Romualdas Rakauskas. Fotovi(t)ražai: Ateiviai iš laimingųjų planetos

Galima pradėti įprastai, kad mūsų rankose jau dešimtasis metraštis „Lietuvos spaudos fotografija’11“ (Lietuvos spaudos fotografų klubas. Vilnius, 2011) ir su sukaktuviniu pakilumu nuosekliai keliauti per vienuolika nuolatinių temų. Arba pradėti nuo pabaigos ir pažvelgti, kaip ten švyti pagrindinė fotožurnalistikos viršukalnė – reportažas.

Kažkodėl „alpinistinė“ trauka stipresnė. Gal dėl menine darbų jėga ryškiai išsiskiriančio Algimanto Aleksandravičiaus fotografinio pasakojimo „neGalios nePaliesti“ (kaip išradingai sužaista didžiosiomis raidėmis!), kuris tarptautinės komisijos pelnytai paskelbtas temos nugalėtoju.

Pasaulinė fotografija nuolat pasinaudoja skaudžia neįgaliųjų lemtimi. O Algimanto kūrybos kelyje tai jau antras sėkmingas stabtelėjimas šioje dramatiškų atšvaitų ir netikėtų siužetų gausioje temoje. Nežinia, ar jis, ar projektą inicijavęs labdaros ir paramos fondas „Algojimas“ sugalvojo šį reklamiškai išvaizdų sprendimą – neįgalius vaikus suvesti su Lietuvos įžymybėmis. Aišku, mažajam nelaimėliui užuojautą galėtų išreikšti ir eiliniai žmonės. Tai gal net tikroviškiau atrodytų, bet geidžiamo reklaminio smūgio neliktų. Tik Donato Banionio ar Lino Kleizos šlovės spindesys garantuoja projekto sėkmę.

Algimantas Aleksandravičius

Nors ir paradoksaliai skamba – suvaidintas reportažas, bet tegu žurnalistikos teoretikai pasiaiškina žanrų grynumo problemas, o mes pasmalsaukime, kaipgi sekėsi save vaidinti įžymybėms. Arčiausiai tikroviškumo kunigo Ričardo Doveikos ir mums nesuvokiamame dvasiniame būvyje klajojančio Algiuko fotografija. Renesansiškai paveiksliškoje Šešuolėlių dvaro aplinkoje tiksliai sudėliotos net antraplanės detalės. Jos visos labai svarbios ir daugiakalbės, padedančios sukurti idealios kompozicijos bei šventos akimirkos išsipildymą, vainikuojamą natūraliu, globėjišku kunigo nuoširdumu, kuriuo negali netikėti. Tikiu Andriaus Mamontovo ir Mykolo nuotaikingu muzikavimu, tobulu balerūno Nerijaus Juškos skrydžiu virš apžavėtos Jekaterinos, Žydrūno Savicko ir Igno vyrišku pasižaidimu svarmenimis. Vytauto V. Landsbergio bendravimo dirbtinumą gelbsti invalido vežimaityje sėdinčio Izidoriaus džiūgaujantis krykštavimas pajutus švelnų ir supratingą arklio pabučiavimą.

Tarsi savo teatrinėje scenoje Oskaras Koršunovas profesionaliai tiksliai vaidina rūpestingai atjaučiantį nepavydėtiną neįgaliųjų dalią. Tik Algimantas galėjo sugalvoti tokį sudėtingą siužetą ir dar įkalbėti savo gerą bičiulį Alfredą Bumblauską nepatogiai atsigulti ant grindų ir čia patiesto žemėlapio, taip su Darmontu pažaisti kelionę per vaikui nesuvokiamus pasaulius.

Įdomiausia, kad mažiesiems aktorėliams kartais pavyksta nustelbti net patyrusius grandus. Tyru vaikišku nuoširdumu Auktumas dvasingai reaguoja į D. Banionio bendravimo pastangas ir tampa šios fotografijos pagrindiniu herojumi. Legendinio aktoriaus išraiškingumui tikriausiai pritrūko turtingesnės aplinkos ar netikėto Algimanto fantazijos posūkio. Jeigu maestro būtų įkomponuotas į efektingą muilo burbulų pūtimo sceną, kurioje lyg atminimui abejingai pozuoja Šešuolėlių dvaro savininkas Raimundas Petrauskas, turėtume unikalų kadrą, tarsi paimtą iš naujai filmuojamo „Soliaris 2“…

