdami į Trijų kryžių kalną, Karoliniškių šlaitus, ar eidami ūksmingais takais Žvėryno Neries pakrante, kur dar yra kvepiančių laukinių pievų. Nesiūlau Vilniuje atgaivinti kaimą su ožkomis, tačiau kaip gera išlipus iš  troleibuso Konstitucijos prospekte po penkių minučių pajausti po kojomis minkštą žemę ir uosti svaigų barkūno kvapą. Nežinau, ar tai energingojo mero ranka, ar Europos krepšinio čempionatas, bet netgi benamių pamėgtos Neries pakrantės šabakštynas tarp pėsčiųjų tilto ir Kazachų ambasados išvalytas nuo šiukšlių tapo jaukus.