Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Darbo atidėliojimas – tinginystė ar… simptomas?

Tekstas skelbtas žurnale šeimai „Artuma“, 2011 m. Nr. 9

Dalis skaitytojų, padėję ranką ant širdies, prisipažintų, kad turi ydą – atidėlioja konkretų darbą paskutinei minutei. Tai tie žmonės, kurie studijuodami universitete kursinį darbą prisėsdavo rašyti likus vos kelioms paroms iki jo atidavimo termino, tai tie, kurie prieš ilgą kelionę pradeda krautis lagaminą likus kelioms valandoms iki išvykimo ir pan. Atrodytų, buvo pakankamai laiko tai padaryti kur kas anksčiau, be streso ir nervų, tačiau ne! Kažkokia jėga lyg trukdo tuo užsiimti laiku… Vieni tai įvardija kaip tinginystę, kiti – kaip ydą, su kuria kiekvieną sykį pasižada kovoti ir jos nebekartoti (deja, dažniausiai tai nepadeda ir yda būna kartojama metų metus), dar kiti, nesukdami sau galvos, elgiasi taip, kaip įpratę…

Tad kyla klausimas, kodėl kai kurie žmonės, veikdami prieš sveiką protą ir savo valią (juk kai kurie jų nuoširdžiai norėtų atsikratyti tokio nemalonaus įpročio), linkę atidėlioti darbus ir svarbių reikalų tvarkymą paskutinei minutei? Ar yra išeitis?

Atidėti nereiškia išspręsti

Reikia pripažinti, kad žmonių, linkusių tempti laiką ir atidėlioti svarbius darbus rytdienai, yra daug daugiau, nei priimta manyti. Psichologijoje šiam reiškiniui pavadinti jau 1977 m. buvo sukurtas terminas prokrastinacija. Pasirodo, tai labai rimta, visame pasaulyje paplitusi problema.

Kai kurių apklausų duomenimis, darbus linkę atidėti 80 proc. moksleivių ir studentų bei apie 20 proc. darbuotojų, ir šie skaičiai nuolatos auga. Akivaizdu, kad mūsų darbinėje aplinkoje daugėja dalykų, kurie mus blaško ir trukdo susikaupti (internetas, kompiuteriniai žaidimai, mobilusis telefonas, televizija ir t. t.). Taigi moksliniai tyrimai atliekami šiai problemai analizuoti ir įveikti, jų duomenis skelbia moksliniai žurnalai, rašomi ne tik populiarūs straipsniai, bet ir mokslinės monografijos. Kai kurie mokslininkai yra paskaičiavę, kad darbuotojų polinkis atidėlioti darbus rytdienai kainuoja JAV ekonomikai milijardus dolerių. Panašiai yra ir kitose šalyse. Tokio darbo „stiliaus“ padariniai atsiliepia ir pačiam žmogui: tai įvairios nuobaudos dėl laiku neatlikto darbo, pašlijusi reputacija (juk dažnai vieno darbuotojo darbo rezultatai yra susiję su kitų žmonių darbu), kenčia darbo kokybė, patiriamas stresas, kad nespėsi, „pavesi“ kitus, atsiranda kaltės jausmas, sąžinės graužatis ir t. t.

Viename JAV universitete atlikti tyrimai (dalyvavo 374 žmonės) parodė, kad tie studentai, kurie namų užduočių atlikimą linkę atidėlioti paskutinei dienai, yra silpnesnės fizinės sveikatos – jie prasčiau maitinosi, mažiau miegojo, daugiau rūkė ir vartojo alkoholinių gėrimų. Pasirodo, kad darbo atidėjimas rytdienai, nors ir suteikia tam tikrą palengvėjimą, problemos sprendimą apsunkina. Laikas, kuris galėtų būti panaudotas darbui atlikti, yra atiduodamas kitiems užsiėmimams, dažniausiai kur kas malonesniems, tačiau mažiau reikšmingiems. Kaip tai įvyksta?

Atidėliojimo pateisinimas

Kai kurie žmonės taip stengiasi išsisukti nuo darbo atlikimo, kad sugalvoja aibes priežasčių, kodėl jie šiandien to daryti negali. Paminėsime dažniausiai pasitaikančias.