„Džiugu, kad visuomenėje gerbiami ir daugeliui pažįstami asmenys nebijo neįgaliųjų vaikų, nuoširdžiai dovanoja jiems savo dėmesį“, – toks tekstinis įprasminimas lydi Algimanto nufotografuotą temą. Garsenybių šlovė susilygino su skaudžia negalia? O gal šlovės spindesys sušvelnino negalios beviltiškumą? Bet visą laiką įkyriai kirba abejonė, ar vienkartiniu ateivių iš laimingųjų planetos atjautos pavaidinimu pasiekiami didieji žmogiškumo tikslai. O gal kaip tik tokie projektai pajėgūs sustabdyti susvetimėjimo keliu žingsniuojančią visuomenę?

Martynas Sirusas. (adfoto.lt). ,,Akimirka iš konkurso ,,Mis Lietuva 2010“

A. Aleksandravičiaus meninio talento šešėlyje likę tikrieji reportažai atrodo kasdieniškai susmulkėję ir buitiškai menkaverčiai. Jau tradicine metraščio publikacija tampa pavasarinis pamario potvynis (Rolandas Žalgevičius), kuriame fotografai nesuranda naujų netikėtumų. Visą Lietuvą sukrėtusio Labanoro bažnyčios gaisro pasekmes fotografavo Vidmantas Balkūnas. Poetiškiausias jo pastebėjimas – sniege besimėtantis apdegęs gaidų puslapis, o žurnalistiškiausias – lauke nuo šlapdribos lietsargiu prisidengęs, išpažinčiaujantis kunigas. Gal kas nors įspūdingiau nufotografavo šiųmetį bažnyčios atstatymą?

Aktualaus reportažo prizu galėjo būti pagerbtas Saulius Žiūra, Europos krepšinio čempionatui sukūręs savotišką fotohimną. Neįtikėtinai plati krepšinio lentų geografija – nuo pavasarinio potvynio, rudeninių lapų „tritaškių“ iki sniego pusnyse įklimpusių bei fotogeniškai apledėjusių – prilygsta išsamiai studijai, patvirtinančiai neginčijamą tiesą, kad Lietuva yra ir visada bus krepšinio šalis. Kažin ar čempioniškoje Ispanijoje irgi taip pat kiekviename kieme bumbsi kamuoliai?

Vytauto Didžiojo legendos atgaivinimas ir žemaitukų pagirdymas Juodojoje jūroje valdiškai įformintas kaip „tarptautinis socialinis-edukacinis projektas, skirtas naujai įtvirtinti istorines Lietuvos šaknis ir suvokti jų reikšmę Europos mastu“. Tą „šaknų įtvirtinimą“ fotografavo Vladas Ščiavinskas.

Trisdešimt aštuonias paras drauge su devyniais raiteliais 2000 km nukeliavo. Aišku, ne ant kieto balno, o patogiame automobilyje, ir iš keleto, gal net keliolikos tūkstančių kadrų matome tik dvi išskirtines fotografijas: po Juodosios jūros baltą smėliuką smagiai besivoliojantį jau pagirdytą žemaituką (antrame plane ir populiarusis Alšis šmėžuoja) ir kažkodėl į portretų skyrių negrįžtamai nukeltą jaukiai draugingą raitelio pietavimą, kur žirgas siekia iš lėkštės paragauti skaniųjų barščių. Keista, kad tokioje žanrinėje fotografijoje metraščio sudarytojai sugebėjo įžvelgti portretą.

Kitos reportažo nuotraukos tvarkingai informatyvios ir dokumentiškai vertingos. O kur meninis žybtelėjimas? Štai kaip A. Aleksandravičius mus išpaikino…

Antrąjį „Auksinį kadrą“ Algimantas pelnė už O. Koršunovo portretą, nufotografuotą tame pačiame Šešuolėlių dvare. Tik vietoje neįgalios Augustės greta režisieriaus stūkso bronzinis vyrukas su nukirsta ir rankose iškelta savo galva. Daugiaprasmė bei giliamintė skulptūra idealiai atitinka, o gal net pratęsia O. Koršunovo mąslią gelmę ir papildo turtingą fotografijos dramaturgiją.

Ramūnas Danisevičius („Lietuvos rytas“)

Sukaupusios maksimalią šlovės kondiciją garsenybės visada nukonkuruoja meniškai lygiavertę ar net pranašesnę fotografiją su eilinio piliečio atvaizdu. Šįsyk panašiai nutiko Ramūno Danisevičiaus portretuojamam šiuolaikiškam jaunuoliui su antakyje įvertu sidabriniu auskaru. Tobulas natūralumas, nuoširdus dvasinis atvirumas, atrodo, kad ne Ramūnas, o tu seniai ir artimai pažįsti tą vaikiną. Ir parašas gerai talkina subtiliai nuotaikai: „Siauroje senamiesčio gatvelėje sutikau bičiulį. Padariau jo portretą. Kas žino, kada dar susitiksim.“

Techniniai triukai buvo įteisinti tik reklaminės fotografijos temoje „Spindesys“, bet dabar tarp portretų matome „baltą varną“ – Svetlanos Baturos dviguba ekspozicija sujungtą modernaus šokio sceną ir kažkurio miesto fone atminimui pozuojančio skrybėlėto jaunikaičio pasistovėjimą. Jeigu šis ne itin didelės meninės vertės eskizas būtų „Spindesyje“, praverstume net nestabtelėję. Bet kai tarp žurnalistiškai tvirtų Pauliaus Lileikio „Operacijos“ ir Augusto Didžgalvio „Juozo Statkevičiaus“ kaip lygiavertis bando įsiterpti toks mėgėjiškas „netyčiukas“, kai per klaidą antrą sykį išfotografuojama ta pati juosta, nustembi ir suabejoji sudarytojų profesiniu reiklumu.

Kadangi „Spindesyje“ leidžiama kvailioti, kiek tik išgali, Algio Kriščiūno profesionaliai suvaidinta erotinių orgijų scena „Nukryžiuotasis miške“ galėjo pelnyti ir „Auksinį kadrą“, nes tokio nepridengto erotinio akibrokšto mūsų žurnalistikoje dar nebuvo. Kažkur pradingus nuolat „spindėjusiam“ Tomui Kauneckui, jo vietą tvirtai užėmė A. Kriščiūnas. Nors temos nugalėtoja už makabriškai tikrovišką pasaką tapo Viktorija Vaišvilaitė-Skirutienė, neabejotinas šios temos favoritas yra beribių fantazijų vulkanas A. Kriščiūnas (metraštyje spausdinami dar trys jo ypatingo techninio sudėtingumo darbai).

Inga Juodytė („Vilniaus diena“)

Kas dar prašosi būti pastebėtas? Su diplomatiška tyla apeikime silpniausią metraščio temą „Diplomatija“. „Naujienose“ išsiskiria Ingos Juodytės fotografijos iš seksualinių mažumų triukšmelio Vilniuje. „Auksiniu kadru“ apdovanotas gražia spalvine estetika ir elegantiška kompozicija išsiskiriantis etiudas. Gaila, kad tarptautinį žiuri užhipnotizavo spalvinga žaismė ir nepelnytai liko nuskriausta žurnalistiškiausia Ingos fotografija, kur Petras Gražulis tarsi įgudęs penkiakovininkas šuoliuoja per apsauginę tvorelę. Panašų kliūčių įveikimo metodą P. Gražulis dažnai naudoja ir Seimo diskusijose.

Iš visų į metraštį patekusių fotografijų kolegos išrinko smagų Valdo Kopūsto sugretinimą: policininkų, demonstrantų drausmintojų rikiuotę ir darniai gatve žingsniuojančią ančiukų šeimyną. Ne naujas, bet žavus siužetukas. Tik tenka spėlioti, kuriame Europos mieste jis nufotografuotas. Žurnalistiškų naujienų skyriuje norėtųsi informatyvių parašų, o sudarytojai kažkodėl vis stengiasi esmę uždengti literatūriškomis miglomis. Štai kaip sudėtingai užkoduota Erlendo Bartulio nuotrauka tikriausiai iš pernykščių Garliavos konfliktų: „Kai koliziškai susikerta nuomonės, teisinė norma privalo išlaikyti naują egzaminą. Jis vis dar laikomas.“ O žiūrovui ne egzaminai rūpi, o kur ir kas čia vyksta.