• Kai jūs susiduriate su kažkokiu nemaloniu, nuobodžiu darbu, „pabėgate“ nuo jo, „persijungdami“ į kitą – lengvesnį, bet ne tokį svarbų užsiėmimą. Reikia pradėti rašyti referatą? Bet mano automobilis jau senokai buvo valytas, tad kaip aš ryt važiuosiu tokiu purvinu į paskaitas? Ne, pirmiausia man reikia jį iš pagrindų nuvalyti…

• Užduotis atrodo labai sudėtinga, todėl nusprendžiate, kad jai reikia „subręsti“ arba atlikti didesnį parengiamąjį darbą, pvz.: straipsniui surinkti daugiau medžiagos ar padaryti papildomą tyrimą ir pan.

• Jūs sakote sau: „Aš noriu šį darbą atlikti, tačiau turėtų būti koks nors paprastesnis būdas… Tiesiog dar turiu apie tai pagalvoti…“

Asmens savybės ir išorinės aplinkybės

Tačiau labai dažnai polinkis atidėlioti darbą rytdienai yra tik kitų psichologinių problemų simptomas. Todėl nesusipažinus su jomis ir jų neįveikus, sunku būtų pakeisti šį nepageidaujamą elgesį. Asmeninių savybių ugdymas susijęs su kiekvieno mūsų vaikystėje patirtu auklėjimu. Gali būti, kad žmogui trūksta pasitikėjimo savimi ir ryžtingumo. Tėvai vaikystėje jo veiklos rezultatams taikė labai aukštus kriterijus, taip skatindami siekti tobulybės. Kadangi jos pasiekti dažniausiai neįmanoma net ir labai gabiam bei uoliam vaikui, tėvai likdavo nuolat juo nepatenkinti, o jis pats tapo perfekcionistu. Kitaip sakant, jau suaugęs toks žmogus iš anksto abejoja darbo sėkme (ji jam yra tobulai atliktas darbas) ir jį atidėdamas bent laikinai išvengia susidūrimo su tariamu savo paties bejėgiškumu.

Kita vertus, tie žmonės, kurie augo labai griežtos tėvų kontrolės sąlygomis, vėliau „apdovanoja“ save galimybe atvirai protestuoti prieš bet kokias taisykles ir išorinius reikalavimus. Taip jie pasijunta suaugusiais ir savo pačių gyvenimo autoriais. Kitas kraštutinumas, kai žmogus vaikystėje buvo labai lepinamas ir galėdavo daryti tik tai, kas jam būdavo įdomu ar malonu.

Viename seminare pradinukų mamos klausė manęs, ką daryti, kad jų vaikams būtų įdomu ir malonu ruošti namų darbus. Į jų klausimą atsakiau paprastu klausimu: „O kam iš čia esančių buvo įdomu tai daryti? Namų darbų ruošimas – ne ta veikla, kurioje reikėtų ieškoti malonumo ar įdomumo. Tiesiog namų užduotis reikėdavo atlikti ir tiek.“

Sugebėjimas paklusti žodžiui „reikia“ yra labai vertinga savybė, kuria remiasi savidrausmė, o tai reiškia – tolesnio gyvenimo sėkmė. Su šia savybe labai glaudžiai susijusi ir kita žmogaus ypatybė – gebėjimas planuoti ir racionaliai panaudoti laiką. Daugybė žmonių nesugeba skirti svarbiausių darbų nuo mažiau svarbių. Todėl jie dažnai aukoja savo laiką ne pirmo būtinumo darbams. Kai kurie asmenys sugeba gerai susiplanuoti laiką, paskirstyti darbus, juos net surašyti savo darbo kalendoriuje, bet pristinga valios tuos planus įgyvendinti. Ir čia jiems koją pakiša nepamatuotas optimizmas. Tikriausiai ne vienas esame patyrę, kad mintyse įvertintas darbo pobūdis ir jam paskirtas laikas labai stipriai skiriasi nuo to, kiek iš tikrųjų tas darbas užtrunka. Todėl planuojant darbus į tai reikia atsižvelgti.