Viktorija Vaišvilaitė-Skirutienė (w-photography.com)

„Gyvenimas“ šiemet išvengė ankstesniuose metraščiuose žiūrovus šiurpinusių skurdo vaizdų. Gerai būtų, kad šitaip iš tiesų gyventume ir šeimynines šventes taip gražiai švęstume, kaip nufotografavo V. Vaišvilaitė-Skirutienė. Šis apibendrintas įvairiaamžių žmonių charakterių ir bendravimo situacijų turtingumu fotoapsakymui prilygstantis darbas pelnytai tapo temos nugalėtoju ir autorei atnešė antrąjį „Auksinį kadrą“. Tik parašų gamybos cechas vėl savitą literatūrinį mezginį nunėrė: „Vertikalės, horizontalės, įstrižainės. Veidai, figūros, žmonės. Gyvenimiški paveikslai – it painios dėlionės.“ Kažin kaip fotografijų autoriai žiūri į tokias „painias dėliones“ ir kaip anglakalbiams svetimšaliams suprasti tokius „informatyvius“ paaiškinimus.

Pasirodo, gyvenimą geriausiai fotografuoja moterys, nes šiame skyriuje dar matome Zitos Stankevičienės iš šaldiklio dugno broilerius traukiančios darbininkės pagirtinai tikrovišką nuotrauką.

„Pramogose“ norėtųsi išskirti Redos Mickevičiūtės alegoriškai filosofišką J. Statkevičiaus fotografiją, kurią dizainerė Ramybė Glinskytė panaudojo metraščio viršelyje. Apdovanojimo vertas darbas.

Nemalonu žvelgti į purve besimaudančią porelę, bet Petro Malūko nuotrauka iš kasmetinio tarptautinio muzikos festivalio Norviliškėse „Be2gether“ neabejotinai gera. Tik keista, kodėl ten purvas ir muzika taip susijungia.

Nežinia, kaip metraščio sudarytojai atskiria ribą tarp kultūros ir pramogų. Puiki Šarūno Mažeikos fotografija iš TV3 projekto „Chorų karai“, kurioje pralaimėjusio Panevėžio choro vadovė Vilija Pilibaitytė-Mia nuoširdžiausiai pasikūkčiodama verkia ant vedėjo Vytauto Šapranausko peties, galėjo pretenduoti tapti „Kultūros“ temos nugalėtoja. O ten „Auksinį kadrą“ pelnė Tomas Lukšys už moderniojo meno parodoje ant minkštasuolių prigulusį ir akivaizdžiai nuobodžiaujantį mažąjį žiūrovą. Tokia įtaigi fotografija pajėgi suskambėti ir publicistiškai, jeigu kalba pakryptų apie visuomenės požiūrį į ŠMC modernizmus.

Tikriausiai taip pat už publicistinę aktualiją „Sporto“ temoje A. Aleksandravičiui atiteko trečiasis auksas. Iš oro baliono nufotografuotos futbolo rungtynės purvynuose paskendusioje pavasarinėje aikštėje skamba itin aktualiai ir išvaizdžiai, ypač po visoje Europoje mus išgarsinusių arimus primenančių stadionų.

Alfredas Pliadis (KAM)

„Kariuomenės“ temoje kaip visada sėkmingai „kariauja“ Alfredas Pliadis, šįsyk apdovanotas už naktinių pratybų pasišaudymus. Nors gerokai įdomesnė ir naujoviškesnė jo fotografija iš JAV karių pratybų „Kardo kirtis“ Adaži poligone, kur pro grėsmingai ginkluotus karius kasdieniškai ramiai dviratį stumiasi besišypsantis latvis. Subtilus vyriškų žaidimų apibendrinimas.

„Gamta ir jos apsauga“ vis stengiasi nustebinti puošniai išsidabinusiais paukščiais. Nors šįsyk čia karaliauja vanagai. Temos nugalėtoju tapo Eugenijus Kavaliauskas, įspūdingai nufotografavęs vištvanagių peštynes. Reta grobio perdavimo akimirka pradžiugino ir Kęstutis Čepėnas. Keista, bet nestebino tos sudėtingai pagaunamos akimirkos. Nustebina paprastumas. R. Danisevičius nufotografavo gausiu sniegu užverstą automobilį, o iš to balto kupsto kyšo du atlenkti juodi valytuvai. Nuostabus minietiudas, atgaivinantis intensyviai informatyvios žmonių ir įvykių gausos nualintą dvasią. Ne veltui amžina išmintis byloja, kad paprastume slypi didžiausios vertybės. Kadangi ir taip per daug „Auksinių kadrų“ devalvavome, šįsyk reikšmingai patylėkime…