Būtina paminėti dar kelis svarbius dalykus, susijusius su polinkiu atidėlioti darbą. Vienas iš jų – nuovargis. Mes lengvai atpažįstame fizinį nuovargį – skauda raumenis, nėra fizinių jėgų, traukia miegas ir pan. Tuo tarpu psichologinis nuovargis reiškiasi ne taip akivaizdžiai. Kai kas net neįsivaizduoja, kad ir galva reikalauja poilsio. O jis būtinas, antraip protinį darbą dirbantis žmogus pervargsta psichologiškai ir šį nuovargį atspindi sumažėjęs darbingumas ir nuolatinis atidėliojimas.

Visos išvardytos aplinkybės ir savybės gali būti įveikiamos, jei pripažinsime jų žalingumą ir pasiryšime jas šalinti. Tačiau yra dar vienas dalykas, kuris verčia žmogų atidėlioti darbą ir su kuriuo kovoti labai sunku – tai darbo beprasmiškumo suvokimas. Beprasmis darbas pats sunkiausias. Kartai tokiu darbu žmonės save taip iškamuoja, kad išsekę kreipiasi psichologinės pagalbos. Dažniausiai jie būna išsilavinę, aukštesnio nei vidutinio intelekto, pasirinkę nekvalifikuotą arba jų įsitikinimams prieštaraujantį darbą (pvz., kokio nors produkto ar paslaugos, kurio kokybe ar reikalingumu abejoja, pardavimą). Kartais taip atsitinka žmonėms, kuriems sunku atrasti prasmę.

Kaip tai įveikti?

Jei darbo atidėliojimą siejate su tinginyste, tai visai ne problema, ypač tiems, kurie čia problemos ir nemato. Aplinkiniams turėti reikalų su tokiu žmogumi yra labai sunku, nes jis nuolat trikdo darbo ritmą, dažnai „paveda“ ir t. t. Pakeisti tokio žmogaus neįmanoma. Todėl reikia apsispręsti – arba liautis toleravus tokį jo elgesį (pvz., įspėti, kad bus nutraukta darbo sutartis, ir tai padaryti, jei įspėjimas nepadėjo) arba planuoti ir paskirstyti darbus taip, kad jo vėlavimas turėtų kuo lengvesnių padarinių. Jei perskaitę šį tekstą supratote, kad darbo atidėliojimas yra asmeninių psichologinių problemų simptomas, tai galite rinktis – ar ir toliau save kamuoti atidėliojant darbus rytdienai, ar pasistengti tas problemas įveikti. Tam padėtų keli būdai.

1. Jei nematote darbo prasmės – būtina keisti darbą arba… atrasti jo prasmę. Pavyzdžiui, šiandien darbo rinka tokia, kad lengvai susirasti įdomų ir tinkamą darbą yra gana sunku (tai nereiškia, kad to daryti nereikia). Todėl žmogus gali sau pasakyti: „Aš kol kas neturiu geresnio pasirinkimo, o man būtini pinigai pragyventi. Todėl aš dabar dirbu tik tam, kad išgyvenčiau.“ Tai tikrai ne tik padės, bet ir paskatins aktyviau ieškoti sau įdomesnio ir prasmingesnio darbo.

2. Būkite sąžiningas sau. Kai tik sugalvojate kokią nors priežastį, pateisinančią darbo atidėliojimą, sakykite sau: „Stop!“. Demaskuokite save.

3. Jei supratote, kad jums nepakanka laiko valdymo ir planavimo įgūdžių, jei trūksta savidrausmės ar esate nepakankamai pasitikintis savimi, jei vaikystėje patyrėte per didelę tėvų kontrolę ar tapote perfekcionistu ir pan., galite užsirašyti į seminarą ir lankyti užsiėmimus, skirtus būtent šioms psichologinėms problemoms įveikti. Arba dar paprasčiau – susirasti tam skirtos literatūros ir ten pateiktas rekomendacijas siekti pritaikyti savo gyvenime. Jei nelabai sektųsi (o taip irgi būna) – kreiptis į psichologą profesionalios pagalbos. Kaip rodo gyvenimo patirtis, gyvenimo džiaugsmą dažniausiai temdo, atrodytų, smulkios kasdienės problemėlės, iš kurių viena – darbo atidėliojimas. Nenuvertinkime jų svarbos savo gyvenimo kokybei.